Visuomet džiugu, kai galima pratęsti anksčiau nagrinėtą temą. Ir ne tik pratęsti, bet ir papildyti naujais pastebėjimais. Rašydamas apie ypač gyvybingą mitą, kad piliečiai negeba patys spręsti aktualias problemas, aš vis tik pabijojau lyginti visuotinai smerkiamą rasinę teoriją ir tariamai nekaltą teiginį apie skirtingas piliečių kategorijas, t.y. piliečius, kuriems galima spręsti šalies likimą, ir tuos, kuriems to daryti nevalia.
Rasti kairiųjų stovykloje tuos, kurie savo nuostatomis pernelyg nesiskiria nuo klasikinių fašistų, yra movetonas, tačiau ir neįvardinti šios problemos būtų netoliaregiška.
Susižavėjimas Mussoliniu ar Pol Potu, Franco ar Stalinu, Hitleriu ar Mao ir net neadekvačiai palankus Tautos Motinos vertinimas turi iš esmės tas pačias šaknis. Vado – teisingo, viską žinančio ir tiksliai nurodančio, ką reikia daryti, – ilgesys yra toli gražu ne vien kraštutinių fašistų ar stalinistų bruožas. Modernizuotoje „vado ilgesio“ versijoje, kuri apima teiginius apie „partijų būtinybę“, „politikos profesionalus“, „visuomenės elitą“ (kai kalbama apie ypatinga to elito misiją valdyti piliečius), vis tiek išlieka pagrindinis požymis. Piliečiai pagal tam tikrus kriterijus dalinami į visaverčius ir nepilnaverčius.
Kaip argumentas naudojami teiginiai apie neva menką piliečių išsilavinimą, interesų siaurumą, negebėjimą tinkamai įvertinti savo elgesio pasekmes. Ir štai čia šiuos teiginius aš jau pradedu lyginti su rasine teorija, nurodančia, kad tam tikros rasės homo sapiens yra pranašesnis. Rasine teorija ir socialiniu darvinizmu kvepia ir pasisakymai apie vadinamojo „eilinio žmogaus“ (šaltkalvio, mūrininko ar siuvėjos) socialinį nevisavertiškumą.
O juk šios idėjos „akademiniame“ tarpe evoliucionuoja. Ir socialiai nepilnaverčių individų kastą sudaro jau ne vien šaltkalviai ir siuvėjos. Tai jau bet kokie piliečiai, nepriklausantys jų luomui arba nesantys politinės „mitybos piramidės“ viršūnėje.
Labiausiai stebina tai, kad bandoma apeliuoti į neva pasyvią liaudį, niekaip nesusiprantančią išeiti į gatves ir pakeisti šią sistemą. Tuo pat metu kategoriškai atmetamos bet kokios mintys keisti atstovaujamosios demokratijos modelį tiesiogine demokratija ir ženkliai padidinti piliečių galias.
Prisipažinsiu, man šis elgesys buvo ilgai nesuprantamas, kol neatsirado pagalbininkas, pats to nenorėdamas leidęs man sudėlioti šiokią tokią loginę seką, kurią pavadinčiau „autoritarinės revoliucijos“ modeliu. Šiame procese liaudis tiesiog yra įrankis, kuriuo pasinaudojama, kad vietoje senojo elito ateitų naujas, arba nesuteiksiantis liaudžiai jokių naujų laisvių arba suteiksiantis pernelyg menkas laisves, arba apskritai pradėsiantis naikinti viską, kas buvo iki tol pasiekta. Kokias lozungais besidangstytų tokie „revoliucionieriai“, jų tikslus nuspėti nesunku.
Prieš iškreiptų nacionalinio išskirtinumo idėjų šalininkus mes lengvai randame argumentus, tačiau ryžtas išblėsta, kai kalba pakrypsta apie ne ką mažesnius totalitarizmo šalininkus iš pseudokomunistų stovyklos. O juk radikalieji stalinistai yra ta pati hate grupė, kuri lygiai taip pat pavojinga piliečių laisvėms kaip ir nacistai. Totalitarinį pradą turintys judėjimai, kviečiantys į barikadas, iš tikrųjų kviečia tapti „patrankų mėsa“, o vėliau savanoriškai užsimauti kilpą ant kaklo. Taip istorijoje jau buvo, tad nematau prasmės dar kartą lipti ant to paties grėblio.
Na, o prasčiausiai sekasi oponuoti latentiniams „tautos vado“ idėjos šalininkams, įvilkusiems savo teiginius į jau minėtą „politikos elitiškumo“ rūbą. Jie tikrai turi rimtų argumentų, tariamai įrodančių, kad piliečiai yra iš esmės bukapročiai. Vien Valinsko&Co. paminėjimas, jų manymu, geriausiai įrodo, kad piliečiams negalima suteikti rimtų valdymo įrankių.
Bet tiesa ta, kad į Seimą atsitiktinai patenkantys ir jame 4 metus užsibūnantys individai yra atstovaujamosios demokratijos grimasa. Kita vertus, didesnę baimę turėtų kelti ne atsitiktiniai žmonės atstovaujamuose organuose, o tai, kad jų rankose sutelkta pernelyg daug galių.
Juk tinkamai išplėtojus tiesioginės demokratijos modelį, galima apskritai pereiti prie „savaitgalio parlamento“, vykdančio gerokai mažiau funkcijų nei dabar, tuomet net ir 10 „valinskų“ ar 20 „baukučių“ nebūtų pernelyg didelė problema. Iš tiesų nukentėtų tik į savotišką sektantizmą linkę ir save visiškai nepagrįstai „politiniu elitu“ vadinantys valdžios atstovai. Kaip ir rašiau ankstesniame straipsnyje, jų „paslaugų“ tiesiog gali neprireikti.
Įsivaizduokite visą armiją politologų, konsultantų, ekspertų ir analitikų, kurie lieka be pagrindinio pragyvenimo šaltinio, t.y. knisimosi iki absurdo painiuose „politiniuose procesuose“. Būtent žodis „procesas“ geriausiai atspindi šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos būklę. Veiksmas vyksta – rezultatai menki. Sistemos darbo rezultatas ir yra pats procesas.
Procesas vyksta, kai idėja paverčiama įstatymo projektu, procesas tęsiasi, kai šis projektas kelerius metus aptarinėjamas kuluaruose, vertinamas, derinamas, atmetamas ir vėl priimamas, procesas atsinaujina, kai teikiamos pataisos ir įsisuka keitimų karusele... Tai galioja atvejui, kuriame matosi tam tikri baigtumo požymiai, o dažniausiai viskas apskritai numiršta klaidžiuose valdžios koridoriuose.
Kad ir kaip keistai skambėtų, aš vis dažniau randu panašumų tarp hate grupių ir kai kurių „padorių“ intelektualų. Ir vieni, ir kiti nesidrovi naudoti kolektyvinius apibendrinimus: vieni – rasei ar tautybei, kiti – socialinėms grupėms. Ir vieni, ir kiti yra visiškai įsitikinę visaverčių ir nevisaverčių piliečių egzistavimu. Ir vieni, ir kiti mielai panaudotų liaudį kaip įrankį, nes mano priklausą aukštesnei kastai nei „paprasti žmonės“.
Na, ir galutinis tikslas – tas pats. „Buka“ liaudis būtų valdoma „protingo“ vado arba „protingų“ intelektualų. Ir vienu, ir kitu atveju piliečiai lieka tik „išmintingų“ valdančiųjų sprendimų vykdytojais.
2011 06 23
