Vakar anarchija.lt pasiekė žinia, kad Vilniuje su socialinio tinklo “Facebook” pagalba pradedama raganų medžioklė, nukreipta prieš grafitų menininkus. Šiame tinkle žmonės sukūrė grupę, pavadintą „pagauti Solomoną“. Tai akcija, kurios tikslas – surasti Solomono slapyvardžiu pasivadinusį žmogų, aktyviai paišantį ant Vilniaus ir kitų miestų sienų.

       Pagrindinis medžioklis – Tėvynės Sąjungai priklausantis Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto narys Algirdas Ramanauskas. Liaudyje jis žinomas kaip “Dviračio šou” pelė Sūrskis, “Radijo šou” lėlė Zbignevas ir grupės “Svastikos sukitės greitai” lyderis Algis Greitai. Jis pirmasis paskelbė premiją – 500 litų – už pagautą paišytoją.

       Ramanauskas teigė, kad pagautojo Solomono laukia “pridavimas į policiją su visais įkalčiais. Toliau savivaldybės funkcionierius dievagojasi, kad nebus “jokio linčo teismo, jokios savivalės”. Užuomina į kedofilų siautėjimą Garliavoje? O mes atsimename, kad dar neseniai Algis Greitai stebino konservatyviuosius partijos kolegas savo “drąsa”, protestuodamas prieš Uokos ir Gražulio ekscesus. Dabar vaizdelis pakito: Jaunimo reikalų komitete dirbantis kaubojus klijuoja mieste lapelius, ant kurių dideliu šriftu parašyta: “IEŠKOMAS PAIŠYTOJAS – RADUSIEMS 500.”

       Minėtoje “Facebook” grupėje netrūksta necenzūrinių žodžių, kuriais pilstosi akcijos dalyviai. Britišką humorą mėgstantis Ramanauskas jų atžvilgiu atlaidus: “emocingi grupės narių pasisakymai apie Solomono (ar solomonų) snukio (snukių) išdaužymą yra jų asmeninė nuomonė; manau, žmonės tiesiog juokauja“, - teigia jis.

       Tačiau pats savivaldybės funkcionierius nestokoja humoro jausmo, prasiveržiančio necenzūriniais epitetais, (ne)tinkančiais municipaliteto atstovui. Kaip teigia šaltiniai, į pasiūlymą priimti Solomoną kaip kovos prieš sistemą apraišką, Algis Greitai atsakė naudodamas tokius žodžius, kaip “debilas” ir pan. Jo nuomone, “visus tokius durnius kaip tu vienija viena – jūs be keiksmų daugiau nieko ir nesuprantat. Todėl, šunie, пошёл нахуй”. Panašu, kad tokiam kalbėtojui galima pasiūlyti tik išsiplauti burną prieš kalbant.

       Sunku pasakyti, kas taip suerzino piktąjį Zbignevą. Kaltos turbūt ne viešųjų ryšių akcijos ir ne realus įsiūtis dėl grafitų mieste. Problemos, matyt, slypi pačiame funkcionieriuje, kuris nuolat spinduliuoja beribe arogancija ir demonstruoja neapykantą manantiems kitaip. Tokia neapykanta dažniausiai skiriama kairiesiems, anarchistams, socialiniams aktyvistams, sausio 16-osios riaušių dalyviams visiems, kurie kovoja su valstybės ir kapitalo priespauda ir, nemėgdami valdžios atstovų humoro, ant savo transparantų rašo: “Bubilius kybys!”.

       O kaip gi patys grafitai? Viešųjų ryšių specialistas Romas Sakadolskis mano, kad grafitai turėtų turėti savo vietą mieste. „Tie paišymai turėtų būti savo vietoje, dabar tai atrodo neestetiškai. Jų neturėtų būti siaurose Senamiesčio gatvelėse, bet manyčiau, kad skatinti gatvės meną reiktų, tik tam tikrose vietose.” - tvirtina R.Sakadolskis.

       O ką mūsų funkcionieriai ir jų užtarėjai galėtų pasakyti apie aukštuminius pastatus, kurie gadina miesto estetinį vaizdą ne mažiau nei grafitai ir, deja, negali būti lengvai ištrinti iš miesto žemėlapio? Kaip elgtis, kai ne gatvės menininkai, o verslo rykliai nelegaliuose sklypuose statosi nelegalius namus, privatizuoja viešasias erdves ir pasisavina mūsų mielai lankomas miesto vietas? Ar palyginus su tokiais kapitalo ir valdžios veiksmais sienų menas neatrodo labai menkas nusikaltimas? Jau nuo septintojo dešimtmečio sienų “tapyba” tapo tarsi intervencija į viešosios erdvės privatizavimo procesus, kovos už visiems priklausantį miestą elementu, grafitai ir tagai kvestionavo šventą nuosavybės mitą. Kiekvienas užpurkštas ženklas tampa konservatyvios, buržuazinės, viską besisavinančios visuomenės, žiūrinčios tik savo siaurų interesų, įžeidimu. Kovodamas prieš grafičių menininkus, mūsų funkcionierius Algis Ramanauskas stengiasi įgyti tokių visuomenės grupių simpatijas. Kartu jis skelbia kovą maištingo jaunimo saviraiškai, stengiasi iš jaunuolių padaryti dresiruojamus cirko žvėris, skautus ar kažką panašaus. Solomono atvejis – tai tik pradžia. Paskui bus kiti grafitų menininkai, benamiai, čigonai ir kitos gyventojų grupės, vakarais negrįžtančios namo žiūrėti televizoriaus. Virš jų visų jau kaba kaubojaus Ramanausko Damoklo kardas.

       Beje, prisimindami situacionistus, galime teigti, kad grafitai (žinoma, ne visi) teikia savitumo miestovaizdžiui ir bent akimirką leidžia pajusti estetinį pasitenkinimą, susimąstyti. Štai kad ir toks.

       Na, o su Sūrskiu susitapatinusio funkcionieriaus laukia “tagas” Skapo gatvės pradžioje, šalia kito kovotojo ir draudėjo Petro Gražulio atvaizdo.

Lrytas.lt, anarchija.lt

2010.09.14.