Stop ACTA LT     Vienas Europos Komisijos (EK) desperacijos dėl ACTA požymių yra tas, kad ji buvo priversta išleisti dokumentą, pavadintą „10 mitų apie ACTA” [pdf], kuris neva paneigia neteisingą informaciją, sklandančią įvairiuose informaciniuose šaltiniuose. Tačiau visai neatsitiktinai pats EK dokumentas kupinas klaidingos informacijos. Čia pateikiami tik keli iš labiausiai absurdiškų teiginių.

     Iš Europos Komisijos „10 mitų apie ACTA”:

     1. ACTA bus ribojama prieiga prie interneto ir cenzūruojamos interneto svetainės.    

     Žr. ACTA susitarimo tekstą – nerasite nė vienos ACTA pastraipos, kuria galėtumėte pagrįsti šį teiginį. ACTA skirtas kovoti su plataus masto dažnai nusikalstamų grupuočių vykdoma neteisėta veikla. Šis susitarimas nesusijęs su kasdieniu interneto naudojimu. Interneto naudotojai gali toliau dalytis nepiratine medžiaga ir informacija internete. ACTA nebus ribojamos interneto naudotojų teisės ar uždaromos interneto svetainės, priešingai nei numatyta JAV teisės aktų pasiūlymuose (SOPA ir PIPA).    

     Pateikiamos patogios „pusiau tiesos”. Sutarties rėmėjai gali teigti, kad ACTA siekia suvaržyti tik plataus masto dažnai nusikalstomų grupuočių vykdomą nelegalią veiklą, bet dokumente niekur nepaminėtas minimalus tokių suvaržymų lygmuo. Taigi potencialiai ACTA gali būti pritaikyta individualiems asmens veiksmams, galbūt net vien dėl vieno failo pasidalinimo su kitais. Problema ta, kad ACTA tekste atsakomybės ribos yra tokios neapibrėžtos, kad tampa neaišku, kas gali būti patrauktas atsakomybėn. Nepriklausomai nuo to, ką Komisija sako dabar, svarbiausia, kaip tekstas bus interpretuojamas vėliau.
    

     Juk galų gale, jeigu Komisija tikrai norėtų kovoti „su plataus mąsto nusikalstamų grupuočių vykdoma nelegalia veikla”, ji būtų apibrėžusi minimalų suvaržymų lygmenį ir užtikrinusi, kad nebus paliesti paprasti interneto vartotojai. Atsisakydama sutartyje apibrėžti minimalų atsakomybės lygmenį (tą būtų labia lengva padaryti ), EK iš tikrųjų siekia pritaikyti ACTA taisykles eiliniams piliečiams. Teigdama priešingai, ji paprasčiausiai prisidengia gražiomis frazėmis.
    

     Kita EK pusiau tiesa skelbia:    

     Interneto vartotojai gali toliau dalytis nepiratine medžiaga ir informacija internete.    

     Bet kas yra „nepiratinė medžiaga”? Kas tą nusprendžia? Šiandien autorių teisės ginamos tokiu komplikuotu įstatymų rinkiniu, kad retai aišku (net intelektinės nuosavybės teisių teisininkams), kas konkrečiai įvardijama kaip „piratavimas”: pavyzdžiui, teismai turi dažnai nuspręsti, ar kuriai nors medžiagai ir kūriniui galioja „sąžiningo naudojimo” sąlygos („sąžiningo naudojimo sąlygos” leidžia naudoti intelektinės nuosavybės teisėmis apsaugotą medžiagą edukaciniais ar apžvalgos tikslais). Taigi kaip paprastas pilietis kiekvienu atveju žinos, ar tai, kuo jis dalijasi, nėra „piratinė” medžiaga?
    

     Šiandien autorių teises apibrėžiantys terminai įvairiose šalyse gana smarkiai skiriasi, todėl ta pati medžiaga vienoje šalyje gali būti „viešo naudojimo” („viešo naudojimo” statuso medžiagai autorių teisės negalioja dėl šių priežasčių: baigėsi autorių teisių terminas, autorius atsisakė intelektinės nuosavybės teisių arba pagal tos šalies įstatymus tam tikro turinio ar kilmės medžiaga laikoma „viešo naudojimo”), o kitoje ji gali būti vis dar apsaugota autorių teisėmis. Taigi kas atsitinka, kuomet žmogus, gyvenantis šalyje, kurioje tam tikras kūrinys yra „viešo naudojimo”, pasidalija juo su kitu žmogumi iš kitos šalies, kurioje šiam kūriniui „viešo naudojimo” sąlygos negalioja arba nėra vis dar pasibaigusios? Besitęsianti O’Dwyerio byla rodo, kad JAV siekia pritaikyti savo įstatymus visame pasaulyje. bet ar tai reiškia, kad JAV autorių teisių įstatymai galioja Europoje?
    

     Nors ir tiesa, kad ACTA tiesiogiai neužsiims „interneto svetainių uždarymu”, tačiau vienas punktas siūlo net dar blogesnę alternatyvą (10 straipsnis):

     Teisminės institucijos būtų įgaliotos nurodyti, kad medžiagos ir priemonės, kurios buvo daugiausia naudojamos gaminant ar kuriant tokias neteisėtas prekes, nedelsiant ir be jokio atlygio būtų sunaikintos arba jų būtų atsikratyta.    

     Pagal apibrėžimą interneto puslapis „sukuria” neteisėtas kopijas, kuomet jas išsiunčia ar daro jas preinamas vartotojams, taigi teisininkai galėtų argumentuoti ir tikrai argumentuotų (žinant teisininkus), kad ACTA suteikia teisę sunaikinti bet kurį kompiuterį, kurį naudojant neva pažeidžiamos autorių teisės. Tai ne įprasta cenzūra, o „tik” kompiuterių konfiskavimas ir fizinis sunaikinimas (jeigu jie naudojami vienoje iš ACTA sutartį pasirašiusių šalių), greičiausiai įskaitant ir domeno vardą.

     Be to, 12 straipsnis leidžia konfiskuoti „medžiagas ir priemones” iš anksto neinformavus susijusio asmens ir be jokios garantijos, kad žmonės po šių procedurų galės vėliau apsiginti teisme.

     3. ACTA yra slaptas susitarimas. Derybos dėl jo buvo neskaidrios ir vyko už uždarų durų. Europos Parlamentas nebuvo visapusiškai apie jas informuotas, o su suinteresuotosiomis šalimis nebuvo konsultuojamasi.    

     ACTA tekstas paskelbtas viešai ir yra visiems prieinamas. Derybos dėl ACTA nesiskyrė nuo derybų dėl bet kokio kito tarptautinio susitarimo. Iš tiesų, derybos dėl tokio pobūdžio susitarimų nevyksta viešai, tačiau Lisabonos sutartyje ir peržiūrėtame Bendrajame susitarime nustatytos aiškios taisyklės, susijusios su Europos Parlamento (EP) informavimu apie tokias pobūdžio prekybos derybas. Šių taisyklių buvo griežtai laikomasi. Už prekybą atsakingas Europos Komisijos narys Karelas De Guchtas dalyvavo trijuose plenariniuose posėdžiuose, žodžiu ir raštu atsakė į daug EP klausimų, dvi rezoliucijas ir vieną deklaraciją; derybų metu Komisijos tarnybos pateikė EP nariams su šia tema susijusios konkrečios informacijos.    

     Be to, prasidėjus deryboms visuomenė buvo informuota apie jų tikslus ir bendrą siekį. Po kiekvieno derybų raundo Komisija skelbė apibendrinamąsias ataskaitas, o derybų tekstas paskelbtas viešai 2010 m. balandžio mėn. Komisija surengė spaudos konferencijas ir keturias su ACTA susijusias suinteresuotosioms šalims skirtas konferencijas (viena iš jų surengta likus tik kelioms dienoms iki pirmojo derybų raundo pradžios). Mūsų derybų partneriai, pvz., JAV, Šveicarija, Australija ir Kanada, ėmėsi panašių veiksmų.    

     Nepaprastai dviveidiški teiginiai. Nors ACTA tekstas dabar prieinamas kiekvienam, bet tai įvyko tik po to, kuomet derybos buvo užbaigtos – kitais žodžiais tariant, sutartis buvo pristatyta kaip įvykęs faktas. Nors ACTA diskusijos prasidėjo 2006 m., pirmasis formalus sutarties projektas buvo oficialiai išleistas tik 2010 m. Žmonės sužinojo, kas parašyta ACTA projekte, tik dėl dokumento, kurį „Wikileaks” paviešino 2008 m., kitais žodžiais tariant, jei ACTA derybininkams būtų pavykę, dėl šios sutarties būtų buvę deramasi 4 metus už uždarų durų – tol, kol visuomenė ką nors sužinotų. Jeigu „Wikileaks” nebūtų nutekinusi informacijos, sutarties projektas galbūt apskritai nebūtų paviešintas.

     EK teigia, kad „prasidėjus deryboms visuomenė buvo informuota apie jų tikslus ir bendrą siekį”, bet iš tiesų svarbesnės yra sutarties detalės, o ne jos „bendras siekis”. Keli trumpi spaudos pranešimai ir tarpininkų konferencijos negali visuomenei atstoti galimybės nors kažkiek prisidėti prie ACTA rengimo proceso. Tačiau tokios galimybės nebuvo daugybę metų, kuomet vyko šios derybos.

     Nors visuomenei nebuvo leista komentuoti sutarties, kuri turėtų didelių pasekmes jų gyvenimams, pasak „Wikipedijoje” pateiktos informacijos, tam tikros privilegijuotos grupės ne tik turėjo tokią galimybę, bet ir konsultavo sutarties parengimo klausimais: „Buvo atsižvelgiama ne tik į derybose dalyvaujančių vyriausybių, bet ir į didelių tarptautinių kompanijų sudaryto patarėjų komiteto nuomonę dėl sutarties projekto, įskaitant Amerikos farmacijos tyrimų ir gamintojų grupę bei Tarptautinį intelektualinės nuosavybės aljansą, į kurį įeina Programinės įrangos kompanijų aljansas, Amerikos kino kompanijų asociacija ir Amerikos muzikos įrašų pramonės asociacija. 2009 m. JAV Informacijos laisvės akto pagrindu patenkinus “keionline.org” puslapio savininkų prašymą, paaiškėjo, kad pagal slaptą susitarimą sutarties projekto kopijas taip pat gavo „Google”, „eBay”, „Intel”, „Dell”, „News Corporation”, „Sony Pictures”, „Time Warner” ir „Verizon” kompanijos.”

     Daugumai JAV korporacijų, kurios siekia tiesiogiai pasipelnyti iš ACTA sutarties vykdymo sąlygų, buvo leista formuoti jos turinį nuo pat pradžios, tuo tarpu 300 milijonų Europos piliečių, kurie bus pavaldūs toms pačioms sutarties direktyvoms, neturėjo jokios galimybės pareikšti savo nuomonės. Taigi EK teiginys, kad ACTA nėra slapta sutartis ir dėl jos buvo konsultuojamasi su visuomene, yra mažų mažiausiai juokingas ir įžeidžiantis.

     6. ACTA sudaromos palankesnės sąlygos intelektinės nuosavybės teisių turėtojams. ACTA panaikinamos tarptautinės teisės aktuose nustatytos apsaugos priemonės ir išimtys.    

     Priešingai, ACTA sudarytas labai lanksčiai ir jame nustatytos būtinos apsaugos priemonės, kad dalyvaujančios šalys rastų tinkamą visų susijusių teisių ir interesų pusiausvyrą, atsižvelgdamos į savo ekonominius, politinius ir socialinius tikslus bei teisės tradicijas. Tebegalioja visos apsaugos priemonės ir išimtys, nustatytos ES teisės aktuose arba Sutartyje dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba.    

     Atkreipkite dėmesį, kad pateiktas „mitas” susideda iš dviejų dalių, bet EK „paneigia” tik vieną iš jų. Visa sutartis remiasi prielaida „Kuo daugiau teisinių suvaržymų – tuo geriau”, jos autoriams nerūpi, kokią gretutinę žalą šie suvaržymai gali sukelti visuomenės nariams. Taip yra todėl, kad visuomenei nebuvo leista pareikšti savo nuomonės, galutinis dokumentas yra neįtikėtinai šališkas ir atstovauja stambių korporacijų, kurios užsiima autorių teisėmis apsaugotų produktų kūrimu, interesus.

     Tai aiškiai matyti 9 straipsnyje, kuris numato žalą dėl pažeidimų (paryškintos esminės dalys):

     1. Nustatydamos dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo padarytos žalos dydį, Šalies teisminės institucijos yra įgaliotos svarstyti galimybę taikyti, inter alia, bet kokią teisių turėtojo siūlomą visavertę ir teisėtą priemonę, kuri gali apimti prarastą pelną, neteisėtų prekių ar paslaugų vertę, nustatytą pagal rinkos kainą, arba siūlomą mažmeninę kainą.    

     2. Bent autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir prekių ženklų klastojimo atvejais kiekviena Šalis nustato, kad civiliniuose teismo procesuose jos teisminės institucijos yra įgaliotos nurodyti, kad pažeidėjas teisių turėtojui sumokėtų pažeidėjo gautą pelną, siejamą su pažeidimu.

     Šalis gali laikyti, kad šis pelnas yra 1 dalyje nurodytos žalos dydis.    

     3. Be to, autorių teisių arba gretutinių kūrinių, fonogramų ir jų atlikimo teisių apsaugos pažeidimų atžvilgiu ir prekių ženklų klastojimo atvejais kiekviena Šalis nustato arba išlaiko sistemą, pagal kurią nustatomas vienas ar daugiau toliau išdėstytų dalykų:

     a) iš anksto nustatyta žala arba

     b) prielaidos nustatyti žalos dydį, kuris būtų pakankamas teisių turėtojui pažeidimu padarytai žalai atlyginti, arba

     c) papildoma žala, susijusi bent su autorių teisėmis.

     Pažiūrėkime, kaip šios nuostatos gali būti pritaikytos MP3 failų dalinimuisi internete. Anot ACTA, autorių teisių savininkas gali reikalauti kompensuoti žalą, lygią „prarastiems pelnams”, kuriuos galėjo atnešti šie MP3 failai. Jeigu norite susidaryti geresnį vaizdą, kaip įrašų pramonė skaičiuoja prarastą pelną, paklauskite Jammie Thomas-Rasset, kuri buvo nubausta 1 920 000 JAV dolerių už 24 dainas, kuriomis ji pasidalijo JAV teritorijoje. Kuomet suma buvo sumažinta iki 54 000 dolerių, įrašų kompanijos pareikalavo pakartoti bylos svarstymą, nes, jų nuomone, ši suma buvo akivaizdžiai per maža.

     ACTA iš esmės įteisina tokius beprotiškus skaičiavimus ir leidžia autorių teisėmis disponuojančioms kompanijoms teikti absoliučiai išgalvotas pretenzijas dėl įsivaizduojamų nuostolių. Siekiama, kad būtų „atlyginta teisių turėtojui padaryta žala”, nors tos „žalos” neįmanoma įvertinti jokiais sveiko proto diktuojamais skaičiais, kuomet kalbama apie skaitmeninį failų dalijimąsi. Iš tikro failų dalijimasis tikriausiai neatneša jokios žalos, nes jis gali netgi paskatinti prekybą – apie tai plačiau jums gali papasakoti Paulo Coelho, bet ACTA sutarties susiaurintas žiūros laukas, žinoma, negali numatyti tokios galimybės.

     Turint omenyje šiuos neadekvačius skaičius, neįtikėtina, kaip EK gali rimtu tonu teigti, kad ACTA nėra palankesnė intelektinės nuosavybės teisių turėtojams. Turbūt manoma, kad kiekvienas uždirba tiek, kiek Europos Komisijos nariai – 240 000 eurų per metus, ir, jei labai prisireiktų, gali lengvai rasti dar porą milijonų eurų, užkištų kažkur už sofos…

     8. ACTA skatinama derinimą vykdyti netiesioginiais būdais. Iš Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto (INTA) užsakyto universitetinio tyrimo paaiškėjo, kad dėl ACTA reikės keisti su teisių vykdymo užtikrinimu susijusius ES teisės aktus ir (arba) nacionalinius įstatymus.    

     ACTA nuostatos neprieštarauja galiojantiems ES teisės aktams. ACTA nebus reikalaujama peržiūrėti ES teisės aktų ar juos pritaikyti ir nebus reikalaujama, kad valstybės narės peržiūrėtų savo priemones, kuriomis jos įgyvendina susijusius ES teisės aktus. ACTA taip pat atitinka tarptautinės teisės aktus, visų pirma PPO sutartį dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba. INTA tyrime nepateiktas joks konkretus pavyzdys, įrodantis, kad ACTA būtų prieštaraujama bent vienai galiojančių ES teisės aktų nuostatai arba būtų reikalaujama jas panaikinti ar pakeisti. Tai labai aiškiai patvirtinta dviejose minėtose Europos Parlamento Teisės tarnybos nuomonėse.    

     Jei ACTA ir yra suderinama su šiandien veikiančiais ES įstatymais (nors tai lieka neaišku, nepaisant priešingų EK teiginių), taip yra tik dėl to, kad visa sutartis išdėstyta itin neaiškiai. Joje daugybė laisvai pasirenkamų neprivalomų punktų – sąlygų, kurias pasirašiusios šalys „gali” traktuoti sau patogiais būdais.

     Esminis ACTA triukas yra tas, kad tyčia miglotai parašyta sutartis dabar neprimeta naujų įstatymų ją pasirašiusioms šalims. Tikroji ACTA paskirtis yra sukurti sisteminę struktūrą, kuri leis ateityje priimti griežtesnius įstatymus. Kitais žodžiais tariant, ACTA tikslas nėra šiandienos, o rytojaus teisinė panorama. Ji leis politikams pasakyti: „Na, mes turime priimti griežtesnius įstatymus, nes jie yra numatyti ACTA sutartyje. Taip padarė visi mūsų partneriai, todėl atrodytų negražiai, jeigu mes nepasektume jų pavyzdžiu.”

     Tiesą sakant, EK nariai net nelaukia, kol ACTA bus ratifikuota ir jie galės žengti šiuo keliu. Pateikę „Siūlymą peržiūrėti direktyvą dėl intelektinės nuosavybės teisių” [pdf], jie jau dabar planuoja įvesti griežtesnius intelektinės nuosavybės teisių apsaugos įstatymus – būtent tokius, kokius ACTA bando įteisinti kaip etaloną.

     Kuomet vienos šalies autorių teisių maksimalizmas yra panaudojamas kaip dingstis „suderinti” visų likusių šalių įstatymus, toks procesas gali būti pavadintas autorinių teisių reketu. Būtent taip nutiko su autorių teisių terminu, kuomet įvairūs terminai įvairioms kūrinių rūšims – tekstui, muzikai, garso įrašams – palaipsniui buvo sugriežtinti, t.y. „suderinti” visame pasaulyje (argi nekeista, kad toks „suderinimas” niekuomet nevyksta kita, visuomenei naudingesne kryptimi ir visada yra palankesnės intelektinės nuosavybės teisėmis dispouojančioms korporacijoms?). ACTA siekia panaudoti tą patį triuką, kad į ją pasirašiusias šalis būtų eksportuoti patys blogiausi pertekliniai intelektinės nuosavybės apsaugos metodai.
    

     Glyn Moody

     2012 02 13

     Iš www.techdirt.com vertė J.V.

     Stop ACTA LT