Ką tik ėjau per tiltą ir mąsčiau apie šitą "bezd@lių" tūsą, apie revoliuciją, kurią mes "norim įžiebti"...

      Mes tokie pat naivūs, kaip kad žmonija buvo naivi visais laikais. Visuomet atsirasdavo kažkokių bezdalių, kurie manydavo, kad žmonės patys gali vairuoti savo likimą, tačiau taip niekada nebuvo - visuomet būdavo šeimos motina, genties motina, genties tėvas, vadas, vyr. žynys, didikų luomas, karalius, buržuazija, globalusis kapitalas. Ta prasme, niekada istorijoje dar nebuvo taip, kad žmonės patys vairuotų savo likimą, galbūt išskyrus keletą referendumų iškart po didžiosios prancūzų revoliucijos ir keletą savivaldos atvejų a la Perlojos respublika, kuriuos, iš kitos pusės, galima interpretuoti kaip "gerojo karaliaus" atvejus. Karoče, ką noriu pasakyt - normalaus precedento, kai masė pati formuoja savo likimą, niekada nebuvo.

      Dar pakalbėkim apie tai, kas yra revoliucija. Revoliucija - tai ne spontaniškas sukilimas, į dienos šviesą iškeliantis naujas idėjas ir naujus tarpusavio sambūvio būdus. Revoliucija - tai susidariusios naujos situacijos įteisinimas. Klasikinis pvz. - buržuazinė Prancūzijos revoliucija - buvo buržua luomas, kuris turėjo visus pinigus, t.y. visus reikiamus resursus, bet neturėjo politinės valdžios, t.y. negalėjo būti tikras, kad tie pinigai saugūs. Ir negalėjo formuoti sambūvio taisyklių juridiškai, nors faktiškai jas jau formavo (na, tuo metu pasaulį valdė resursai (pinigai), kaip ir dabar, kaip ir didžiosios motinos laikais). Tai vat, tas buržua luomas paėmė ir nukirto nx karaliui galvą, kad nesimaišytų po kojomis. O po to prasideda juokingi dalykai - lenktynės, kas greičiau prie lovio. Priešai nugalėti, nugalėtojų daug, o lovys - vis tik vienas. Čia ir prasidėjo toks termidoro mėnuo, kai pjovėsi visi nugalėtojai ir aiškinosi, kas prie lovio pirmas. Tokioje šviesoje 1917 metų revoliucija Rusijoje yra tik bolševikų perversmas ir jokia ne komunistinė revoliucija, nes resursai taip ir liko buržua rankose, tik buržua turėjo raudoną kaspiną atlape dėvėt ir nešnekėt, ko nereikia. Ir tie 70 metų Tarybų Sąjungos buvo tik užsitęsusios stumdynės prie lovio. Todėl nenuostabu, kad visi turtuoliai dabar yra buvę nomenklatūrininkai (KGB generolai, kolūkių pirmininkai, prekių bazių direktoriai ir CK nariai) - stumdynių dalyviai, pagaliau pasidalinę tą lovį, t.y. jie dabar turi pinigus, kartu ir politinę valdžią, kuri yra proporcinga turimų pinigų kiekiui.

      Kad demokratija neturi ateities, paaiškėjo iškart po prancūzų revoliucijos - daugumą gyventojų sudarė (sudaro) "bydlo" - žmonės, kuriems iš esmės yra px. Todėl pas mus atsirado atstovaujamoji demokratija - mol iš "bydlo" iškyla toks, kuriam nepochui ir atstovauja tuos, kuriems pochui. O kam pas mus nepochui? Aišku tam, kas turi piniginių ambicijų ir yra pasiryžęs dėl jų smarkiai parintis. O ką darom su "bydlo"? "Bydlo" visuomet tikėjo tuo, ką jiems sako - į dievą tėvą, į gerąjį karalių, į demokratiją ir žodžio laisvę, į politines rietenas parlamente ir teisingą teismą.

      Taigi kaip atrodo "demokratija 2000"? Buržuazijos luomas susilydė į globalųjį super kapitalą, kuriam vadovaujant vyksta politinis spektaklis, kurį žiūri "bydlo". Kad tas spektaklis yra svarbus, "bydlo" žino, nes užuodžia, kad ten kvepia pinigais, o pinigai yra pažadėti. Šiais laikais pinigų pažadas pakeitė žydų pažadėtąją žemę, viduramžių dangaus karalystę ir asasinų rojaus sodus. Pinigai yra pažadėti, todėl eina "bydlo" paskui tuos pinigus, kaip asilas paskui morką, pakabintą ant meškerės. Anksčiau pažadus skleisdavo ir užtvirtindavo stipri bažnytinė struktūra, šiandien jos funkcijas atlieka medija, kurios uždavinys - sukelti nepasitenkinimą esama padėtimi ir tuojau pat nurodyti kryptis, kaip tą nepasitenkinimą numalšinti. Jei palyginsime su krikščionybe, išeina juokingai panašiai - esi kaltas kaltas kaltas, todėl turi elgtis taip, kaip reikalauja bažnyčia, tam, kad būtum išganytas ir sėdėtum dievui tėvui iš dešinės. Esi neturtingas, neturi naujojo xxx automobilio, todėl turi stengtis ir klusniai dirbti tam, kad užsidirbtum pinigų, kad nusipirktum automobilį xxx.

      Dar vienas dalykas - kas yra "bydlo" ir kas šiandien yra "bydlo"? "Bydlo" yra ta jėga, kuri dirba. Feodalizmo laikais - valstiečiai, industrializacijos laikais - darbininkai, šiandien "bydlo" yra vadybininkai. Dar daugiau - kapitalui lydantis į vientisą masę, buržua, valdanti klasė, patys save užhipnotizuoja savo vaidinamu spektakliu ir tampa "bydlo", nes tikrieji, dideji pinigai pakyla iš realių žmonių kišenių "į orą". Nebelieka turtuolių, kurie savarankiškai tariasi ir sprendžia, kaip dalintis pasaulį, tik didžiulis būrys fondų valdybos pirmininkų su daugianulinėmis algomis, kurie iš esmės jau nebeturi valios, o sprendžia tik kapitalo ir pelno naudai, nes kitaip ir negali. Mes jau seniai įgyvendinom amžiną žmonijos svajonę gyventi lengvai, tačiau kokiems marsiečiams atrodom kaip akli, vedami aklų, lekiantys iš inercijos ten, kur pradėjom lėkti, šiukštu neklausinėdami, kodėl ir kur lekiam, nes lėkimas, pasirodo, yra tikslas pats savaime.

      Taigi visos šitos telėgos esmė yra ta, kad šiandien mes neturim revoliucinės situacijos, nėra jokios vidinės socialinės įtampos, mašinka sėkmingai sukasi, lekia į priekį, ir niekas jai iš vidaus netrukdo. O mes, bezd@liai, dar Vakarų medijos kažkodėl vadinami "antiglobalistais", stovim šalia taip, kaip stovėjo mūsų proprotėviai ir mąstom, kaipgi mums visiems susitarti ir paimti savo pačių vadeles į savo rankas. Tik tų vadelių iš tikrųjų kratomės, nes patys esam "bydlo" ir pabalšomu norim tik ėsti. Ir turim dar tokį anomalų troškimą, kad mums ėdant ant galvos niekas nešiktų.

      Taigi ką mes turim, o, tiksliau, ko neturim:

      - neturim vidinių sistemos prieštaravimų, kurie keltų įtampą sistemos viduje ir verstų pačią sistemą keistis.

      - neturim priešų, kuriuos galėtume nurodyti kaip situacijos kaltininkus. Juokingos man tos "burn the rich" maikės, nes "rich" iš tikrųjų sukasi aukštesniuose tos pačios karuselės lygiuose.

      - turim iš esmės nevaldomą, savaime veikiančią nežmogišką sistemą, kuri yra tokia stipri, kad įsiurbia į vidų bet kokią kritiką ir priverčia tarnauti sau.

      - neturim ateities vizijos, kaip viskas galėtų būti, nes vizijos jau yra verslo sritis, o nepastoviais laikais pastovios ateities būti nebegali.

      O ką galim / norim daryt? O ko mes norim? Kad situacija keistųsi? Kad būtų kas? Kad "bydlo" staiga sustotų ir susivoktų, jog turi valią, jog gali paimti savo vadeles į savo rankas? O kokią mes turim teisę nurodinėt "bydlo", ką ir iš kur imti į rankas? Norim valgyt iš konteinerių ir gyvent atvirai parazitinį gyvenimą? Norim sustabdyt sistemą ir primint visiems, kad jau turim tą geresnį gyvenimą, kurį taip vejamės? Mes galime norėti keisti situaciją. Mes galime ją keisti, galime išrasti būdus ir naudotis jau esamais būdais kišti sistemai pagalius į ratus. Stabdyti lėkimą arba kaip tik jį skatinti tikintis, kad jis greičiau susidaužys nx į šipulius. Tačiau tai nėra revoliucija. Revoliucija įvyks tik tada, kai būsim jau laimėję. Tik neaišku, ką norim laimėti.

      Laimėti - kaip tikslas pats savaime? Kažkur jau tai girdėjau.

      www.hardcore.lt/iv/txt/iv04.html