sausio_13Pradulkėjus krikščioniškoms ir sekuliaresnėms šventėms, užėjo metas susikaupti, sukąsti dantis ir surimtėti – prasidėjo šventieji sausio minėjimai: 13-oji, 16-oji. Šiandien sunku pajusti ūpą atsikirtinėjimui ar jaudinimuisi dėl tokių replikų kaip „savi šaudė į savus“, nors vis dėlto reikia pripažinti, kad, atmetus kraštutines konspiracijos teorijas, vienareikšmis to meto įvykių vertinimas nėra įmanomas. Ar buvo įmanoma išvengti aukų? Ar tikrai buvo vykdomas nuoseklus Lietuvos okupacijos pratęsimo planas?

 

Tačiau gal reikėtų nustoti visiems būti istorikais ir bent dalį išvadų palikti rašyti profesionalams. Vis dėlto norėtųsi sulaukti laikų, kai jų vertinimas, pratęsiamas į vadovėlius ir minėjimų kalendorius, taptų laisvesnis nuo ideologizuoto, išankstinio stovyklų paskirstymo vyraujamo žvilgsnio.

 

Didesnį susirūpinimą kelia ne skirtingi įtemptų ir susipynusių įvykių vertinimai, o pats „minėjimo“ reiškinys, retrogradiškas, skausmingas poreikis ritualizuoti savaiminėmis vertybėmis pasirinktas... datas. Už jo tegali žiojėti vaizduotės ir bet kokio produktyvesnio turinio trūkumas. Kaip subjektyviame gylyje visada stebėjausi švenčių – nuo gimtadienių iki padėkos dienos – fenomenu, taip į objektyvesnį poleminį lauką norėtųsi perkelti bet kurios „liūdesio dienos“, „dviratininkų dienos“ ar „optimistinio antakio dienos“ kvestionavimo galimybę.

 

Pavadinti datos vardu gatvę, paskirti jai specialų vietinio choro himną, dailės cecho veteranų rankomis nulipdyti tik tam skirtą vėliavą ar paskelbti konkursą herbui su medaliu – galėtume nors kartą šiame ar ateinančiame šimtmetyje paklausti savęs, ar visa tai dar tebeturi prasmę? Kokius signalus spinduliuoja nesiliaujančios valstybės atstovybių ir viešojo gyvenimo procesijos, surimuotos pagal kalendorinių įvykių eigą ir pavadinimo, šūkio skambesį, Seimo viešųjų ryšių kabineto siunčiami „prisegtukai“ su kas mėnesį vis kitokiu arba metų metais tuo pačiu wordiniu kaspinu „laisvės gynėjų liepsnai“?

 

Nekvestionuoju nei pačios atminties aktyvinimo idėjos, nei juo labiau tragiškų įvykių dramos. Tačiau esu tikras, kad viešojo gyvenimo rikiavimas pagal raudonus kalendoriaus įvykius, kurių jame esti kiekvieną dieną, ir ne po vieną, uzurpuoja mūsų kūrybinės, analitinės veiklos lauką, panašiai kaip beprasmiška ir audringa, nesibaigianti diskusija, „ar daryti šias šventines dienas nedarbo dienomis“, „ar perkelti šias nedarbo dienas, kai jos sutampa su savaitgaliais, į darbo dienas, o už jas atidirbti atitinkamų mėnesio savaitgalių pirmosiomis dienomis“ ir taip toliau, ir taip toliau per visą „nuomonių koridos“ tinklelį bet kuriame diskusijų portale.

 

Šventinių kalbų ir iškilmingų posėdžių su, ak, kariūnų maršu ir dūdų orkestro trajektorija planavimas užtruko, it tuščiaviduris VEKS fejerverkas, iki neišbrendamo proceso, tampančio permanentine šalies strateginių koridorių gyvenimo būkle, – lygiai kaip nuoseklaus pokyčių kūrimo ir siekimo procesą keičia strategijų kaupimas, laukimas ar pirkimas.

 

Pagaliau kita data, kuri greičiausiai neįeis į jokio minėjimo ar kalendoriaus akiratį, sausio 16–oji, žyminti kur kas naujesnę istoriją aktyvesniu, nei įprasta, profsąjungų mitingu ir kitais frontais, vis dėlto irgi užduoda klausimą apie laisvę ir jos gynėjus. Nepaisant to, kad įvykis dažnai susiaurinamas iki „langų daužymo“ ir ne visada susimąstoma, kuris smurtas realesnis – sniego gniūžtė į abstraktų stiklą ar guminė kulka, skirta žmogaus audiniams, – čia žymiai svarbesnė kita diagnozė: Konstitucijos ir įvairių kitų deklaracijų garantuojamą taikių susirinkimų (kurių taikumui garantuoti šiuo metu išlaikomos atitinkamos struktūros) laisvę įsigudrinta veiksmingai paminti savivaldos lygmens kabinetų ir netikėtų instancijų parašais.

 

Deja, „riaušininkais“ kontrargumentuoti čia nepavyks, nes tas pats metodas pritaikomas ir vaikų su balionais šventei Katedros aikštėje, ir liūdnai pagarsėjusioms LGBT eitynėms. Kažkodėl niekaip neišeina atsikratyti minties, kad visais šiais atvejais kontroversiškų suvaržymų kryptį palaikė ta pati idėjinė grupė, kuri sausio 13 dieną glaudėsi už Aukščiausiosios Tarybos sienų. Nors tos dienos idėją norisi palaikyti ir šiandien.

 

Atgimimas

2011 01 12

 

2009 m. sausio 16-oji Seime. Alfredo Girdziušo fotografija

sausio_16_seimas