Lietuvos Respublika represuoja vartotojus? Siųskime ją velniop!
politika

bubiliusVisai nesenai politikai daug ginčijosi dėl vaistų kainų, o patys įtakingiausieji paskui gyrėsi, kad ši jų iniciatyva atpigins kainas. Kokie to kišimosi rezultatai, kol kas nežinome. Prieš kelis mėnesius vaistinėje pabandžiau garsiai padėkoti šalies premjerui ponui Bubiliui už žymiai atpigusius vaistus.

 

Nuo rimtų kūno sužalojimą tada mane išgelbėjo tik skubiai pakeistas veiksmo scenarijus ir neprasti aktoriniai sugebėjimai. Scena virto ironišku pokštu ir visa virtine užgaulių pasisakymų apie nepopuliariausią šalies politiką. Gal ir nelabai gražiai užbaigiau savo sociologinį tyrimą, bet sveikata brangus turtas, o fizinis smurtas, kai jį patiri, skausmingas ir nemalonus.

 

Dabar valstybės vyrai, kažkodėl aktyvesni nei moterys, imasi kalbų apie maisto produktų kainų kilimą ir imasi „spręsti“ šią problemą. Patirtis man sako, kad toks jų aktyvumas nežada nieko gera. Jaučiuos kur kas saugesnis, kai premjeras kur nors dviračiu važinėja.

 

Prisimenu, kad kiek anksčiai tokio reguliavimo buvo imtasi dujų, elektros energijos, automobilių kuro, degtinės, alaus, cigarečių atžvilgiu, o tokias politikų pastangas turėdavo apmokėti mano piniginė.

 

Nesu naivus – netikiu, kad Kubiliui pasakius „Sėsk ant dviračio ir suk į dešinę“ (kaip gerai, kad į kairę šiai transporto priemonei sukti neleidžia eismo taisyklės, ji idealiai subalansuota visuomenei pavojingiems asmenims), jis nenurims, ir valerijonu jo nenuraminsi.

 

Konservatorius – sunki trenktinio forma. Atsipeikėti konservatorių neprivertė net seimo langų daužymas. Greičiausiai teisūs tie, kurie sako, kad „kuprotą tik grabas teištiesins“. O godumas sąžinę subjauroja kur kas labiau nei kupra – stuburą.

 

Kapitalizmo istorijoje pastebėti du veiksniai, veikiantys kainas jų mažėjimo linkme. Tai konkurencija ir kooperacija. Reguliavimas – tai ta veikla, kuri mažina konkurenciją, ją mažina ir kapitalizmo vystymasis, nes ši ekonominė sistema yra linkusi pereiti prie rinkų monopolizavimo. Didelio rinkos tyrimo nereikia daryti, kad pastebėtum, jog keli mažmeninės prekybos gigantai valdo didesnę ir maisto produktų, ir vaistų rinkos dalį.

 

Visos politikų kalbos apie reguliavimus – tai tik stumdymasis prie valdžios lovio. Kiek jie bereguliuotų kainas, skatintų smulkų ir vidutinį verslą, didintų ar mažintų akcizus ar PVM, įvedinėtų eurus ar Mongolijos tugrikus – mokėti teks mums, ir greičiausiai vis daugiau.

 

O apie vartotojų kooperaciją politikai nekalba, ir ne atsitiktinai. Jie pasirūpino, kad šalyje nebūtų sąlygų kooperatyvams kurtis. Tos biurokratizuotos ir tarybų valdžios metais priverstos išsigimti kooperacijos formos po santvarkos pasikeitimo buvo daugiau ar mažiau represuotos. O kooperacija nesivysto be aktyvios visuomenės dalies pastangų.

 

Politikai mėgsta girtis, kad žlugus „blogio imperijai“ šalyje suklestėjo ekonominės laisvės. Bet ar tikrai taip? Gal tie pagyrūnai pasakytų, kiek per tos laisvės metus buvo sukurta vartotojų  kooperatyvų? Ir kaip keitėsi prekybos įmonių skaičius? Jų mažėja jau kokius penkiolika metų. Kai kuriuose kaimeliuose prekybos nebeliko visai. Tai, kas liko iš tarybinių laikų paveldėtos vartotojų kooperacijos, yra linkę verstis ne jos narių poreikių tenkinimu, o paprasčiausia patalpų nuoma.

 

Jei politikai išdrįstų nemeluoti – turėtų pripažinti, kad nevaržomą laisvę veikti šalyje turi tik pelno siekiančios kapitalo įmonės. Ir niekas kitas, tik politikai kalti, kad sąlygos vartotojų kooperacijai mūsų šalyje buvo suvaržytos. Tokia klasinė – represinė šitos respublikos fizionomija. Ir kaip tik dėl to turime vartotojams nepalankias rinkos sąlygas.

 

Pelno siekis sukelia ne vien nuo prekybininkų monopolistų priklausomas kainas, bet ir kus kas daugiau problemų. Ne ką mažesnė problema yra prekių bei paslaugų kokybė. Atvirai sakant, vien tik maisto prekių priedai ir jų ženklinimas į neviltį varo kiekvieną, bandantį susigaudyti tose džiunglėse. Padėtis tokia, kad pavienis vartotojas nepajėgia išsireikalauti sau priimtino ir suprantamo ženklinimo, todėl negali būti tikras, kad jo vartojami produktai saugūs.

 

Valstybės reguliavimas ir įvairios valstybinės kontrolės institucijos nepajėgia ir nepajėgs sukontroliuoti pelno siekiančių prekybininkų ir gamintojų gudravimų bei nesąžiningumo. Vienas iš geriausių sprendimų būtų vartotojų kooperacija, nes jos tikslas – tiekti savo nariams tinkamos kokybės prekes už priimtiną kainą.

 

Laikas pradėti organizuotis ir rūpesčiu trykštantiems politikams ištarti: „Nebevarkit“.

 

Evaldas Balčiūnas 

2010 09 18

 

 

Komentarai  

 
0 # vartotojų kooperatyvaikre Y-m-d H:i
Vartotojų kooperatyvai skamba gražiai, beet atrodo kaip XIX a. atgyvena...