James Petras. Krizė? Kokia krizė? Juk pelnai auga!
politika

james petras        Kol progresyvūs ir kairieji veikėjai rašo apie „kapitalizmo krizę“, gamintojai, naftos kompanijos, bankininkai ir dauguma kitų stambių korporacijų abiejose Atlanto ir Ramiojo vandenynų pusėse tik juokiasi žingsniuodami kasos link. Pradedant pirmuoju šių metų ketvirčiu, korporacijų pelnai išaugo nuo dvidešimties iki daugiau nei šimto procentų („Financial Times“, 2010 m. rugpjūčio 10 d., p.7).

 

Iš tikrųjų korporacijų pelnai išaugo netgi labiau nei prieš 2008-ųjų nuosmukį („Money Morning“, 2010 m. kovo 31 d.). Kitaip nei teigė progresyvūs blogeriai, pelnai auga, o ne krenta, ypač stambiausiųjų korporacijų („Consensus Economics“, 2010 m. rugpjūčio 12 d.). Korporacijų pelnų augimas – tai tiesioginis gilėjančios darbininkų klasės, visuomeninio ir privačiojo sektorių, mažų ir vidutinių įmonių darbuotojų krizės rezultatas.

 

Prasidėjus recesijai stambusis kapitalas panaikino milijonus darbo vietų (2010-aisiais buvo atleistas kas ketvirtas dirbantis amerikietis), privertė atsitraukti profsąjungų bosus, buvo atlaisvintas nuo mokesčių, gavo subsidijas ir kreditus be procentų tiesiogine to žodžio prasme iš vietinės valdžios, federalinės vyriausybės ir valstijų vyriausybių.

 

Kai vykstant recesijai prasidėjo laikino pagyvėjimo fazė, stambusis biznis padvigubino gamybą didindamas likusios darbo jėgos eksploataciją (didesnis išdirbis vienam darbininkui) ir sumažino kainas susitaręs su stambiausių profsąjungų veikėjais ir perkėlęs ant darbininkų klasės pečių didelę dalį medicinos draudimo ir pensijinių išmokų apmokėjimo. To pasėkoje, kai išlaidos sumažėjo, pelnai išaugo ir balanso duomenys pagerėjo („Financial Times“, 2010 m. rugpjūčio 10 d.). Paradoksaliu būdu kompanijų vadovai išnaudojo „krizines“ dingstis ir progresyvių žurnalistų retoriką, kad tik neleistų darbininkams reikalauti didesnio augančių pelnų kąsnio, o auganti bedarbių ir dalinai užimtų darbininkų masė tapo galimos „pamainos“ streikų atveju šaltiniu.

 

Dabartinis pelnų bumas nepalietė visų kapitalizmo sektorių: netikėta sėkmė nusišypsojo stambiausioms korporacijoms. Daugelis vidutinių ir smulkių įmonių, priešingai, bankrutavo arba patyrė didelius nuostolius, kurie jas pavertė pigiu ir lengvu grobiu „dideliems žmonėms“ („Financial Times“, 2010 m. rugpjūčio 1 d.). Vidutiniojo kapitalo krizė sukėlė kapitalo koncentraciją ir centralizaciją bei prisidėjo prie stambiausių korporacijų pelno augimo.

 

Apgaulinga diagnozė, kurią kairieji ir progresyvūs veikėjai pripaišo kapitalizmui – tai sena problema dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai mums sakė, kad kapitalizmas „stagnavo“ ir artėjo prie galutinio kolapso. Neseni apokalipsės pranašai įžvelgė 2008-2009 metų recesijoje galutinį ir visišką pasaulinės kapitalistinės sistemos žlugimą. Apakinti euroamerikietiško etnocentrizmo, jie nepastebėjo, kad Azijos kapitalas niekada nebuvo atsidūręs „finalinėje krizėje“, o Lotynų Amerika išgyveno minkštą greit praeinančios krizės variantą („Financial Times“, 2010 m. birželio 9 d.). Melagingi pranašai nesugebėjo pastebėti to, kad įvairios kapitalizmo rūšys daugiau ar mažiau imlios krizėms... o kai kurios turi tendenciją greitai atsistatyti (Azija – Lotynų Amerika – Vokietija), tuo tarp kai kitos (JAV, Anglija, Pietų ir Rytų Europa) atsistato gana lėtai.

 

Kol „Exxon-Mobile“ šlavėsi daugiau nei šimtaprocentinį pajamų augimą, o automobilių koncernai užregistravo stambiausius pelnus per daugelį pastarųjų metų, darbininkų algos ir pragyvenimo lygis sumažėjo, o valstybinio sektoriaus darbuotojai išgyveno smarkias atleidimų bangas bei laikinas prastovas. Akivaizdu, kad korporacijų pelnai atsistato dėl griežčiausios darbo eksploatacijos ir milžiniškų visuomeninių resursų perdavimo stambiausioms privačioms korporacijoms. Kapitalistinė valstybė, vadovaujama prezidento demokrato Obamos, perdavė milijardus stambiajam kapitalui tiesiogiai išpirkdama aktyvus, kredituodama praktiškai be procentų, sumažindama mokesčius ir spausdama darbininkus, kad šie prisiimtų ir mažesnius atlyginimus, ir draudimo bei pensijų išmokų sumažinimą. „Baltųjų rūmų“ planas „atstatyti“ ekonomiką suveikė taip gerai, kaip tik galėjo, – korporacijų pelnai išaugo. Tačiau didžioji dauguma darbininkų atsidūrė dar gilesnėje krizėje.

 

Neišsipildžiusios progresyvių veikėjų pranašystės apie kapitalizmo žūtį – tai tiesioginis neįvertinimas to, kaip negailestingai „Baltieji rūmai“ ir Kongresas apiplėš visuomenės iždą, kad tik atgaivintų kapitalui sąmonę. Jie neįvertino kapitalo sugebėjimo perkelti visą pelnų atstatymo sunkumą ant dirbančiųjų pečių. Šiuo atžvilgiu progresyvi retorika apie „darbo pasipriešinimą“ ir „profsąjungų judėjimą“ atspindi nesupratimą to fakto, kad socialinės paramos mažinimas ir algų karpymas nesutiko praktiškai jokio pasipriešinimo dėl prasto darbo masių organizuotumo. Tokia retorika pasirodė visiškai bevertė ir daugiau padėjo tik Volstryto lobistams iš demokratų partijos Baltuosiuose rūmuose.

 

Šiuo metu vykstantis nelygus vystymasis ir nevienoda kapitalistinės sistemos būklė liudija apie tai, kad kapitalistai moka įveikti krizes tik didindami eksploataciją ir atimdami iš dirbančiųjų jų per ilgą laiką iškovotus „socialinius iškovojimus“. Nepaisant to, dabar vykstantis pelnų atsistatymo procesas labai netvirtas, kadangi remiasi einamųjų materialinių-gamybinių atsargų eksploatacija, mažais procentais ir darbo apmokėjimo sumažinimu („Financial Times“, 2010 m. rugpjūčio 10 d.). Šio proceso nelydi aktyvios privačios investicijos ir išaugęs darbo našumas. Kitaip tariant, šios „pašėlusios pajamos“ – tai ne pelnai, gauti augant pajamoms iš pardavimų ir išsiplėtusių vartotojų rinkų. O ir kaip tai galėtų būti, jei atlyginimai krenta, o nedarbas/dalinis užimtumas sudaro daugiau nei 22 proc.?

 

Akivaizdu, kad trumpas pelnų bumas, besiremiantis kapitalo valdžios naudojimusi savo politinėmis ir socialinėmis privilegijomis, yra nestabilus. Egzistuoja ribos masinėms neapmokamoms visuomeninio sektoriaus darbuotojų atostogoms ir gamybinėms pajamoms, gaunamoms sustiprinus darbo eksploataciją... Kažką reikia ir duoti. Aišku viena: kapitalistinė sistema nesubyrės ir nebus pakeista vien dėl savo vidaus puvimo ir „prieštaravimų“.

 

www.informationclearinghouse.info vertė Leftas

2010 08 25

 
alt

 

 

Komentarai  

 
0 # Krizės nepajutau, nes kaip neturėjau pinigų prieš, taip vienodai neturiu ir dabar.Viktoras Butas Y-m-d H:i
Vakarų Europoje ir JAV pagrinde kalta laiku nepažabota pigi darbo jėga, tai imigrantai atėme darbo vietas iš vietinių. Taipat vietinių begalinis potraukis įsigyti viską ir kuo greičiau naudojant paskolas ir kreditus.
 
 
0 # Metalas TT-34Viktoras Butas Y-m-d H:i
Muzika sukelianti dvejopus jausmus, ir manau tinkanti prie straipsnio, bet jau pirmas clipas http://www.youtube.com/watch?v=HovywDWkm9s&feature=related O čia su Serega http://www.youtube.com/watch?v=p19sSwJZ7WU&feature=related