Saul Newman: „Kalbu apie sukilimą, o ne apie revoliuciją”
politika

sukilimas0       Visur aplink mus dega kapitalizmas; po savęs jis palieka bankrutavusios finansinės ir politinės sistemos griuvėsius. Beribio ekonominio augimo iliuzija ir nesibaigianti vartotojiška utopija sutriuškinta visiems laikams. Dabar valdžia mums gali pasiūlyti tik diržų politiką ir sunkmetį. Bet jos pasitikėjimas savimi senka. Mūsų politikos ir ekonomikos valdytojai žino, kad žmonės jais nebetiki, ir anapus suvaidintos valdžios ramybės glūdi baimė – sukilimo baimė, sena baimė, sukausčiusi kiekvieno režimo vaizduotę.

 

Argi virš visko – pradedant politikų pranešimais ir baigiant ekonominių guru skelbiamomis rinkos pranašystėmis bei garsenybių realybės šou – netvyro šiokia tokia neviltis – tarsi visa kapitalistinė spektaklio sistema (sistema, kuri bet kuriuo atveju nebetiki savimi ir galbūt niekad netikėjo) bijotų atskleisti po savo fasadu glūdintį nihilizmą?

 

Šie metai yra sukilimų, prasidėjusių Kairo, Tuniso ir Bengazi gatvėse ir pasibaigusių Atėnų, Madrido aikštėse bei Volstryte, metai. Įvyko stebuklas – paprasti žmonės išėjo į viešas vietas ir jas atsikovojo; tam nereikėjo nei leidimų, nei oficialaus atstovavimo. Kai kur jie nuvertė valdžias, kitur ėmę daryti didžiulį spaudimą atgyvenusioms politinėms sistemoms, kurios netgi nebesistengė apsimesti, kad jiems atstovauja.

 

Tahriro ir Syntagmos autonominės zonos atskleidė absoliučią prarają tarp žmonių ir formalių valstybinės valdžios mechanizmų. Žmonėms parodžius atsisakymo paklusti ženklą, atsivėrė nauja politinė erdvė, kurioje iš anksto neįmanoma numatyti pasekmių. Šie judėjimai ir okupacijos buvo reikšmingos ne todėl, kad pasiekė konkrečius tikslus, bet todėl, kad įkūnijo naują kolektyvinį politinį gyvenimą, politiką, kuri atsisakė būti atstovaujama atgyvenusių politinių partijų. Ispanijoje pasipiktinusieji šaukė „Jūs mūsų neatstovaujate!” – tai galima suprasti ir kaip nusiskundimą dėl atstovavimo trūkumo, ir kaip troškimą visiškai nusikratyti atstovaujančios valdžios bei veikti patiems.

 

Viena iš daugelio šių sukilimo pamokų yra ta, kad jau nebėra skirtumo tarp formalios demokratijos ir diktatūros; skiriasi nebent priespaudos lygis. Policinė galia, kurios vaiduoklišką egzistenciją demokratinių valstybių gyvenime Walteris Benjaminas vadino pribloškiančia, juntama visur. Kuo skiriasi Mubarako ar Assado mėginimai išjungti socialinius tinklus Egipte bei Sirijoje ir Camerono grasinimai tą patį padaryti Jungtinėje Karalystėje?

 

Kas gi yra demokratija, jei ne sistema, išgudanti masinį pasitenkinimą bejėgiškumu, jei ne kolektyvinė savanoriška vergija, įteisinta grynai simboliško balsavimo ritualo? Neseni sukilimai turi būti vertinami kitaip nei vien tik sukilimai už demokratiją, kurios sąvoka dabar tampa tokia dviprasmiška. Greičiau šie sukilimai išreiškė kolektyvinį ryžtą nebevergauti. Juose buvo suvokta, kad kiekviena galios sistema galiausiai yra trapi ir priklauso nuo to, kaip mes susvetimėjame su savo galiomis bei jų atsisakome.

 

Kalbu apie sukilimą, o ne apie revoliuciją. Revoliucija vieną galios režimą nuverčia tam, kad pakeistų jį kitu; sukilimas, priešindamasis savo institucionalizacijai, sunaikina bet kokią valdžią. Galbūt geriausiai jį apibrėžė Maxas Stirneris: „Jis [sukilimas] nėra kova prieš valdančiuosius; jei jis plinta, valdžia žlunga pati; sukilimas – tai mano paties išsilaisvinimas nuo valdančiųjų“.

 

Mūsų pačių išsilaisvinimas iš valdančiųjų yra slenkstis, kurį visada reikia peržengti radikalioje politikoje. Sukilimas vyksta mikropolitinėje erdvėje, kuri yra kartu etinė, psichologinė ir dvasinė, individuali ir kolektyvinė. Ji susijusi su mūsų pačių troškimų ir prisirišimo prie valdžios analizavimu, su santykių su kitais pasikeitimu.

 

Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykusias riaušes nuo kitų sukilimų skiria tai, kad joms trūko etinės (o taip pat ir politinės) dimensijos, ir tai, kad jos pasižymėjo blogiausios rūšies nepilietiškumu. Kalbu ne apie išniekintą nuosavybės idealą, kuriam mes ir neturime turėti pagarbos. Mus pribloškia ne riaušininkų nepagarba prekei, bet absoliutus jos garbinimas – visa maištinga energija buvo iššvaistyta vaikantis kvailų dizainerių etikečių! Raskite geresnį to, ką Stirneris vadina turto apsėdimu, pavyzdį – kai žmogus tampa apsėstas daikto, kurį nori turėti! Riaušės ir plėšikavimas tapo kraštutine vartotojiškos visuomenės fetišizmo išraiška, todėl jos įvyko tos visuomenės viduje ir neisiveržė anapus struktūros „įstatymas – nusikaltimas“ ribų. Riaušių problema buvo ne jų transgresyvumas, bet absoliutus netransgresyvumas – jos netapo proveržiu anapus vartotojiškumo religijos.

 

Besiplėtojant riaušėms vėl išniro senasis anarchijos vaiduoklis, ir tai leido suaktyvinti policijos galias. Bet anarchizmas – kaip politikos ir laisvo, etiško gyvenimo apraiška – turi mažai ką bendro su tokiu kvazireliginiu smurto spektakliu. Anarchizmas – paties žmogaus pasirinkta nepaklusnumo disciplina, ką Foucault vadino valingu nepaklusnumu. Kaip jau seniai pastebėjo La Boëtie, mes lengvai paklūstame – klusnumas mums tapo įpročiu. Taigi turime išsiugdyti nedisciplinuotumo discipliną; turime tapti laisvės asketais. Turime, kaip sakė Georges‘as Sorelis, išsiugdyti „laisvės įpročius“.

 

Anarchizmas, kurį aš mieliau vadinu postanarchizmu, yra daugiau nei politinė ideologija. Jis šiandien tapo visos radikalios politikos etiniu ir politiniu horizontu. Kolektyvinės autonomijos troškimas ir kylantys judėjimai, kurie ne tiek protestuoja prieš mūsų gyvenimo skurdą, kiek su džiaugsmu pasitinka radikaliai kitokį gyvenimą, yra aiškūs šio horizonto plėtimosi ženklai.

_________

 

Saulas Newmanas – politikos filosofas ir Londono Goldsmiths universiteto dėstytojas. Newman pagarsėjo nukalęs „postanarchizmo” terminą. Naujausia jo knyga – „Postanarchizmo politika“.


www.adbusters.org vertė K.P.

2011 12 21

 

sukilimas

 

Komentarai  

 
-2 # Ats: Saul Newman: „Kalbu apie sukilimą, o ne apie revoliuciją”Ką atskleidė? Y-m-d H:i
O atskleidė būtent visą autoriaus idealizmą ir persūdytą romantiškumą.
Pradeda nuo to, kad jau neva viskas atskleista ir kapitalizmas dega. Kapitalizmas dega ne pirmą kartą ir kiekvieną kartą užgesindavo save vis veiksmingingiau.

"
Šie metai yra sukilimų, prasidėjusių Kairo, Tuniso ir Bengazi gatvėse ir pasibaigusių Atėnų, Madrido aikštėse bei Volstryte, metai. Įvyko stebuklas – paprasti žmonės išėjo į viešas vietas ir jas atsikovojo"
Iškovojo valdžią islamistams,ara bų nacionalistams ir šiaip visokiems vahabitams. O Vakarų protestinės akcijos taip ir neišėjo už savo ribų taip ir nesukėlė valdžios/jos formos pakitimo. Betkurią mielą dieną occupy wall street laisvai galima pirstelėjimu nušluoti, prie graikų streikų jau valdžia įprato, o Europoje aplamai kažkokia impotencija(kas juokingiausia jog radikalumą ir išreiškė liumpenas Londone).

ir matosi žmogutis turbūt prisiskaitė Stirnerio ir tapo egoistu, tai jam dabar visi pasaulio judėjimai yra postanarchizmo siekia. Tik va niekur dar tas jo postanarchizmas ar kas nepakeitė nei valdžios(na aišku Mubarakas išėjo ir?atėjo dar baisesnis baubas) nei ką.

Panašu į eilinį vakarietišką masturbavimasi, kuomet daromas burbulas, perdėtai viskas pakeliama ir dar priedo iškraipoma, kad pries savo idealų pritempt. O tada jau džiaugiasi, kaip gerai, kad pasirodo yra alternatyva (nors man atrodo giliai jis supranta, kad ta pati aklavietė)
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata
 
 
0 # Elito atstovas pisa protą masėms. Masės ejakuliuojasi į gatves...Ne*** Y-m-d H:i
Pasižiūrėkite kokie būdu tie jūsų žmonės "savaime" išėjo į tas jūsų gatves - štai kaip organizuojamas po poros dienų Maskvoje vyksiantis dar vienas "laisvų žmonių" mitingas:

24 декабря приглашаем на санкционированн ый митинг
всех желающих от 18л.
Встречаем м Пушкинская у Макдональдса 13-00-13-30 с табл "СВЕТЛАНА и ТАТЬЯНА".
ОКОНЧАНИЕ 16-00.Оплата 300р.
Запись по тел 89057379026 Татьяна
Либо под темой :фио тел и возраст -
кто оставляет заявки под темой-подтвержд аю вашу запись тоже под темой
(см 1-2-3 и тд стр)
----------------------------------------
PS: В СЛУЧАЕ УХУДШЕНИЯ ПОГОДНЫХ УСЛОВИЙ ВОЗМОЖНА ДОПЛАТА.

Viskas atviru tekstu - massovki.ru

http://massovki.ru/viewtopic.php?f=12&t=72971

Užtenka kad keli procentai vadovautų debilų miniai ir minia nueis bet kur paskui juos.

Bet žinoma, daug lengviau įsivaizduoti, kad tavęs niekas netampo už virvelių, o viską sprendi tu pats...

Labanakt, PONAI anarchistai - gal nueikit prie mūsų Seimo kartu su lesbėm ir pederastais paprotestuoti prieš santuoką kaip šeimos pagrindą...
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata
 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti