Arūnas Marcinkevičius. Lietuviai Afganistano mazge
politika

     Nors įvykiai, apie kuriuos kalbėsime, vyksta ne Lietuvoje, tačiau sąsajų ir bendrų problemų — daugiau nei pakankamai.

     Kažkada Napoleonas yra pasakęs — svarbiausia įsivelti į mūšį, o tada jau bus matyti. Bepigu buvo šitaip kalbėti šiam žymiausiam XIX amžiaus strategui, kai baigtis karo lauke būdavo aiški po kelių valandų. Šiais laikais karas — labai brangus ir gana netrumpas „malonumas“. Tai savo kailiu ypač pajuto amerikiečiai. Ir ne kartą po Antrojo pasaulinio karo laikų įsitikino: pradėti karą vieniems — lengva, o pabaigti — neįmanoma.


     Taip jankiams nutiko Korėjoje, taip vėliau pasikartojo Vietname, taip dabar kartojasi Irake bei Afganistane. Užsitęsus karinei kampanijai, neišvengiamai tenka kreiptis į sąjungininkus: padėkite. Visa tai pridengiant gražiomis kalbomis apie solidarumą, ginamas Vakarų vertybes ir t.t.

     Ar ne tam ir buvo skirtas NATO gynybos ministrų forumas Vilniuje? Stringant amerikiečių planams Irake ir ypač — Afganistane, JAV gynybos ministras ne šiaip konfidencialiu laišku kreipėsi į savo kolegas Europoje: susipraskite ir padėkite. Ir ne šiaip sau Vokietijos žiniasklaidai buvo „nutekintas“ šis laiškas. Kaip nebylus vokiečių atsakymas: neprašykite — nesiųsime.

     Tai iš karto po Vilniaus forumo oficialiai patvirtino Vokietijos kanclerė A.Merkel: į pagalbą ten jau esantiems 3500 kareivių daugiau nebus nusiųstas nė vienas. Įdomu, kaip į tai reaguos kitos aljanso narės, mūsų sostinėje gražiomis frazėmis lyg ir įsipareigojusios nusiųsti daugiau karių? Laikas parodys.

     Lietuviai – ir vėl Afganistane

     Kas galėjo patikėti, kad, tepraėjus septyniolikai metų nuo tarybinės invazijos Afganistane pabaigos, mūsų krašto kariai vėl atsidurs tame atšiauriame krašte? Tačiau, pasirodo, sąjungininkų įsipareigojimai gydo bet kokias praeities žaizdas. Laimė, apie 130 mūsų karių yra palyginti ramioje Goro provincijoje.

     O kiek laksto po kalnus Afganistano pietuose specialiųjų pajėgų eskadrono „Aitvaras“ karių, ministerija tyli. Laimė, kad jie kol kas nedalyvauja mūšiuose su talibais — antraip Lietuvą vėl pasiektų „kroviniai 200“ (cinkuoti karstai). Tiesa, dar ten veikia nedidelė taktinių oro kontrolierių grupė, tačiau apskritai mūsų karius jau ketvirtus metus Afganistane lydi Dievo apvaizda: būti karo veiksmų zonoje ir dar neturėti žuvusiųjų jau yra didelis karinis laimėjimas. Kol kas.

     Padėtis tik prastėja

     Taigi tarsi susitarusios trys rimtos Vakarų karinių ekspertų grupės prieš pat Vilniaus forumą paskelbė savo išvadas, kurios kažkodėl skiriasi nuo nudailintų oficialių pranešimų. Tarptautinė organizacija „Oxfam“ tvirtina, kad reikia iš esmės keisti kryptį, norint išvengti humanitarinės katastrofos, nes iki šiol tarptautinė pagalba eikvojama tuščiai, o Vakarų bandymai šioje šalyje sureguliuoti situaciją įvardinti kaip nepaaiškinami ir nesuderinti.

     Atlanto tarybos (JAV) ekspertai nusiteikę ne mažiau pesimistiškai: operacija šioje šalyje pateko į aklavietę ir be staigių permainų Afganistanas gali iš dalies arba visiškai subyrėti.

     Trečia ekspertų komisija — Afganistano tyrimų grupė, vadovaujama generolo, buvusio NATO pajėgų Europoje vado, — konstatuoja beveik tą patį: Vakarų pagalba (ir karinė, ir ekonominė) šiai šaliai nepakankama, o talibų aktyvumas vis stiprėja.

     Narkotikų rojus

     Vienintelis Vakarų „laimėjimas“ yra tas, kad Afganistane neregėtais tempais auga pagrindinio narkotiko — opijaus — gamyba. Jei 2006 metais jo žaliavos surinkta 6 100 tonų, tai pernai — jau 8 200 tonų. Tik viena Gelmendo provincija šio narkotiko pagamina daugiau nei visa Kolumbija. Afganistanietiškas heroinas jau visiškai užkariavo Amerikos bei Europos narkomanų rinkas, kartu per pastaruosius 6 metus atpigdamas lygiai per pusę.

     O juk paėmę valdžią šioje šalyje talibai jau buvo beveik išnaikinę visas aguonų plantacijas. Tačiau Afganistano pietus bei centrinę dalį užėmus amerikiečiams bei jų sąjungininkams (o Šiaurės aljansas ir toliau kontroliuoja Afganistano šiaurę), narkotikų gamyba šioje šalyje perkopia visus įmanomus rekordus.

     Ir, kas ypač nutylima, JAV kontroliuoja opijaus gamybą šioje šalyje. Prie to dar yra prisidėjusios Kinija, Rusija bei Indija. Pernai tai oficialiai pareiškė Jungtinių tautų Valdybos kovai su nusikalstamumu ir narkotikais direktorius A.M.Kosta. Mat tam, kad viena tona opijaus žaliavos virstų heroinu, reikia nuo 2 iki 6 tonų acto rūgšties anhidrido.

     O vien 2005 metais į Afganistaną buvo įvežta per 10 tūkst. tonų šio reagento. Tai daugiau nei 500 sunkiasvorių sunkvežimių karavanas, kurio nepastebėti neįmanoma. Mat minėtasis anhidridas Afganistane negaminamas, o artimiausios jį gaminančios šalys — Kinija, Indija ir Rusija. Be to, NATO sąjungininkai, kovodami su vis stiprėjančiais talibais (ypač tai pasakytina apie Pietų Afganistaną), kažkodėl rūpestingai vengia veltis į mūšius ten, kur žaliuoja aguonų laukai. O vis stiprėjantį talibų spaudimą ir savo nesėkmes Vakarų koalicijos nariai argumentuoja tuo, kad, girdi, talibai yra finansuojami iš prekybos narkotikais…

     Kas pasirūpins grįžusiais?

     Tarybinių laikų Afganistano pragarą per beveik dešimtį metų (1979-1989 m.) perėjo apie 5 tūkst. Lietuvos vaikinų. 96 iš jų grįžo cinkuotuose karstuose, per šimtą — sužeisti ar jau tapę invalidais. O kiek iš jų grįžo pažeista psichika, niekam iš valdžios institucijų nerūpi. Nei anuomet, nei atgavus Nepriklausomybę, nei dabar. Pasak Vyto Lukšio, Vilniaus karo Afganistane veteranų sąjungos pirmininko, per tą laiką Sveikatos apsaugos ministerija nė piršto dėl jų nepajudino: visa medicinos pagalba tokiems žmonėms — tik bendra tvarka. Ką tai reiškia, manau, aiškinti nereikia — tereikia apsilankyti bet kurioje poliklinikoje. Žodžiu, jei artimieji, sukandę dantis, kenčia buvusių „afganų“ psichines kančias, tegul kenčia ir toliau.

     Kaip čia neprisiminsi daugybės valstybinių ir privačių JAV karo veteranų gydymo ir reabilitacijos programų, kurios jiems nekainuoja nė vieno amerikietiško cento. Ten valstybė supranta: nori valdyti pasaulį (ir kariauti dėl to) — būtina pasirūpinti tais, kurie grįžta iš karo.

     Tad kas pasirūpins anais ir šiandieniniais mūsų „afganais“, ypač jei pastariesiems irgi teks atsidurti mūšio lauke.

     alfa.lt
    2008-03-25

 

Komentarai  

 
0 # .RB Y-m-d H:i
Skystas straipsnis. Pabaiga išvis nuvilianti. Turėtu normalūs žmonės išvis tokiems kariškiams (kurie dabar Afgane kariauja 100% yra savanoriai) atsukti nugaras ir pasakyti- bybio, o ne sveikatos priežiūros, pagarbos ir aprūpintos senatvės. Gal atšoktu noras vaidinti narsuolius ir pasaulio gelbėtojus, o iš tikro tarnauti pinigų maišui ir žudyti nekaltus žmones (ar padėti, pritarti tiems kurie žudo- tas pats velnias).
 
 
0 # .Raitelis Y-m-d H:i
Apskritai, ar tos visos dabartinės reabilitacijos, psichologinės pagalbos ir pan. po karo nėra išpūstas burbulas? Va, sako, kariai pasidaro agresyvūs, jiems ten kas naktimis sapnuojasi.. O ar buvo taip tiems, kurie praėjo Didįjį Tėvynės? Gal aš kažko nežinau, apšvieskit. Bet, pvz., senelis sukosi toje aplinkoje, kuri kariavo - ir nieko, ne sykio neteko girdėti, kad kas nors būtų tuo skundęsis.