Visiems Svetimas. Nesusikalbėjimas
politika

nesusikalbejimas 0        Gyvename labai greitai besikeičiančioje visuomenėje. Močiutė užaugo, kai kultūringų žmonių kalba buvo lenkų. Taip kalbėjo ir jos šeimoje. Kai užaugo ir ištekėjo – aukštuomenės kalba jau buvo lietuvių. Mano senelis, Amerikoje šachtose užsidirbusio nemenką ūkį tėvo pagrandukas, buvo „litvomanas”. Nežinau, gal nulėmė tada vykdyta antilenkiška politika, o gal iš mano prosenelio paveldėta nuostata, bet senelis labai nemėgo kunigų ir namie draudė lenkų kalbą. Močiutė lenkiškai kalbėjo tik su dievu. Ta kalba buvo surašyta jos maldaknygė.

 

Mano tėvai dar gimė tuo laiku, kai pagrindine viešo bendravimo kalba buvo lietuvių. Bet mokyklą pradėjo lankyti tada, kai valdžią turintys, įtakingi ir išsilavinę žmonės jau kalbėjo rusiškai. Aš gimiau ir mokiausi irgi tokiais laikais, bet kiek vėliau gerai mokėti rusiškai „pasidarė”, na, ne tai, kad nepadoru, bet...

 

Nors oficialiai pagrindinė kalba šiandien yra lietuvių, bet rusų kalbos vietą be ceremonijų užėmė anglų, sakyčiau, jos „american” versija. Greta „american“ bando stotis jos didenybės anglų, respublikoniškos prancūzų ir vokiečių kalbos. Nors man mieliau būtų žemaičiuoti, bet mokykloje iš jos labai juokėsi. Juokėsi ir vėliau, kai persikėliau į Šiaulius. Lietuviškai dorai taip ir neišmokau, rašau su klaidomis, nes nesupratau, kodėl turėčiau kalti tą trijų žemaičių vyskupijos užkampio kaimų tarmę, į kurią „litvomanai” išvertė nuostabius žemaičių rašytojus – Pošką, Stanevičių, Žemaitę, Daukantą – ir nusprendė, kad ji bus bendrinė kalba. Juo labiau dorai neišmokau rusų ir anglų. Pastarąja kalbu lyg tikras Lithujienijos pilietis.

 

 Ką prarado visuomenė per šiuos didelius pokyčius? Ant pirštų suskaičiuosim visus tuos, kurie originalo kalba skaitė Adamo Mickiewicziaus „Poną Tadą”, nelabai daug atsiras ir tų, kurie šį literatūros kūrinį apskritai skaitė... Pravažiuodamas galiu uždegti žvakutę ant proprosenelės kapo, kuri kadaise išdidžiai pareiškė, kad su mužikais kartu negulės (tad dabar guli vieniša kitoje kaimelio bažnytėlės pusėje), ir paspėlioti, ką dar praradome dėl demokratijos plėtros. Kita vertus, tai tik kalba – dalykas, glaudžiai susijęs su politiniais perversmais ir kataklizmais.

 

Gal gamtos mokslų srityje kiek ramiau? Mokykloje labai mėgau neorganinę chemiją. Pirmą laboratorinį chemijos rinkinį dovanų gavau turbūt ketvirtoje klasėje, tad labai laukiau, kol šio dalyko ims mokyti. Deja, greit nusivyliau, nes mokyklos programoje neorganinę netrukus pakeitė organinė chemija, į kurią aš, tiesą sakant, nebuvau labai linkęs. Nežinau kodėl, gal buvo tokia mada, o gal šį pakeitimą nulėmė siekis apsaugoti mokinius – ilgiau mokantis labai suku išvengti užklasinių laboratorinių su visokiais sprogimais, o organinė chemija kur kas saugesnė, žinoma, jei per daug nesigilini į spirito distiliavimą ir sintetinių kvaišalų gamybą. Po tiek metų labai nustebau, kad pasikeitė viena iš kertinių neorganinės chemijos dogmų – Medelejevo periodinė cheminių elementų lentelė. Dabar moko iš kažkokios amerikietiškos, ir atrodo ji kiek kitaip. Tai vis politikos kuriozai, į kuriuos nesinori veltis.

 

Turiu ir dar vieną mėgiamą dalyką – matematiką. Šiame moksle patyriau susikalbėjimo sunkumų nuo pat pirmos klasės – uždavinius spręsdavau ne taip, kaip vadovėlyje, o kaip man patogiau, todėl iki ketvirtos klasės turėjau tvirtą trejetą. Tvirtą, nes jis visada buvo netoli dviejų. Ir tik ketvirtoje klasėje gavau gerą mokytoją, kuri man išaiškino, kad uždavinį mokykloje reikia spręsti taip, kad ne tik atsakymą gautum, bet kad ir kiti suprastų. Tada sužinojau, kaip svarbu susikalbėti.

 

Mano seneliai skaičiavo daugiausia mintinai. Mama – tokiu prietaisu, kurį vadino „feliksiuku”, arba skaitliukais. Tėvas kartais išsitraukdavo tokį daiktą, logaritmine liniuote vadinamą. Mokykloje buvo kelios pamokos, per kurias mus mokė ja skaičiuoti, bet aš taip ir neišmokau, o netrukus pasirodė ir įsigalėjo kalkuliatoriai. Be to, ilgą laiką išsiversdavau savo sugebėjimu skaičiuoti mintinai arba užsirašydavau popieriuje. Kalkuliatoriai man nepatiko – jei padarai klaidą, tenka skaičiuoti iš naujo, nes rasti vietą, kur suklydai, gana sudėtinga.

 

Neseniai vėl teko gana daug skaičiuoti. Tada vėl susidūriau su nesusikalbėjimo problema. Įmonės buhalteriai skaičiuoja įvairiausiomis programomis, tačiau atsakyti gali tik į tuos klausimus, kurie numatyti programuotojų. Gana anekdotiška situacija – buvau priverstas grįžti į pradines klases, kada uždavinius sprendžiau ne taip, kaip parašyta vadovėlyje. Teko išmokti naudotis kompiuterinėmis skaičiuoklėmis ir duomenų valdymo programomis, kurios leidžia skaičiuot ne prasčiau nei buhalterinės. Pasidomėjau, kam gi reikalingos tos nežinia ką skaičiuojančios buhalterinės programos – sužinojau, kad jos reikalingos tam, kad skaičiavimus suprastų Valstybinė mokesčių inspekcija. O ką ta inspekcija supranta, paprastiems piliečiams ne per daug aišku.

 

 Pamenu, mokykloje tekdavo padėti klasiokams, bet sunkiausia būdavo suprasti, kurioje vietoje jie atsiliko ir nuo kada ėmė nebesuprasti, kas tie skaičiai ir ką su jais reikia daryti. Turiu seserį. Ji laisvu laiku moko vaikus matematikos. Anot jos, dabar dar blogiau. Vaikai naudojasi kalkuliatoriais, tad neišmoksta net daugybos lentelės. O kai nėra supratimo, kas tie skaičiai, dažnai sunku susikalbėti. Įtariu, kad egzistuoja slapta mokesčių inspektorių, politikų ir buhalterių organizacija, kuri labai suinteresuota, kad žmonės bijotų skaičių. Gąsdina juos visokiais PVM, neapmokestinamais minimumais, PSD. Vienžo, Didysis brolis tave stebi ir skaičių pasaulyje.

 

nesusikalbejimas

 

Žemaitijoje seni žmonės sakydavo, kad raštas nuo velnio. O juk šiais laikais nuėjome dar toliau – iki knygų, radijo, televizoriaus, interneto. Nežinau, gal visi šie išradimai ir gerai, tačiau žmonės akivaizdžiai nepasiruošę tokiai lavinai.

 

Nuo visų tų permainų trūkinėja elementariausi žmogiški saitai. Kas atsitinka, kai žmonės nesusikalba? Jie nebendrauja. Nėra svarbu, kokia nesusikalbėjimo priežastis – skirtinga kalba, kitokia chemijos elementų periodinė lentelė, ne tas skaičiavimo būdas, besiskiriančios knygos, radijas, televizija ar internetas. Nesusikalbėjimo pasekmės visada liūdnos. Kelyje nuo senelių iki vaikų dingsta svarbi gyvenimiška patirtis. Jaunoji karta, išmokusi skaičiuoti kalkuliatoriumi ir naršyti internete, neišmokta gyventi, kartais nežino gana svarbių dalykų, kurie ir toliau perduodami tik senu patikrintu metodu – pasakojimais ar bendra veikla. Tokių kaip meilė, perduodama iš lūpų į lūpas. Tokių kaip solidarumas, perduodamas žengiant petys į petį. Tokių kaip atjauta, perduodama iš širdies į širdį.

 

Tiesa, kapitalizmui viso to nereikia. Tokia išmintis „babkių” nekala. Be to, būtų sunku suvaldyti tokia išmintimi pasižyminčius. Išmintingesni žmonės laimingesni, bet mažiau perka ir vartoja. Kad nemaištautų, kapitalizmas žmogui papila žėrinčių ir įvairias priklausomybes skatinančių pramogų – greito maisto, alkoholio, narkotikų, sekso. Jas galima sujungti į vieną industriją. Bet kad ji imtų veikti, reikia, kad žmonės tarpusavyje nebendrautų. Gal tokia ir yra viso to beprotiško lėkimo niekur nevedančių permainų link prasmė?

 
2010 05 03

 

 

Komentarai  

 
0 # Nu blyn pavareimazylis Y-m-d H:i
Nu blyn pavarei. Geras straipsnis, geros įžvalgos, geri klausimai. Jausmingai ir teisingai.

Kokie pasiūlymai???
 
 
0 # hmkaroce Y-m-d H:i
užgauliojimai ir įžeidinėjimai nepageidaujami
 
 
0 # bubaguga Y-m-d H:i
Maistas, alkoholis, narkotikai ir seksas buvo per visą žmonijos istoriją, tūkstančius metų iki atsirandant kapitalizmui. Taigi, kapitalizmas juos ne "papylė" visuomenei, o tiesiog pavertė juos prekėmis, kitaipo tariant, suprekino. Kaip ir visa kita. Kalba irgi suprekinta. Nori daryt karjerą, turi laikyt atitinkamus egzus ir gaut gerus balus, todėl yra visai nemažai žmonių mokančių geras babkes korepetitoriams už kalbos, tame tarpe ir gimtosios, mokymą. O kažkas teisingai pastebėjo, kad gimtosios kalbos mokymas yra iš esmės absurdas.