Tautos užkratas
politika

tauta     Tautinė laisvė, ratuota stilizuotų svastikų saulutėmis, atrieda į senutę didvyrių ir pilkapių Lietuvą, kurioje greitai nebebus vietos nė vienam, kuris neatitinka „teisingo tautiečio“ apibūdinimo.

 

     Lietuvoje susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri pasisako už tiesioginę, o ne atstovaujamąją demokratiją. Kad Lietuvos žmonės patys, o ne valdžia už juos spręstų vienus ar kitus klausimus, dabar Lietuvoje reikalauja ne kairieji (kaip nesėkmingai bandyta prieš keletą metų), ne nepriklausomos profesinės sąjungos ar žmogaus teisių gynėjai.

    

     Už tiesioginę demokratiją Lietuvoje dabar kovoja judėjimas, kuriame veikia nemažai įvairių žmonių, bet referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams retoriką (kuri turi visus suvienyti ir įkvėpti) vis dėlto nulemia tie, kurie nuolat operuoja tautos sąvoka. Šaukiami tautiečiai, tauta, nes „suverenitetas priklauso tautai“. Lietuvos visuomenė išties labai imli šiai sąvokai. Bet ar tautos sąvoka tikrai tokia universali ir ar ji iš tiesų vienija?

    

     Lietuviai ≠ lietuviai, arba Dvigubos tautos sampratos manipuliacija

    

     Kai kurie visuomenės kritikai dažnai kalba apie pilietinę visuomenę kaip siekiamybę. Kas tas pilietiškumas ir kokios piliečio pagrindinės savybės, lieka nelabai aišku. Tarkime, tai galėtų būti gebėjimas pastebėti visuomenės problemas ir dėti visas pastangas, kad tos problemos būtų sprendžiamos.

    

     Vis dėlto man rodos, kad pilietiškumas yra universalesnė sąvoka nei tautiškumas. Vien jau dėl to, kad piliečiu tampama valios pastangomis, priešingai nei etninės tautos dalimi. Kaip žinia, formaliu valstybės piliečiu gali tapti net tas žmogus, kuris nepriklauso teritorijoje gyvenančiai dominuojančiai tautai etniniu požiūriu. Tas formalus valstybės pilietis gali ugdyti ir savo pilietiškumą, kad ir pagal mūsų aptartą apibrėžimą. Tai priklauso nuo paties žmogaus. O mintis ugdyti savo tautiškumą, sutikime, skamba keistokai ir net šiek tiek nelogiškai.

    

     Puikiai žinau, kad yra du tautos apibrėžimai – vienas kalba apie etninę tautą, o kitas apie tautą kaip apie visus valstybės piliečius, nepaisant jų etninės kilmės. Jei antruoju atveju vartotume žodį „piliečiai“, būtų žymiai mažiau painiavos. Juk ši dviprasmybė naudinga tik tiems, kurie manipuliuoja žodžiu „tauta“ stengdamiesi įgyti galios. Tokie žmonės sako, kad kalba apie „visus gyventojus“. Prisiminkime, kad teismo nutartimu šūkis „Lietuva lietuviams“ esą iš tikrųjų reiškia „Lietuva ne tik lietuviams“ – atseit lietuviai yra visi Lietuvos gyventojai ir tai nereiškia kitų tautybių diskriminacijos. Tačiau žinodami, kas yra šį šūkį vartojantys ultradešinieji, savaime suprantame, kad jis reiškia būtent kitų atmetimą. Taigi tokia dviprasmybė naudinga tik ultradešiniesiems.

    

     Čia panašiai kaip su svastika – štai dabar dizaineris Pogrebnojus bent du kartus pastebėjo, kad svastika vis panaudojama Lietuvos menininkų darbuose: olimpiečių aprangoje ar ant VDA lektoriaus sukurtų atvirukų ir megztų kojinių. Svastikos mylėtojai vis sako, kad tai senas baltų saulės simbolis ir jo reikšmė visai ne ta, kaip Trečiojo Reicho svastikos. Tačiau negi liaudies kultūra tokia skurdi ir nesukūrė daugiau jokių prasmingų simbolių? Tikrai sukūrė, tik trūksta išmanymo ir noro pasirinkti kitą liaudies sukurtą saulės simbolį. Juk svastikos kaip senojo simbolio mylėtojai dažniausiai yra kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir itin aukštai iškelia tautiškumo idėją.

    

     Tauta = provincialumas

    

     Miestuose įprastai gyveno įvairių specialybių ir įvairių tautybių žmonės, jie atvykdavo ir išvykdavo, įnešdavo kažką savo į miestus ir išsinešdavo, žodžiu, visais laikais kurdavo miestų kultūrą. Miestuose, kur žmonių labai daug, daugumos savo gyventojų nepažįstame kaip kaime, mieste sunkiau rasti atpirkimo ožius, ten žmonės elgiasi laisviau, ten vertinama individualybė, ten reikia išsiskirti ir nustebinti, kad būtum pastebėtas.

    

     Tuo tarpu kaimuose visada gyveno socialiai vienalytė bendruomenė. Ten svarbu turėti daug vaikų, kad būtų ūkio darbininkų, svarbu laikytis senų papročių, neišsišokti. Kaime visi stebi vieni kitus, nes kitaip juk būtų nuobodu gyventi. Kaimo žmonės pririšti prie savo kiemų ir gyvulių, jie negali niekur išvykti, pamatyti daugiau pasaulio. Ne visiems to reikia ir nėra blogai, jei nereikia. Yra centrai ir yra periferijos. Vieniems patinka triukšmingi miestai, kitiems rami kaimo gyvenimo tėkmė, ir tai yra visiškai normalu.

    

     Tik keistoka, kai miesto, pvz., sostinės, gyventojams pradedama primestinai aiškinti, kad reikia kalbėti tik viena kalba, kad nereikia kitokių žmonių – turinčių ne tokias, kaip kaimo žmonių sampratas ir požiūrius į pasaulį, į istoriją ir į gyvenimą, kaip dabar daro ultradešinieji, pasitelkiantys tautos sąvoką kaip ideologijos pamatą.

    

     Iškeldami tautines tradicines vertybes, esame pasmerkti kaimo kultūrai, kuri iki šiol, deja, ir dominuoja, nes tautinės vertybės mūsų visuomenei yra puikus masalas suvienyti. Dažnai tai, kas susiję su bet kokio masto progresu, o ne su žvilgsniu į amžinosios praeities peizažus, iki šiol vertinama kaip sovietinė atgyvena. Toks požiūris tik sustiprina mūsų kaip kaimo kultūros atstovų identitetą ir kenkia šaliai.

    

     Dažnai girdima mintis, kad neturime jausti nevisavertiškumo komplekso dėl to, kad esame maža šalis. Turime savo literatūrą, savo istoriją, savo politiką, savo kultūrą – lygiai taip pat, kaip ir kitos, didesnės, šalys. Bet, ypač išvažiavus į užsienį, nesunku pastebėti, kad vietinė mūsų žiniasklaida orientuojasi tik į vietines intrigas. Jei kurį laiką nenaršei lietuviškų populiarių portalų, juos vėl atsivertęs rasi praktiškai tą patį: politines rietenas, kriminalus, grietinėlės skandalus.

    

     Panašiai gyvena ir, tarkime, Latvija. Kiekviena tokia šalis gyvena komfortiškame burbule, jai nerūpi, kas už jo ribų. Mes iš tiesų nežinome net to, kaip gyvena latviai ar lenkai. Neapsieiname ir be antraščių: „Patyręs žemės drebėjimą lietuvis: nebuvo labai baisu“ ir pan. Viską bandoma perteikti per lietuvių prizmę, pažvelgti lietuvių akimis, tarsi vien dėl to požiūris tampa vertingas ar įdomus.

    

     Tiek Latvija, tiek Lietuva laiko save Baltijos tigrais ar kažkokiais kitais plėšriais gyvūnais. Gerai, kad viena apie kitą nieko nežino, nes tuoj pat imtų viena kitą draskyti...

    

     Priešingai, didžiosios kultūros – tiek Prancūzijos, tiek Amerikos, tiek Rusijos ar Ispanijos – neapsiribojo viena tauta. Tas kultūras kūrė daugelio tautų atstovai ir atstovės. Jomis ir dabar domisi visas pasaulis, jos universalios. Tuo tarpu mūsų literatūroje nuo pat pradžių (ir XIX a., ir XX a. pradžioje) kalbama patiems lietuviukams, bandoma juos mokyti, kad jie nors kiek prakustų. Šiandien geromis laikomos knygos taip pat rašomos saviems – šių laikų atveju tai yra patys kolegos rašytojai... Be abejo, nuobodi elitinė kultūra egzistuoja ir kitose šalyse, bet ten ji dažniausiai tokia ir laikoma.

    

     Tautos požiūris – vienintelis teisingas

    

     Iš tiesų, be jokios ironijos, labai gražu puoselėti meilę savo gimtai sodybai ar miestui, savo šaliai. Bet nereikia nekęsti kitų. Nesiginčysiu, gal kažkam iš tikrųjų patinka turėti vieną savo mėgstamiausią vietą, mokėti vieną kalbą, pažinti vieną kultūrą, turėti vieną požiūrį ir neigti arba ignoruoti visus kitus. Tačiau nereikia trukdyti kitiems žiūrėti plačiau. Tai neturi būti norma – vienas teisingas požiūris – tarkime, požiūris į istoriją, kurį siekiama suformuoti įkūrus Tautos istorinės atminties tarybą.

    

     Kai vienas požiūris tampa norma, jis dažniausiai būna įdiegtas tam tikromis politinėmis technologijomis. Nereikia toli ieškoti pačių akivaizdžiausių istorinių pavyzdžių – tai tiek didžiosios XX a. diktatūros, tiek Lietuvos autoritarizmo patirtis. Tas vienas požiūris visada dirbtinai sukonstruotas.

    

     Taip, man regis, yra ir su manipuliavimu tautos ideologija šiandien. Nuo tautų pavasario laikų, kai kūrėsi moderni Lietuvos valstybė, iki šiol tauta tebėra pagrindinis nekritikuojamas politinis leitmotyvas, kryptis ir kreipinys. (Prisiminkime SSRS vykdavusias dainų šventes, sovietmečiu įkurtas kalbos norminimo, etnografijos ir tautosakos institucijas. Tautinės kultūros apraiškos buvo puoselėjamos net sovietmečiu, taigi tęstinumas, bent tam tikru propagandiniu lygmeniu, nebuvo nutrūkęs.)

    

     Tautos instinktai: tauta ne vienija, bet skaldo

    

     Šventais tapę Baudžiamojo kodekso saugomi valstybiniai simboliai, privalomai Kauno mokyklose giedamas vastybės himnas, dabar įsigaliojęs draudimas rūkyti prie paminklo V. Kudirkai (tarsi tai būtų koks bažnyčios šventorius), planai įteisinti Tautos istorinės atminties tarybą – štai kokie saugos mechanizmai pasitelkiami, tarytum kažkas vis kurpia planus, kaip sunaikinti vargšę lietuvių tautą (ar tautos namus – valstybę).

    

     Rodos, įrašas Konstitucijoje, jog „suverenitetas priklauso tautai“, kai ką reiškė. Šis teiginys Lietuvoje užkonservavo tautų pavasario idėjas ir nulėmė šalies vystymąsi šimtmečiui į priekį. O gal tai ir speciali provokacija – duoti įsiutintam žvėriui žalios mėsos. Kiekvieną kartą kreipiantis į tautą, kreipiamasi į laukinį žvėrį su visais jo instinktais. Čia sudėtinga kalbėti apie prijaukinimą, kuris metaforiškai galėtų reikšti civilizaciją.

    

     Iš pažiūros, koks skirtumas, kaip pavadinsi šalies gyventojus – piliečiais ar tauta. Tačiau vardas labai svarbu. Svarbu, kokiu vardu į mus kreipiasi, jokiu vardu patys save vadiname. Kol visuomenė save vadina tauta, o ne piliečiais ir pilietėmis, tol ji bus lengvai manipuliuojamas ir valdomas, nors ir laukinis pavojingas žvėris. Žvėrimi gali manipuliuoti medžiotojas, įvilioti jį į spąstus ir sunaikinti.

    

     Tautą valdo ir jos pačios žiaurūs instinktai. Tauta, kaip žvėris ar bet kas gamtoje, nevertina to kaip žiaurumo, nes gamtoje nėra nei etikos, nei moralės. Kas prieštarauja žvėries tiesai, bus sodorotas. Kas prieštarauja tautos tiesai, anot tautos, taip pat turi būti sunaikintas. Taigi tautos ideologija, tokia populiari Lietuvoje, iš esmės yra skaldanti, o ne vienijanti. Tai agresyvi ir destruktyvi ideologija.

    

    Be abejo, kiekvienas žmogus turi tą instinktų lygmenį, tačiau civilizacija ilgai kūrė įvairius tabu, bendro gyvenimo taisykles. Tie instinktai kartais aptemdo sąmonę, tada įvyksta žiaurių nusikaltimų, kurių žmonės nesugeba suvaldyti. Bet tai juk pralaimėjimas, pasidavimas nevaldomai piktai ir niekingai prigimčiai.

    

     Tautos ideologija nemąsto apie bendrabūvio taisykles, apie visų gyventojų teises, o supriešina stipriuosius su silpnaisiais ir skatina atskirtį, kuri ilgainiui gali peraugti į sistemišką fizinį smurtą. Lietuva išgyveno baisaus masto žydų genocidą, kuris prieš tai buvo gausiai maitinamas autoritarizmo, stiprios valdžios ir vienos tautos ideologija.

    

     Gynybinis nacionalizmas ir istorijos revizija

    

     Įdomu trumpai paminėti ir gynybinį nacionalizmą. Gynybinis nacionalizmas – kaip mažas verslas. Kiekvienas mažas verslas nori tapti dideliu, kiekvienas gynybinis nacionalizmas trokšta virsti dideliu nacionalizmu ir šovinizmu. Be abejo, po posovietiniais laikais daug žmonių jaučia nuoskaudas ir iki šiol nekenčia valstybinės SSRS mašinos. Tačiau reikia turėti omenyje ir kitą kraštutinumą – labai nekęsdami vieno blogio galime priartėti, ir, rodos, akivaizdžiai artėjame prie kito.

    

     Net kairieji Lietuvoje dažnai palaiko gynybinį nacionalizmą, tiesiai nepasako, kad Sąjūdis iš esmės buvo nacionalistinis judėjimas, kurio narių susibūrimuose būdavo ir šūkių, pvz., „Ruskiai lauk“... Iki šiol, praėjus daugiau nei 20 metų, gajus mitas, kad Sąjūdyje visi Lietuvos gyventojai kovojo susivieniję, kad nebuvo skirties tarp tautybių, tarp mažumų. Iš esmės juk tai buvo vienos tautos, tiksliau tariant, tos tautos elito, judėjimas.

    

     Per 23 metus nebuvo jokios istorijos revizijos ir persvarstymo (šiuo požiūriu ryški M. Pociaus monografija „Kita mėnulio pusė“, kritiškiau pažvelgusi į partizanų-miškinių judėjimą, bet ji gali būti vertinama tik kaip pradžia). Mūsų istorija, parašyta po SSRS griūties, yra pateikta iš gynybinio nacionalizmo pusės – daug vietos užima skriaudos, jų ideologinis įtvirtinimas ir amžinoji tautos kova.

    

     Tauta visada agresyviai teisi, o kiti istorijos subjektai visada klysta. Pasitelkiama aukos, nuskriaustojo perpektyva. Tačiau, jei bus įkurta šlovingoji Tautos istorinės atminties taryba, atspėkite, ar ta revizija apskritai bus įmanoma? Tada Lietuva iki dienų galo bus pasmerkta gyventi garbindama tautos-žvėries totemo galvą iššieptais nasrais, pakabintą ant baslio ir apspistą šlykščių didelių juodų musių. Ir pati jaus savyje žiaurių instinktų valdomą ir išorės jėgų lengvai manipuliuojamą žvėrį.

    

     Tiesioginė demokratija yra geras dalykas, tačiau... Valdžios rinkimuose iki šiol laimi tie, kurie turi laimėti, vadinasi, manipuliuoti tauta per referendumus bus ne ką sunkiau. Visai kas kita, jei gyventume ne inertiškos vienalytės ir regresyvios tautos kaime, bet įvairialypiame ryškių, stiprių ir atsakingų piliečių mieste.

    

     M. N.

     2014 01 03

     tauta