Pastaruoju metu Lietuvoje tarp anarchistų ir tų, kurie save laiko „progresyvių kairiųjų pažiūrų“ aktyvistais, kovojančiais už žmogaus teises, išryškėjo labai savotiškas reiškinys. Šis reiškinys tose bendruomenėse yra nekvestionuojamas ir dažnai atrodo, lyg būtų suvokiamas kaip savaime suprantamas ir natūraliai pateisinamas. Šį reiškinį pavadinčiau „progresyviai mąstančiųjų elitizmu“.

     Šio reiškinio simptomai labai tapo aiškūs paskaičius naujausią tarp Lietuvos marksistų ir anarchistų gerai žinomo anarchisto Kasparo Pociaus straipsnį „Violetinė revoliucija įsisiūbavo. O kas toliau?“ ir pasekus socialiniame „Facebook“ tinkle bei po straipsniu vykstančias diskusijas. Šiose diskusijose iš anarchistų lūpų (tiksliau, iš klaviatūrų) pasipylė džiūgavimai dėl Lietuvą išvarginusios „Kedžio istorijos“ atomazgos, kuomet policijos pareigūnai įsiveržė į pagrindinių šios istorijos herojų Venckų namus (tikrai nenoriu varginti visiems iki kaulų smegenų įgrisusios „violetinės“ istorijos aprašymais bei veikėjų vardais, bet trumpas konteksto pateikimas, manau, būtinas) ir jėga išgabeno mergaitę, kad ją, dar nesibaigus bylai, galėtų perduoti motinai, įtariamai bendradarbiavimu pedofilijos nusikaltime prieš dukrą.

     Iš tikro beveik viskas šioje istorijoje yra labai neaišku ir vargu ar paprastas žmogus iš šalies kada nors sužinos tikrąją tiesą, todėl po jos klodus tikrai nesikapstysime. Šios istorijos pakraštyje atsidūrė minia žmonių, kurie dienų dienas būriavosi šalia mergaitę globojusių žmonių namų, trukdė vykdyti teismo nutartį ir subūrė savotišką „violetinį judėjimą“. Istorijos sukūryje susikūrė net atskira partija, kurios įkūrėju ir lyderiu tapo Kauno kunigas, o dauguma Lietuvos politikų irgi nepasibodėjo pasinaudoti proga pareikšti savo „labai svarbios“ nuomonės ir nemokamai pasireklamuoti Lietuvos žiniasklaidos „arkliuku“ tapusios istorijos sąskaita. Akivaizdu, kad istorija įtraukė daugybę įvairiausių sluoksnių žmonių ir Lietuvos mąstais sukėlė neregėtą ažiotažą.

     Bet grįžkime prie minėtos „violetinės“ minios, anarchistų ir progresyvių kairiųjų. Minėtas Kasparo Pociaus straipsnis ir nuomonės socialiniame tinkle akivaizdžiai išreiškė labai neigiamą „violetinės minios“ vertinimą. „Pakaks bendruomeniško fašizmo, homofobijos ir isterijos. Pirmyn į Occupy“, – pareiškė vienas „Facebook” žinutės autorius. Jam pritarė kai kurie pažįstami veidai, kiti susilaikė, treti bandė išreikšti kažkokį nepritarimą kategoriškai autoriaus nuomonei – jų nuomone, neaišku, ar dėrėtų džiaugtis tuo, kad policijos prievarta ir valstybė laimėjo prieš galbūt nelabai sąmoningos, tačiau savo nuomonę bendruomeniškai panorusios išreikšti minios judėjimą. Šiaip ar taip, pasidarė labai akivaizdu, kad tarp daugelio „progresyviųjų kairiųjų“ tvyro kardinali nuomonė apie „violetinę minią“, kurią geriausiai išreiškė vienas kairiųjų pažiūrų komentatorius: „Šaltibarštiniai žmogeliukai yra iš esmės tamsuoliški fašistai, taigi dar didesni anarchistų priešai nei policija“.

     Problema ta, kad susidaro labai aiški praraja tarp žmonių, kurie vadinami „kaimiečiais“, „fašistais“, „homofobais“, „kedofilais“, „buduliais“, „mažaraščiais“, „provincialais“, ir tų, kurie save laiko „anarchistais“, „marksistais“, „kosmopolitais“, „laisvai mąstančiais“, „žmonių teisių gynėjais“ ir panašiais. Didžioji dalis pirmosios kategorijos žmonių gyvena Lietuvos kaimuose, miesteliuose, bei mažesniuose miestuose, panašaus mentaliteto yra sostinės miegamųjų rajonų sultyse verdantys asmenys, nedalyvaujantys sostinės centre susikoncentravusiame Vilniaus kultūriniame gyvenime. Antrosios kategorijos žmonės beveik visi yra kilę arba šiuo metu gyvena Vilniuje (dažnai centre arba yra labai dažni sostinės centro lankytojai), dar šiokia tokia jų dalis gyvena kituose didesniuose Lietuvos miestuose ir užsienyje, neretas studijuoja sostinės aukštojoje mokykloje arba yra akademinės bendruomenės narys.

     Pirmoji kategorija gyvena televizoriaus pateikiamų naujienų alsavimu, todėl jiems yra būdingos konservatyvios, atsargios pažiūros, kuriose gėjaus sąvoka neretai sutapatinama su pedofilo sąvoka, į kitataučius žiūrima su nepasitikėjimu ar neapykanta bei daromos staigios ir dažnai gan primityvios išvados. Šios grupės žmonės iš užsienio kalbų dažnai moka tik rusų, o neretai – vien gimtąją. Tuo tarpu antroji kategorija gyvena liberalių ir progresyvių kosmopolitiškų pažiūrų realijomis, skaito Vakarų spaudą, kairiuosius autorius, moka anglų kalbą, neretai turi pažįstamų užsienyje, vaikšto į kairuoliškų pažiūrų susitikimus, kur dalijamasi kariosiomis ir kitomis progresyviomis idėjomis, bei dalyvauja įvairiose sostinėje vykstančiose progesyviose akcijose, kurios platina progresyvias idėjas. Akivaizdu, kad pirmoji kategorija žmonių mentaliteto atžvilgiu sudaro absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą, tuo tarpu antroji kategorija yra absoliuti mažuma.

     Ką noriu pasakyti visu šiuo šių dviejų grupių sulyginimu? Ogi tai, kad šie žmonės „tarpsta“ visiškai skirtingoje terpėje ir dažnai ta terpė, kurioje jie praleidžia didžiąją laiko dalį ir kurios mentalitetu bei pažiūromis persisunkia, nėra jų pačių kaltė (ypač pirmosios grupės atveju). Nė vienas negimsta anarchistu, patriotu, krikščioniu, nacistu, homofobu, kosmopolitu, kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų žmogumi.

     Didžioji dalis pažiūrų ir mąstymo pagrindų išsiugdoma vaikystėje ir paauglystėje tėvų, draugų bei skaitytos ir matytos informacijos įtakoje. Pradinėje brandos stadijoje (o psichologai tvirtina, kad esminiai žmogaus asmenybės pagrindai susiformuoja iki 7 metų) individas apskritai yra savo aplinkybių „įkaitas“. Vėliau pažiūros gali toliau kisti priklausomai nuo naujų draugų, mokslo įstaigos perduotų žinių ar perskaitytų knygų, užtiktų internetinių puslapių. Neatsitiktinai čia labai svarbia tampa geografinė gyvenamoji vieta ir žinių pasiekiamumas.

     Nori ar nenori, tačiau privilegijuotą poziciją akivaizdžiai įgyja didžiųjų miestų gyventojai. Tie, kurie gimė didmiestyje, visuomet turės žymiai platesnį kultūrinį suvokimą, bus sutikę žymiai daugiau žmonių iš įvairių gyventojų sluoksnių, greičiausiai bus baigę žymiai kokybiškesnes mokymosi įstaigas (nes pažangesnė mokymo jėga kapitalistinėje visuomenėje visuomet koncentruojasi didžiuosiuose miestuose), jų tėvų bei aplinkinių pažiūros greičiausiai irgi bus platesnės. Kuo turtingesnė valstybė, kuo didesnis miestas, kuo didesnė kultūrinių bei socialinių reiškinių įvairovė – tuo didesnį „startinį“ kultūrinį bei mąstymo akiračio pranašumą įgyja tame mieste gyvenantys žmonės, lyginant su mažiau turtingų, labiau „provincialių“ gyvenviečių gyventojais.

     Dėl to susiformuoja savotiška mentaliteto piramidė, kurios olimpe sėdi didžiausių Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos didmiesčių gyventojai. Milžiniškuose miestuose – Londone, Paryžiuje ar Niujorke – gyvenantis žmogus visada turės labai didelį startinį gyvenimo realijų supratimo ir mentaliteto pranašumą prieš kokiame nors Teksaso kaime gyvenančius piliečius, o taip pat ir prieš Rytų Europos pakraštyje glūdinčio Vilniaus gyventojus. Kaip tik dėl to nemažai žmonių veržiasi į didmiesčius – ne tik dėl geresnių ekonominių galimybių, bet ir praplėsti akiratį, savo „mąstymą“. Deja, anaiptol ne visi turi galimybę gyventi dideliuose miestuose ir ne visi ją turės.

     Pateiksiu ir savo paties pavyzdį. Nors dabartines mano pažiūras būtų galima laikyti kairiosiomis, bet tai, kad buvau supažindintas su tokiomis idėjomis, absoliučiai nėra mano nuopelnas. Pats užaugau konservatyvioje šeimoje, kurioje religija ir tradicinės konservatyvios sampratos buvo auklėjimo pagrindas. Akivaizdu, kad iki tam tikro gyvenimo tarpsnio šios idėjos ir sudarė mano pažiūrų pamatą. Tai, kad pradėjau „maištauti“ prieš tėvų vertybes, perkainoti savo paties vertybes, pradėti domėtis kairiomis idėjomis, kvestionuoti religiją ir meinstrymines visuomenės idėjas, nėra kažkokie antgamtiški mano paties nuopelnai. Jeigu nebūčiau sutikęs tam tikrų žmonių (kurie atvėrė dar kitas naujas pažintis su tame rate tvyrojusiomis idėjomis), būčiau neperskaitęs tam tikrų knygų ar nepasiekęs tam tikros informacijos, vargu ar mano pažiūros būtų tokios, kokios yra šiandien.

     Jeigu aplinkybės nebūtų susidėliojusios taip, kaip jos susidėliojo tam tikro atsitiktinumo, geografinės vietos, socialinės padėties bei sutiktų žmonių dėka, šiuo metu turbūt būčiau religingas paranojiškas patriotas, beveik idealiai atitinkantis „violetinės“ minios statistinio dalyvio aprašymą (P.S. kai kurių žmonių vertinimu, galbūt šį aprašymą atitinku ir šiandien). Genetika ar dar kokie paranormalūs reiškiniai čia vaidina minimalų vaidmenį. Ar esu kuo nors geresnis už tuos, kurie nebuvo paveikti tokių įvykių, neturėjo tokio informacinio fono ir buvo įkalinti provincijos miestelio mentaliteto aplinkos? Absoliučiai ne. Niekas savaime netampa kovotoju už žmogaus teises ar už gėjų teises, jeigu savo pažįstamų ir savo artimųjų bendruomenėje jis girdėjo tik kalbas apie patriotizmą, apie „pedofilų klaną“ ir apie Vakarų visuomenėje sugalvotą tvirkinimo sąmokslą.

     Esmė ta, kad nė vienas žmogus nėra savaime „blogas“, nė vienas negimė su blogomis ar geromis, progresyviomis ar primityviomis pažiūromis. Įgytos pažiūros, supratimai yra ypatingai įtakojami aplinkui konkretų žmogų tvyrančios kultūrinės aplinkos bei mentaliteto, socialinės padėties, o taip pat ir informacijos pasiekiamumo. Juo labiau nė vienas nėra labiau vertingas ar mažiau vertingas. Dažnas žmogus yra tiesiog socialinės aplinkos, susiskaldžiusios ir lygybės principus pamynusios hierarchinės visuomenės struktūros auka. O tokioje struktūroje labiausiai nukenčia tie, kurie atsiduria šios piramidiškos visuomenės struktūros (vertinant pagal išsilavinimą ir galimybes) apačioje.

    

     
     Jeigu nuoširdžiai tyčiojiesi, smerki ar atsiriboji nuo tų, kurie yra savo aplinkos ir ten tvyrančio mentaliteto įkaitai, tuomet tu užimi „elito“ poziciją. Tai yra ta pati logika, kuria remiantis turtingesnis iš aukšto žiūri į vargšą, turtingos valstybės gyventojas – į trečiosios šalies pilietį, o darbdavys – į darbuotoją. Vienų pažiūros iš tikro gali būti platesnės, bet raginimai kovoti prieš tuos, kurie yra mažiau apsiskaitę ir mažiau suvokiantys, yra tik trumparegiškas aklumas, kuris panašus į liberalių kapitalistų pasakas, esą vieni žmonės yra vertesni už kitus ir kiekvienas gauna tai, ko yra iš tikro vertas.

     Jeigu žmogaus aplinka buvo skurdi (tiek materialia, tiek mentaliteto bei edukacine prasme) – tai nėra jo kaltė. Atrodo, nemažai kairiųjų supranta, kad romų taboro ar juodaodžių geto gyventojas nėra kaltas dėl savo padėties ir savo aplinkos skatinamo gyvenimo būdo. Kairiesiems akivaizdu, kad šie žmonės yra savo socialinės aplinkos įkaitai. Ginti ir suprasti ne iki galo „savų“ kultūrinių mažumų problemas šiandien imasi dažnas kairysis, tačiau kuomet kalba pasisuka apie vietinius, romantikos šydo neapgaubtus savo šalies baltaodžius provincijos gyventojus, tuomet šie tampa net sisteminiais kairiųjų priešais ir pavojingiausiais fašistais. Nors jų pažiūros tikrai dažnai yra primityvios, bet jie yra tos pačios visuomenės susiskaldymo, netolygaus resursų dalijimosi, hierarchinės sistemos ir nevienodas galimybes suteikiančios kapitalistinės sistemos aukos.

     Tokie žmonės nėra mažuma, o dauguma. Jie yra mūsų visuomenės nariai, kad ir kokie jie bebūtų. Kiekvienas jų yra potencialus „būsimasis kairysis“ ir kovotojas už „naują visuomenę“. Bet jeigu mes nuo šios visuomenės dalies nusigręšime, pavadinsime šiuos žmones programiniais savo priešais ar nepageidaujamais visuomenės elementais – tada padarysime būtent tą, ko siekia hierarchinės sistemos propaguotojai. Kuo didesnis susiskaldymas – tuo geriau veikia hierarchinė sistema. Kuo labiau susiskaldžiusios apačios – tuo mažiau šansų, kad įvyks išsvajota „apačių revoliucija“, nes apačios pradės kautis viena prieš kitą. Tikrai nereikia pritarti primityviems šio sluoksnio požiūriams bei agresijai, kuri tvyro tame gyventojų sluoksnyje. Bet vis dėlto reiktų nors šiek tiek juos suprasti ir nepaversti jų savo taikiniu.

     Visos šios istorijos metu išryškėjęs kairiųjų priešiškumas provincialiai visuomenės daliai ir net elitistinis požiūris į ją negali būti toleruojamas. Jeigu atmeti ir gėdijiesi tų, kurie yra hierarchinės sistemos aukos, tačiau nuolat postringauji apie vieną dieną kilsiančią apačių revoliuciją – esi labai naivus, gyveni fantazijų pasaulyje ir tiki, kad viskas vyks pagal tavo susigalvotą planą. Tie žmonės, kuriuos „elitistiniai kairieji“ šiandien paniekinamai laiko „tamsuoliais“, nėra tikrieji visuomenės priešai, jie yra tik nuskriausta ir apleista visuomenės dauguma. Jeigu atmeti tuos, kurie išaugo nelygių galimybių ir nelygios kultūrinės bei socialinės aplinkos sąlygomis, tada neaišku, apie kokią lygią visuomenę svajoji. Ko verti kairieji, jei jie apskritai negali priimti ir suprasti socialiai žemesnėje kultūrinėje aplinkoje tarpstančių žmonių?

     Turime siekti, kad turto ir informacijos koncentracija vis mažėtų. Mažiau susivokiančius žmones vadindami įžeidžiančiais epitetais, vargu ar juos stumtelėsime savo idėjų ir lygesnės, sveikesnės visuomenės link. Jeigu žmogus jaučia, kad į jį žiūrima priešiškai ir iš jo tyčiojamasi, jis irgi pradeda agresyviai žiūrėti į tuos, kurie į jį žvelgia pro paniekos bei priešiškumo prizmę. Taip, galbūt šie žmonės dar nenori nieko girdėti apie lygybę, nenori kvestionuoti rasizmo, nacionalizmo ar valstybės idėjų, tačiau laikyti juos savo priešais ir manyti, kad šios pažiūros niekuomet nesikeis, yra deterministinis trumparegiškumas.

     Šiuo straipsniu jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad reikia tučtuojau pradėti teikti tiesioginę paramą manipuliuojamam ir inertiškam „violetiniam judėjimui“. Norėjau tik parodyti, kad nuo „tamsuolių” atsiribojanti Lietuvos „progresyviųjų kairiųjų judėjimo“ kryptis veda prie „kairiųjų idėjų“ užsidarymo išsilavinusių ir kultūriškai išprususių žmonių rate, kuomet tam tikra „progresyvesnes pažiūras“ turinčių kairiųjų dalis nusisuks bei susipriešins su ta dauguma, kuri dėl nelygių galimybių tapo išsilavinimo stokos ir kultūrinio neišprusimo įkaite.

     Tikiu, kad mes galime ir vieną dieną tikrai subursime visuomenę, kurioje nebus užmirštas, nebus „nurašytas“ ir nebus apleistas nė vienas visuomenės narys – net ir tas, kuriam šiuo metu stinga intelektualinio ir kultūrinio išsilavinimo. Ateitį turi tik tokia visuomenė, kurioje visiems skiriamas vienodas dėmesys.

     Jurgis Valančauskas

     2012 05 20