Evaldas Balčiūnas. Šešėlis (2)
politika

altĖmiau ieškoti, kaip užsidirbti tuos trūkstamus 400 Lt. Darbo biržos tinklapyje susiradau siūlomą darbo vietą. Pusė etato – kaip tik tai, ko man reikia. Įsidarbinau sargu automobilių aikštelėje. Tačiau taip netikėtai prasidėjusi mano darbininkiška sargo karjera greitai pasibaigė... Iš tikro ji nė neprasidėjo. Bet apie viską iš pradžių.

  

Antrą sargavimo dieną nemaloniai nuteikė kolega, kuris įsidarbino kartu su manimi. Iš ryto atėjo uždirbtų pinigų ieškoti. Nusivylė supratęs, kad ponia tąryt jau nebepasirodys. Jis turbūt buvo atidirbęs vieną arba dvi paras – 40 arba 80 Lt. Žmogui, žinoma, pinigai. „Perduokit: jei atleido, tai tegul bent atsiskaito“, – nueidamas mestelėjo.

 

Kitas kolega kaip tik baigė darbą ir perdavė reikalus man. Paklausiau, kuo anas žmogus taip greitai prasikalto? Sužinojau, kad pirmąkart budėdamas per daug elektros išnaudojo. Na taip, elektros klausimas čia truputį „užlenktas“ – prie lentelės, į kurią rašome skaitiklio rodmenis, didelėmis raidėmis parašyta: „Sunaudoti ne daugiau 1 kW“.

 

Per pirmą budėjimą pastebėjau, kad tokio kiekio nelabai pakanka aikštelėje žibinti vos vieną šviestuvą. O juk šiek tiek elektros reikia ir arbatai išsivirti, ir radijo paklausyti, ir TV įsijungti. Na, mano kompas dar kokius 0,2 -0,4 kW suvalgo. Vadinasi, aikštelėje bus mažiau šviesos...

 

Kiek kitokio sprendimo prireikė dėl bendradarbio mestos frazės. Man ponia irgi skolinga už vieną budėjimą 40 Lt. Vakare ji pasirodė ir tą piniginį klausimą išsprendė. „Paimk 20 Lt ir už rugpjūtį būsim atsiskaitę“, – burbtelėjo. Pasidarė įdomu. Juk 40 Lt už parą yra gerokai mažiau už šalyje nustatytą minimumą. Bet suma anaiptol ne ta, kad velčiausi į ginčą. Nusprendžiau atlikti „darbo vietos tyrimą“ (čia toks intelektualus itališkų marksistų terminas, nusakantis ironiškai užjaučiantį požiūrį į darbininkišką gyvenimą). Iš tikro, ką prarasiu? Vieną mėnesį išnaudojimo, bet galima jį paverst ir vienu mėnesiu patirties.

 

Nepatiko, kaip toje aikštelėje kontroliuojami sargai. Automobilių apskaita gana paprasta ir, atrodytų, laisva. Bet dėl tos laisvos formos kyla visokių nesusipratimų, kurie virsta pabarimais ir net baudomis sargams. Vienas toks nesusipratimas vėliau man kainavo 10 Lt: išvažiuodamas klientas paliko kvituką tik už automobilį, o už priekabą – ne. Net nežinau, ar jis buvo išrašytas... Tiesą sakant, nesiginčijau – ponia ir be tų 10 Lt liko skolinga dar už vieną budėjimą (t.y. sugebėjo per išdirbtą mėnesį nusukti net 20 procentų suderėtų pinigų).

 

Bendradarbių per tą laiką mačiau penkis. Tarnybą perimdavau iš Juozo (vardus pakeičiu, juk žmonėms reikės gyventi). Jis pensininkas. Mėgsta skaityti. Į sargų būdelę nunešiau kelias progresyvių rašytojų knygeles, „Šveiko nuotykiai“ jam patiko. Žmogus verčiasi nelengvai. Vasara uogavo ir grybavo. Atrodo, rūkalams nepakanka – skolinosi cigarečių, bet vėliau atidavė. Mėgsta aikštelės katę, netgi nepyksta, kai ta naktį atneša sumedžiotą pelę  Dirba, kad prisidurtų pinigų – toks nemaištaus.

 

Perduodavau tarnybą Jonui. Buvo pristatytas kaip ilgiausiai dirbantis – atidirbęs penkerius metus sunkiųjų aikštelės darbų... Tai kelia pagarbą, bet ir verčia būti atsargiam. Gal tai šeimininkės akys ir ausys. Pasirodo, klydau. Malonus žmogus. Gauna invalidumą, nusipjovęs dešinės rankos sausgysles. Gyvenimui užsidirba rinkdamas ir parduodamas metalą (smulkus verslininkas). Kai turi daug darbų, net samdosi vieną kitą pagalbininką. Aikštelė jam papildomas, bet būtinas legalus uždarbis. Yra paėmęs paskolą, kas mėnesį kelis šimtus atiduoda bankui. Darbu nepatenkintas. Su nostalgija prisimena tuos nesenus laikus, kai už budėjimą mokėjo 65, vėliau – 50 Lt. Mato, kad „verslas“ tokių pinigų nesurenka.

 

Svajoja, kad aikštelė kuo greičiau bankrutuotų, ir jis galėtų eitų į darbo biržą pašalpos. Sakiau, kad pašalpą gauna ir savo noru išėję iš darbo, bet jis nepatikėjo. Gaili šuns, perka ir atsineša šuniui pašaro. Rūko. Jo skaičiavimais, rūkalai, maistas, kelionė ir pašaras jam kainuoja beveik tiek pat, kiek uždirba už budėjimą. Naktimis žiūri filmus – turi grotuvą. Pasidalinau su juo patirtimi, kad naktimis miegu vis užstatydamas žadintuvą dvidešimčiai minučių į priekį. Nespėji tiek įmigti, kad neišgirstum, kad kas nors atvažiavo.

 

Jonas buvo linkęs konfliktuoti su šeimininke. Sakė, kad nesiklauso, kai ji pradeda skaityti savo litanijas. Eina į būdą, užsidaro ir įsijungia televizorių – tegul ana sau burba. Nežinau, ar šis žmogus atsainiai žiūrėjo, ar jam pakyrėjo menkai apmokamas darbas, bet šeimininkė jį kartą pagavo miegantį. Paskui dar kartą – ir ėmė kalbėti apie atleidimą.

 

Dar vienas bendradarbis – šuo Rudis. Ant tarnybos padėjęs. Mėgstamiausias užsiėmimas – miegoti ir loti ant pravažiuojančių dviračių. Loja ant vieno iš vairuotojų, statančių automobilį, ir šeimininkės, kai ši per ilgai užsibūna... Paramos iš jo, galima sakyti, jokios. Padeda sutrumpinti naktį, jei sugalvoji jį pavedžioti. Vaikštinėti naktimis jam patinka, nors niekur toli nuo aikštelės nebėga. Žino, kur gaus ėsti. Visas maištas – aploja šeimininkę, bent taip išreiškia savo „klasinę poziciją“.

 

Kitų bendradarbių matyti neteko. Darbas sutvarkytas taip, kad sargai tarpusavyje kuo mažiau bendrautų. Verslas merdi. 10 nuolatinių klientų, iš jų keli „nemokami“ – pačios šeimininkės ir pažįstamų automobiliai. Per parą dar 2-4 automobiliai „iš šono“, kasa – 12-20 Lt ... Jonas sakė, kad kadaise girtų automobilius čia atitempdavo, bet paskui liovėsi – turbūt nepasidalino pinigų su uniformuotais tempiančiaisiais...

 

Greičiausiai kiauras nuostolis, bet negi tai turi rūpėt darbininkams? Įmonė išgyvena nuolat keisdama sargus ir neišmokėdama jiems uždirbtų pinigų. Jonas sakė, kad net sirgti pelninga – už ligonlapį priskaičiuoja daugiau nei sumoka algos. Dar vienas kadrų kaitos privalumas – užtempia žmogų įdarbindami ir nemoka mokesčių. Manęs taip ir neįdarbino. Kaskart vis perrašydavo darbo pažymėjimą, naudojosi tuo, kad „Sodrai“ pranešt apie įdarbintą žmogų galima dieną vėliau...

 

Prasargauto mėnesio pakako perprasti verslo subtilybes. Viskas sukasi bergždžiu ratu, pelno neduoda, bet leidžia išlaikyti užgrobtą teritoriją ir laukti, kol pasitaikys koks nors pelningas projektas, tarkim, kas nors sugalvos čia statyti prekybcentrį... Jei savininkė nori pelno – tenka derėtis su miesto bosais. Automobilių gali parūpinti policija, muitinė, bet tai kainuoja. Dar jų parūpina aikštelės apylinkėse „teisingai“ sustatyti kelio ženklai. Iškart pastebėjau, kad šalia aikštelės iš abiejų pusių stovi „Stovėti draudžiama“... Jei tų „Stovėti draudžiama“ aplinkinėse gatvėse daug – aikštelei pajamos.

 

alt

 

Taigi savininko interesas išlaikyti aikštelę nors ir menkas, bet apčiuopiamas. Darbininkų interesas išlaikyti „darbo vietas“ – menkas ir mažai apčiuopiamas. Aš – praskrendantis paukštis, Jonas svajoja, kad aikštelė bankrutuotų...

 

Bet maišto aikštelėje nebus. Sargai mažai bendrauja vienas su kitu – pamainom pasikeisti skirtos 15 minučių. Tarpusavio pasitikėjimo nėra. Visi, išskyrus Joną, dirba vos kelis mėnesius. Be to, abejotinos ir maišto perspektyvos. Streiko atveju šeimininkė tiesiog uždarytų aikštelę – jai svarbiau išsaugoti galimybę naudotis tuo sklypu ateityje. Ji nieko nepraras, net jei kurį laiką verslas nevyks. Darbininkai irgi nieko nelaimėtų. Šie žmonės priklausomi nuo minimalios algos dydžio ir galimybių išnaudoti nelegalų darbą. Norint jiems padėti, reiktų orientuotis į kampanijas prieš nelegalų samdymą. Tada sargai galėtų prisidurti sirgdami.

 

Atvirai sakant, klasių kovos laukas iš sargo perspektyvos atrodė nykiai. Ruošiausi sulaukti algos ir bėgti. Pasakiau kolegoms Juozui ir Jonui. Jiems tai aktualu – nežinia kurį savininkas panorės atleisti. Deja, planus teko keisti. Sužinojau, kad Joną tikrai atleidžia.

 

Taigi pasinaudojau proga ir parodžiau solidarumą su atleidžiamu kolega. Po savaitės vis vien būčiau ėjęs lauk. Šeimininkei parašiau žinutę, kad į kitą budėjimą nebeateisiu, ir užklausiau, kada ateit uždirbtų pinigų. Kaip ir reikėjo tikėtis, atsakymo nesulaukiau. Nieko naujo – su atleidžiamu ar savo noru išeinančiu darbininku geruoju atsiskaityti dažnai nenorima. Bet karščiuotis neverta. Ponai tai gali palaikyti silpnumo požymiu. O kad sumokės silpnam, šansų dar mažiau. Palaukiau porą dienų. Paskambinau – neatsiliepia. Čia jau įdomiau... Už valandos dar kartą paskambinau – ir vėl nekelia.

 

Norint išsimušt uždirbtus pinigus, reikia elgtis šaltakraujiškai, visu savo elgesiu demonstruoti, kad nė neabejoji, jog pinigai bus sumokėti. Nesivelti į konfliktus.

 

Taip ir padariau. Surašiau mandagią SMS žinutę, kurioje pabrėžiau, kad buvo smagu dirbti, paminėjau, kiek pamainų esu atbudėjęs, ir parašiau, kad „ji yra įsipareigojusi atsiskaityti už devynis budėjimus“. Mano mandagus ir pasitikėjimu dvelkiantis tonas suveikė. Po dešimties minučių sulaukiau skambučio. Deja, skambutis – ne pinigai. Iki algų dienos taip ir nesulaukiau kvietimo pasiimt pinigus.

 

Veiksmų laisvę turėjau nedidelę. Nusprendžiau pasižvalgyti aikštelėje. Nuvažiavau keičiantis pamainoms, radau porą kolegų – Juozą ir dar vieną, anksčiau nematytą. Abu dar algos negavę. Paskambinu poniai. Atsiliepia. Keistoka. Sužinojusi, kad laukiu aikštelėje – susitikimą paskiria kitoj vietoj ir pažada atsiskaityti. Nuvažiuoju. Pinigų gaunu, bet ne visus. Vienu budėjimu suklysta. Na, bet ir didesnė dalis pinigų – gerai. Likusius pamėginsiu išsimušti vėliau.

 

Dar po savaitės nesulaukęs likusių pinigų, pasiskambinu Jonui. Sako, kad su juo atsiskaitė. Tik atleido atgaline data. Kad atleistas, sužinojo po savaitės. Susitariam vienas kitą paremti. Aš toliau bandau atgauti savo algos likutį – 45 litus. Pora savaičių derybų – ir sužinau, kad pinigai palikti aikštelėje pas sargą. Nuvažiuoju, pasiimu maišelį, pripiltą litų ir centų – baltų ir rudų. Matyt skaudama širdimi atidavė. Namie susiskaičiuoju – trūksta dešimties litų. Tyrimas baigtas. Galima daryti išvadas.

 

Jei daugelis žmonių, save vadinančių „darbdaviais“, sako, kad dirbsi puse etato, vadinasi, dirbsi visą 8 valandų darbo dieną, tik gausi pusę algos.

 

Didelė tikimybė, kad kurį laiką dirbsi nelegaliai, kol tave įdarbins. Tvarka, pagal kurią įmonė „Sodrai“ praneša apie naujai priimtą žmogų kelių dienų laikotarpyje, tam palanki. Pavyzdžiui, mano atveju praėjo daugiau nei mėnuo, bet taip ir nebuvau įdarbintas. „Ekspertai“ drąsiai gali mane priskirti prie tų bedarbių, kuriuos kaltina nelegaliomis pajamomis.

 

Skubinti įsidarbinimo procedūras, ypač tas, kurios mokamos, neverta. 14 Lt man kainavo sveikatos pasitikrinimas, bet jo taip ir neprireikė.

 

Sutartos algos dydis paprastai reiškia, kad vienu ar kitu pretekstu gausi mažiau. Už pirmą mėnesį nusuko 50 procentų, už antrą – tik 7. Tenka taikyti pinigų išmušinėjimo meną. Bet kuri skolų „išmušinėjimo“ bendrovė pasakys, kad daugiau nei 90 procentų atgautos skolos – labai geras rezultatas.

 

Darbininkų solidarumas? Jis yra, bet neefektyvus nematant apčiuopiamos perspektyvos ką nors laimėti. Aikštelės sargai pasitobulino apskaitą sau naudinga linkme, bet atleisto Jono ginti nebuvo kam, o ir pats Jonas to nesiekė – darbo biržos pašalpa jam patrauklesnė.

 

Atrodo ir čia skurdžius galima apkaltinti dėl šešėlinės ekonomikos klestėjimo.

 

 Pradžia: http://www.anarchija.lt/politika/28251-evaldas-balciunas-seselis-1.html  

 

2010 10 29 

 

 

Komentarai  

 
-2 # ...... Y-m-d H:i
"darbdaviai blogi ir nevykdo savo įsipareigojimų" - pagalvojo nusnausti susiruošęs sargas