Aurimas Dunauskas. Cheminio karo pasekmės Vietname - kaltųjų nėra
politika

       Vietnamo karas Jungtinėms Amerikos Valstijoms tapo įvykiu, labiau paveikusiu kolektyvinę sąmonę nei Antrasis pasaulinis karas. Psichologinės šio pasibaigusio pralaimėjimu konflikto pasekmės tapo svarbia socialine tema tiek JAV literatūroje, tiek Holivudo filmų industrijoje. Tokiu būdu net ir labai nuo tuometinių įvykių nutolęs asmuo vieną dieną neišvengiamai susiduria su Vietnamo karo realijomis. Tuo tarpu buvę priešai - vietnamiečiai bei juos palaikę taikūs gyventojai tokio dėmesio nesusilaukia. Ką jau kalbėti apie žalos atlyginimą, net jei aukos skaičiuojamos milijonais...


       Nuo 1961 m. iki 1971-ųjų Jungtinių Amerikos Valstijų karinės pajėgos Vietname intensyviai ir dideliais kiekiais naudojo defoliantus - augaliją naikinančius cheminius produktus. Tai turėjo atimti iš sukilėlių patikimą priedangą bei sunaikinant pasėlius susilpninti kovotojus bei juos remiančius kaimų gyventojus. Pastarasis tikslas buvo aiškiai suformuluotas 1969 m. viename JAV gynybos ministerijos dokumente: „Sukilėlių kovos veiksmus sąlygoja vietos gyventojų tiekiamas maistas, kurio dydis priklauso nuo nuimto derliaus“, „antivegetaciniai produktai turi stiprų puolamąjį potencialą, kurio dėka galima sunaikinti arba apriboti maisto gamybą.“*

       Didžiausiu mastu buvo naudojamas vadinamasis „oranžinis agentas“, į kurio sudėtį įėjo ypač nuodingas dioksinas. 2003 m. amerikiečių mokslininkai nustatė, kad per Vietnamo karą buvo išlaistyta 77 milijonai litrų įvairių defoliantų, tuo tarpu vien dioksino kiekis siekė 400 kilogramų. Bendras chemikalų karo metu paliestas plotas apėmė 10 % visos Pietų Vietnamo teritorijos. Vienokiu ar kitokiu būdu nuo jo nukentėjo 2,1 - 4,8 milijonų vietnamiečių.

       Nors praėjo daugiau nei 30 metų, „oranžinis agentas“ tebėra svarbia vietnamiečių mirties priežastimi, taip pat sukelia ligų ir sunkių apsigimimų. Vietnamo Raudonojo kryžiaus organizacijos duomenimis šiandien „oranžinio agento“ aukų skaičius siekia milijoną.

       Atlikti tyrimai su Vietnamo karo veteranais įrodė, kad kai kurių sunkių ir chroniškų patologijų bei susirgimų kelių rūšių vėžiu priežastis yra dioksinas. Genetinių analizių išvados teigia, kad vietnamiečių, patyrusių defoliantų poveikį, palikuonių šeimose dažni persileidimo ir genitalijų apsigimimo atvejai. 

       Dėl vidinės migracijos šalyje ligos ir apsigimimai išplito po visą Vietnamo teritoriją. Daugelyje šeimų yra bent po vieną invalidą, kuriam reikia medicininės priežiūros, vaistų... 

       Kita „oranžinio agento“ sukelta pasekmė Vietname - patirta kolektyvinė psichologinė trauma. Ne visur su liga ar apsigimimu buvo susitaikyta: kaimų bendruomenėse dioksino sukeltas neįgalumas laikomas moraline klaida arba prakeikimo ženklu. Aukos kenčia socialinį pažeminimą bei atskirtį, kurių dažnai neišvengia ir likusieji sveiki šeimos nariai, pvz.: negalios nepaliesti broliai bei seserys negali sukurti šeimų.

       Katastrofos pasekmės atsiliepia ir šalies ekonomikai.  Valstybė turi skirti papildomų lėšų sergančiųjų  ir neįgaliųjų priežiūrai. Valstybinės pašalpos ir išlaidos sudaro 0,5% viso metinio valstybės biudžeto.

       Vis dėlto pagrindinė problema - atsakomybės už šią katastrofą klausimas. Kadangi, remiantis  JAV įstatymais, vyriausybė negali būti apkaltinta už karo metu priimtus sprendimus, 2004 m. Vietname įkurta Oranžinio agento/dioksino aukų asiociacija Niujorko apygardos teismui pateikė skundą, kuriame formuluojami kaltinimai karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmonijai įmonėms, kurios gamino „oranžinį agentą“ JAV kariuomenei. Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė motyvuodamas  tuo, kad „oranžinis agentas“ tarptautinės teisės požiūriu negali būti laikomas nuodais. Kai kurie teisininkai ironiškai pažymi, kad tarptautinių teisės aktų, kuriais rėmėsi skundą atmetęs teismas, sudarymo laikotarpiu defoliantai bei herbicidai apskritai neegzistavo, o bylai užvesti būtų užtekę vien toksiškų herbicidų gaminimo, iš anksto žinant apie jų pražūtingas pasekmes žmogaus organizmui. 1984 m. tokiu pagrindu turėjo būti iškelta Vietnamo karo veteranų inicijuota byla dėl „oranžinio agento“ pasekmių septynioms jį gaminusioms firmoms. Tačiau teismo sprendimo JAV visuomenei išgirsti neteko, nes abi pusės susitarė dėl kompensacinių išmokų kurių bendra suma siekia 180 milijonų dolerių.

       Vietnamiečių asiociacija kreipėsi į apeliacinį teismą, kuris šių metų kovo mėnesį nusprendė, kad bylai kelti pagrindo nėra, ir skundą atmetė. Kai kurie apžvalgininkai tokį teismo sprendimą komentavo atsižvelgdami vien į teisines JAV normas, tačiau šešėlį meta dar 2006 m. birželį Hanojuje su oficialiu vizitu apsilankiusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Ramsfeldo pareiškimas, kad „oranžinio agento“ aukoms padaryta žala nebus atlyginta. Sunku nesusieti šio pareiškimo ir jo politinių konotacijų su tariamai nešališku teismo sprendimu.

       Šis įvykis galėtų likti istorijos paraštėse ir, beje, oficialioji pasaulio žiniasklaida nelabai domisi karo Vietname aukomis. Galbūt todėl, kad žvelgiant iš arčiau apsigimimų, mirčių nuo vėžio, milijonais skaičiuojamų aukų kontekste toks demokratinės šalies priimtas sprendimas įkūnija tarptautinio ir elementaraus teisingumo fiasko. 

       * « Training circular no 3-16. Employment of riot control agents flame, smoke, antiplant agents, and personnel detectors in counterguerilla operations », Washington DC, avril 1969. // John Brian Neilands,  Harvest of Death - Chemical Warfare in Vietnam and Cambodia, Collier-Macmillan, 1972.

Bernardinai.lt
2008.04.07.

 

Komentarai  

 
0 # vertinimasŽ. Y-m-d H:i
Nesu tikras, kaip reikėtų visa tai vertinti. Viena vertus, suprantu, kad „agent orange“ ir panašus mėšlas smarkiai suluošino vietinius gyventojus ir kad siaubingos pasėkmės regimos lig šiol. Kita vertus, kulkos ir bombos nė kiek ne saldžiau, bet už tai juk niekas nebaudžia ir kaltų neieško. Turbūt kiekvieną valstybę galima būtų apkaltinti panašiai dalykais, bet kažkodėl tai taikoma tik defoliantų paveiktiems karo veteranams ir jų vaikams. Karas yra karas, jis visada baigiasi blogai, tad kodėl vienus už tai bausti, o kitų ne?