Petras Dargis. Nacizmo ištaka: atsakymas
istorija

hitleris ir popiezius        Sekmadienį vienas įsitikinęs katalikas, beje, mokslų daktaras, man išaiškino, kad nebuvo jokio žydų genocido – žydas Hitleris, žydas Himleris ir dar keletas žydų paprasčiausiai išnaikino savo brolius žydus, tokiu būdu norėdami atsikratyti viso blogio, kuris slypi žydų tautoje.

 

Klausimas: ar ši nuostata apie žydų tautoje slypintį blogį atitinka katalikų bažnyčios mokymą ir apskritai krikščionybės doktriną?

 

Atsakymas: taip, šis pasaulio krikščionių sąmonėje giliai glūdintis prietaras apie žydų tautoje slypintį blogį ne tik atitinka katalikybės ir apskritai krikščionybės doktriną – jis tiesiogiai kyla iš jos.

 

Kas yra lankęs bet kurią krikščionių bažnyčią, nebūtinai katalikų, ir girdėjęs kunigų skaitomas evangelijas, tas šventai tiki: žydai pasmerkė Jėzų myriop. Ne romėnai, ne kunigai ar kiti romėnams parsidavę kolaborantai, bet žydai. Tarsi netyčia išleidžiama iš akių, kad ir visi apaštalai, ir katalikų garbinamoji Marija, ir pats Jėzus buvo žydai. Už Jėzaus mirtį krikščionių bažnyčiose vieningai smerkiama žydų tauta.

 

Dvidešimtojo amžiaus viduryje pačius krikščionis sukrėtė nepaprastas žiaurumas, prie kurio privedė beveik du tūkstančius metų jų širdyse ugdytas antisemitizmas. Tačiau tik nedaugelis šiandien žino, kad žydų genocidą pradėjo ne naciai, bet šventoji katalikų bažnyčios inkvizicija, sukurta ir veikusi „neklystančiojo” katalikų šventojo tėvo nurodymu.

 

Kai vokiečių naciai privertė žydus prisisiūti prie savo drabužių šešiakampes žvaigždes, jie tik prisiminė seną ispanų inkvizitorių tradiciją. Viduramžių Ispanijoje, kur ir prasidėjo masinis žydų genocidas, žydai buvo verčiami siūtis prie savo drabužių „gėdos lopus”. Jeigu jie pasirodydavo gatvėje be tokio lopo, turėdavo arba mokėti didelę baudą, arba gauti inkvizicijos vienuolių lazdų.

 

Vadinamuosius „gėdos lopus” išgalvojo šventuoju iki šiol tebelaikomas katalikų bažnyčios tėvas Augustinas, padaręs beprotišką teologinį „atradimą”, neva žydai esą brolžudžio Kaino palikuonys, todėl paties Dievo valia turi būti pažymėti gėdos žyme. Šventasis ir neklystantysis katalikų tėvas tai beprotybei pritarė, ir ji tapo oficialia katalikų bažnyčios doktrina. Vargšams žydams teko siūtis prie drabužių Kaino palikuonių lopus. Vėliau šią idėją prisiminė naciai.

 

Inkvizicijos pasėta antisemitizmo sėkla sudygo krikščionių sąmonėje ir iki šių dienų išsilaikė jų folklore bei fobijose. Beprotiškos pasakaitės, kad žydai neva siurbia krikščionių vaikų kraują ir kepa macus, yra sukurtos bei paleistos šventųjų inkvizitorių ir po šiai dienai plinta su kitomis krikščioniškomis fobijomis. Nors žydai pagal savo tikėjimą vengia kraujo, o mėsą su neišbėgintu krauju laiko nešvaria ir nevalgoma, organizuotai krikščionių bažnyčių paleistas absurdas pasiekė mūsų dienas.

 

Didelį inkvizicijos smūgį žydų tauta patyrė maro laikais. Pradėjus plisti baisiajai epidemijai, krikščionys mėgino gelbėtis degindami ant inkvizicijos laužų raganas ir raganius, bet tai nepadėjo. Buvo pastebėta, kad maro liga kažkokiu būdu susijusi su vandeniu, kad ji, galimas daiktas, plinta per vandenį. O kas ją galėtų platinti? Aišku, žydai!

 

Antisemitiškai auklėtų krikščionių galvose negalėjo kilti kitos minties. Popiežius jai pritarė, tik nurodė,  kad tokie kaltinimai turėtų būti „kruopščiai patikrinti” ir „įrodyti”. Bažnyčios valdymo laikais prisipažinimas buvo laikomas pačiu geriausiu įrodymu, o inkvizicijos budeliai žinojo, kaip priversti kaltinamuosius prisipažinti.

 
deginami zydai 

Hartmann Schedel. Liber Chronicarum / Die Schedelsche Weltchronik, 1493.

 

Įdomu tai, kad XX amžiuje kankinimų technologijas ištobulinę ir modernizavę bolševikai bei naciai viso labo perėmė krikščionių bažnyčios teisinę praktiką. Efektyvūs buvo ir nacių pirmtakų sukurti tardymo įrankiai – juk kankinami žydai noriai prisipažindavo platinę marą ir juo užkrėtę miestų bei kaimų vandenis. Kad tik gailestingieji krikščionys liautųsi lupinėję nagus, laužę kaulus ir leistų kuo greičiau numirti!

 

Absurdiškiausia tai, kad tais laikais dar nebuvo atrasta nei maro, nei apskritai bakterijų. Platinti maro žydai nebūtų galėję net ir labai norėdami. Bet įstatytas į bažnyčios stakles žmogus prisipažins padaręs bet ką. Sakoma, kad Stalino laikais NKVD budelių daužomi pasmerktieji pateikdavo dar absurdiškesnių prisipažinimų.

 

Nors katalikų inkvizicija tiesiogiai organizavo ir vykdė žydų tautos genocidą bei kurstė antižydiškas nuotaikas, krikščioniškas antisemitizmas yra kilęs ne iš jos – jis turi gilesnes šaknis ir siekia pačią oficialiosios krikščionybės užuomazgą.

 

Antisemitizmo sėkla glūdi oficialiosiose evangelijoje. Skaitant jas, į akis krenta niekaip neišprendžiamas prieštaravimas: kai Jėzus atvyko į Jeruzalę, jis žydų minios buvo sutiktas kaip mesijas, o kitą dieną žydų minios pasmerktas mirti. Ar galėjo taip pasikeisti nuotaikos?

 

Yra žinoma, kad minia neprotauja ir nesunkiai valdoma, bet nereikia pamiršti, kad ji – labai inertiška masė. Taip, ji gali prakeikti savo dievaičius, o prakeiktuosius pakelti į šventųjų rangą, tačiau tam turi praeiti laiko. Kad Jėzų garbinusios žydų minios požiūris pasikeistų per dieną ar dvi dienas – neįtikėtinas dalykas. Nežiūrint į tai, Mato legenda tvirtina, kad žydai ne tik pasmerkė Jėzų, bet ir prisiėmė prakeiksmą ant savo galvų: „Visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!” (Mt 27,25). Tokio prakeiksmo neprisiims joks sveiko proto žmogus, tuo labiau – religingas ir prakeiksmais tikintis žydas...

 

Ką tai galėtų reikšti? Aišku, nei žydas Jėzus bei jo apaštalai, nei kiti pirmieji mokiniai negalėjo būti antisemitai, nes visi buvo žydai. Jie į pasaulį žiūrėjo žydų akimis, o to pasaulio centras buvo Jeruzalė.

 

Dabar prisiminkim, kad oficialiosios evangelijos užrašytos ne Jėzaus dienomis, bet gerokai vėliau, kai romėnai jau buvo nuslopinę žydų sukilimą, nusiaubę Jeruzalę ir sugriovę žydų šventyklą. Pirmųjų Jėzaus mokinių bendruomenės jau buvo sunykusios ar sunaikintos. Krikščionių pasaulio centras iš Jeruzalės tada jau buvo persikėlęs į Romą. Štai kodėl oficialiosiose evangelijų legendose į pasaulį jau žiūrima ne iš Jeruzalės, bet iš Romos pozicijų. Romėnai ir jų vietininkas Pilotas pasidaro geri, o Jėzaus tautiečiai žydai – blogi.

 

Romėnai žydus laikė sunaikinimo vertais savo priešais, o valstybinė religija yra pati geriausia priemonė pateisinti smurtą ir kitas valdančiųjų užmačias. Nuo imperatoriaus Konstantino laikų katalikų bažnyčia – oficialioji Romos institucija. Taigi krikščionybė – tai jau ne žydų, bet romėnų religija. Tokia su menkais kosmetiniais pakeitimais išliko iki šių dienų. Beje, Roma po šiai dienai tebeturi krikščionybės centro ambicijų, ji tebėra tokia pat antisemitiška.

 
ausvicas 1944 

Osvencimas, 1944 m. vasara.

 

Visa laimė – religijos įtaka nyksta, bažnyčių galia silpnėja. Vakarų pasaulyje rasinė diskriminacija ne tik išbraukta iš oficialiosios politikos, bet ir uždrausta. Nežiūrint į tai, antisemitizmas prasiveržia krikščionių sąmonėje absurdiškiausių idėjų ir fobijų forma, antisemitiniai prietarai tebėra gyvi mūsų tautų folklore. Matyt, priešiškumas žydams neišnyks tol, kol bus gyva krikščionybė – žydo Jėzaus mokymui absoliučiai priešinga ir pati žiauriausia pasaulio religija.

 

Nežiūrint į krikščionybės antisemitišką doktriną, visada buvo ir bus pavienių krikščionių, kurie nepritars nežmoniškai savo bažnyčių ideologijai. Yra žinoma, kad atsirado kunigų ir net vyskupų, kurie nacių laikais gelbėjo žydus nuo holokausto. Jų žmoniškumo žygdarbis pasirodo dar didingesnis, kada žinai aplinkybes, kuriomis jie veikė. Juk tie kunigai ir vyskupai rizikavo gyvybe, laužydami savo bažnyčios antisemitines tradicijas ir nežiūrėdami savo popiežiaus susitarimo su Hitleriu.

 

Jų žmoniškumas buvo kur kas didesnis už religinį ribotumą ir krikščionišką beprotybę.

 

http://petras.blogas.lt

2009 m. vasara

 

 

Komentarai  

 
0 # negerbiamiejigeras Y-m-d H:i
O kodėl nutylit, kad antisemitizmui dar didesnę įtaką daro ir darė socialinė padėtis? tai, kad žydai, buvo bankininkai, verslininkai - mokėjo suktis padarė juos turtingesniais už kitus, žmonės jiems prasiskolindavo , žydai būdami turtingesni nelaikė beturčių sau lygiais.
Iš čia ir visa neapykanta jiems, bet negi jus apie tai kalbėsit? - juk tokią pačią neapykantą turtingesniems jaučiat patys, o dažnai galima išgirst, ir raginimų susidorot, kaip kad naciai ragino su žydais susidorot...
 
 
0 # ŽydaiComandante Y-m-d H:i
Žydai buvo priversti būt tokiais dėl to, kad nuo senovės jie praktiškai neturėjo savo žemės, taigi negalėjo ir jos dirbti. Tai, kad jie neturėjo savo daug žemių, lėmė tai, jog jie įsitvirtino paslaugų ir kituose sektoriuose. Galit kaltinti savo protėvius, apsukrumas čia ne prie ko.
 
 
0 # kaukesintrd Y-m-d H:i
tarp kitko pgr. lietuviu uzgaveniu kaukiu motyvai - ponas ir zydas, abu nemegiami uz aukstesni soc. statusa ir pan.
 
 
0 # -fth Y-m-d H:i
Aš ne nacionalistė, ne rasistė, ne antisemitė ir galiu pasakyti, kad man nuoširdžiai nusispjaut ant Izraelio ir ant žydų.
 
 
0 # truputį apie temąevaldas Y-m-d H:i
Straipsnio tema nacizmas , holokaustas ir bažnyčios indėlis į tą nusikaltimą.
Žydai, žydų vieta pasaulį, jų esamos ir menamos kaltės - propoganda, arba laikraštiena, kaip čia klažkas išsireiškė. Prie alaus bačkos kur užaugau tai vadino šūdo malimu.
Piliečiai fašistai ir aniems prijaučiantys nustokit malt šūdą - holokaustas vaikų, moterų senių ir vyrų žudymas atrenkant pagal tautybę buvo žiaurus, niekšiškas nusikaltimas ir bandymai jį kaip nors teisint - smirda.
 
 
0 # irgi truputį apie straipsnio temą, tačiau kitą+ Y-m-d H:i
Kas teisina, o kas kaltina. Tačiau kai kaltina į priešingą pusę, kai kam tas kažkodėl neužkliūna.
Štai, pavyzdžiui, tokie perlai:
"Matyt, priešiškumas žydams neišnyks tol, kol bus gyva krikščionybė".
Juk lygiai taip pat galima būtų pasakyti: "Matyt, priešiškumas gojams neišnyks tol, kol bus gyvas judaizmas". Ar gerb. autorius pritartų judaizmo išnykimui? Kartu su krikščionybe? Jei ne, tai jis nėra joks kovotojas prieš rasizmą - jis yra rasistas. Žydų rasistas. Nepriklausomai nuo to, kokios pats būtų tautybės ar rasės.
O įrodinėti, kad autorius (jei apsiribosim vien šiuo straipsneliu) labai menkai orientuojasi krikščionybėje, judaizme ir jų abiejų istorijoje (įskaitant tarpusavio santykių istoriją), neįrodinėsiu todėl, kad klaikiai pavargau darbe ir tingiu. Ne todėl, kad tą būtų labai sudėtinga įrodyti.
 
 
0 # Tingiu aiškinti kodėl? ką visi žinot ir patysViktoras Butas Y-m-d H:i
Tik vieną aišku S.Wiesenthalio centras vadovaujasi talmudo mokymu apie gojus. Bet žaviuosi žydais, kaip nacija, toks tik šimtus kartų stipresnis supratimas apie save, turi būti ir tarp Sarmatijos tautų. Rekomenduoju, kas nematėt pažiūrėti visą filmą The Ring of Power, ten neblogai paaiškina apie Moze, Izraelį ir kitus tvarius http://www.youtube.com/watch?v=8Cm3IkXpAEI&feature=related