Vilniaus anarchistų grupės, veikusios 2005-2015 metais, svetainės archyvas, kuriame rasite daug informacijos anarchizmo teorijos ir praktikos klausimais

     Neaiškinsiu, kaip man papuolė „Liberalų žinios”, tarkim, radau jas pašto dėžutėje...

     Taigi vartau „gliancinį“ liberališkų žinių laikraštuką (mėnraštį). Tituliniame – interviu su A. Zuoku. A. Zuokas nuotraukoje veik supanašėjęs su R. Paksu: standžiai sučiauptos lūpos, ryžtingas žvilgsnis, o antraštėje – šūkis: „Politinės kovos laimimos rinkimuose, o ne teismuose“, tekste – verksmingas apgailestavimas dėl korupcijos ir oligarchijos įsigalėjimo...

     Toliau eina tekstai apie liberalų kovą už valstybės ir visuomenės interesus, memorandumai ir šūkiai, šūkiai, šūkiai...

       Balandžio 22 d. Alytuje vyks Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės Afganistane septintosios pamainos (PAG-7) karių, išvyksiančių į tarptautinę misiją, išlydėtuvės. Ceremonijos pradžia – 10 val. šv. Kazimiero bažnyčioje Alytuje. Oficiali rikiuotė Alytaus miesto Rotušės aikštėje – 11.30 val. Ceremonijoje dalyvaus karšto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdas Tutkus, laikinai einantis Lauko pajėgų vado pareigas brigados generolas Jonas Vytautas Žukas, kariuomenės padalinių vadai, Alytaus apskrities, rajono ir miesto atstovai, karių artimieji.
      Šiandien, balandžio 25 d., Vyriausybėje vykusiame pasitarime pritarta Generalinės prokuratūros siūlymui papildyti Baudžiamąjį kodeksą straipsniais, numatančiais baudžiamąją atsakomybę už tautinės, rasinės ir religinės diskriminacijos propagavimą. Tokių papildymų tikslas būtų kriminalizuoti veikas, už kurias šiuo metu baudžiama pagal Administracinį teisės pažeidimų kodeksą, t.y. tik administracine tvarka.

      Generalinė prokuratūra siūlo į Baudžiamąjį kodeksą perkelti straipsnius, pagal kuriuos būtų baudžiama už nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką propaguojančių spaudinių, vaizdo, garso ar kitokios produkcijos gaminimą, laikymą turint tikslą platinti, platinimą arba viešą demonstravimą.

    Adomo Mickevičiaus bibliotekos, esančios Trakų gatvėje, fasadą nuo balandžio 21 d. puošia plakatas „SKURDO ZONA”. Šiuo įspėjamu užrašu pasitinkami skaitytojai bei lankytojai, atvykę į tradicinę „Bibliotekų savaitę”, kuri minima visose šalies bibliotekose. Tokiu būdu Lietuvos bibliotekininkai protestuoja prieš apgailėtiną socialinę padėtį - aukščiausios kategorijos bibliotekoje (finansuojamoje tiesiogiai Kultūros ministerijos) vidutinis darbuotojo atlyginimas neviršija 1000 Lt „popieriuje”.

       Pasiduoti fašizmo ir rasizmo apžavams nesunku, kaip rodo 20-ojo amžiaus istorija. Net nekalbu apie prieškarį, kai kone kiekviena Europos šalis turėjo savo fašistinio sukirpimo sąjungą, partiją ar falangą. Profašistinių ir rasistinių sentimentų istorija tęsėsi daug vėliau, su fašizmu flirtavo ir tokie „netikėti“ personažai, kaip Ericas Claptonas ir Davidas Bowie. Ta istorija tęsiasi ir šiandien.

       Apskritai, fašizmas yra viena iš kelių pamatinių idėjų, kurios skirtingais pavidalais ir pavadinimais periodiškai atgimsta visos žmonijos istorijos eigoje, amžinai sugrįžta, kai tik situacija visuomenėje yra palanki. Praėjusiame amžiuje atsirado tik pats terminas; fašistinė mąstysena atsirado daug anksčiau, galbūt net anksčiau, nei senovės Romos legionai.


      Du didieji prekybos tinklai, kuriuose dar nesusikūrė profesinės sąjungos, siekia užbėgti jų kūrimuisi už akių. „Maxima LT“ žada su savo darbuotojais bendrauti be tarpininkų įsikišimo, o „Norfos“ vadovai įspėja, kad susikūrus profsąjungoms gali būti priversti kelti kainas, praneša LTV naujienų tarnyba. Tuo metu „Iki“ ir „Rimi“ prekybos tinkluose profesinės sąjungos jau veikia.

      Balandžio 10-ąją vykusius rinkimus į Nepalo Konstitucinį susirinkimą aiškia persvara laimėjo maoistų partija, kuri turės dvigubai daugiau vietų nei jų pagrindiniai varžovai - dešinioji Kongreso partija. Kairieji laimėjo 217-ias vietas iš 601, tuo tarpu šioje Himalajų valstybėje tradiciškai dominavusi Kongreso partija gavo tik 107 vietas. Pirmasis į valdžią atėjusių maoistų darbas bus panaikinti 240 metų valdžiusią monarchiją.
     Po 2008 m. kovo 11 d. eitynių daug kas tikėjosi, kad iš neonacių gerklių sklidę bjaurūs grąsinimai bus tik žodžiai, kurie niekada nevirs kūnu. Tuo mus norėjo įtikinti tiek patys eitynių dalyviai (Marius Kundrotas „Absurdas ar provokacija. 2008 m. kovo epopėja”), tiek radikalūs profašistiniai judėjimai (VLNDS spaudos tarnybos pranešimas „Vilniaus gatvėmis žygiavo patriotiškas jaunimas”), tiek nacionalistinė ultrapatriotų žiniasklaida (Edvardas Šiugžda „Apie lietuvišką pasaką „Dangus griūva!”), tiek anoniminiai interneto komentatoriai bei neaiškūs neonacių „rėmėjai” (Donatas Puslys, Mangerdas Kastys „Kaip 200 „skinų” pavojų nacionaliniam saugumui kėlė”). Itin atlaidžiai ir geranoriškai fašistuojančių skustagalvių adresu buvo nusiteikę net įtakingiausi Lietuvos politikai  (Romualdas Ozolas „Antirasistinė isterija - blogiausia patarėja”) ir aukščiausi teisėsaugos pareigūnai („Aukštas VRM pareigūnas demonstruoja bejėgiškumą skustagalvių eitynių klausimu”).
      Šiandien, balandžio 23 d., Seimo Žmogaus teisių komitetas pritarė Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio pataisai, kuri numato, kad rasistines ar panašaus pobūdžio nusikaltimo paskatas būtų galima oficialiai pripažinti sunkinančia aplinkybe. Siūlomomis pataisomis norima sugriežtinti atsakomybę už „neapykantos nusikalstamas veikas“ – kai asmuo užpuolamas dėl priklausymo kokiai nors grupei: dėl rasės, kilmės, seksualinės orientacijos, socialinės padėties, lyties, tikėjimo, įsitikinimų ar kitų pažiūrų.

       Pastaruoju metu kone kasdien girdime karštas diskusijas dėl viešųjų erdvių ir jų naikinimo. Kai kuriais atvejais tos diskusijos jau perkeliamos ir į teismą. Kas iš tikrųjų yra viešoji erdvė, ir kodėl ji vieniems reikalinga, o kitiems – ne?

       Didesnio visuomenės (ar bent jau jos dalies) susirūpinimo viešųjų erdvių ir viešojo intereso problema impulsu tapo sostinės „Lietuvos“ kino teatro pardavimas stambioms verslo struktūroms. Tačiau panašu, kad viešojo ir privataus interesų konflikto atvejų Lietuvoje tik dažnėja. Yra ir tam tikros painiavos dėl pačios „viešosios erdvės“ sąvokos – atrodo, kad skirtingos pusės ją naudoja skirtingiems dalykams įvardinti. Ką viešąja erdve vadina kai kurie visuomeninio intereso gynėjai, ir kaip jie įsivaizduoja tos erdvės vaidmenį visuomenėje, paklausėme socialinio aktyvisto, įvairių viešų akcijų rengėjo ir portalo „Anarchija.lt“ redaktoriaus Kasparo Pociaus.

     Nors Antrasis pasaulinis karas seniai baigėsi ir tolerancija kitokiems nebėra naujiena, kai kurie žmonės iki šiol nekenčia tam tikrų žmonijos grupių – kitokių rase, tautybe, kalba, tikėjimu, seksualine orientacija ir kt. Kaip bebūtų liūdna, tenka pripažinti, kad Lietuvos neaplenkė viena baisiausių antitolerancijos bangų – neonacizmas.

     Neonacių (arba neofašistų, skustagalvių, skinheadų) judėjimas atsirado Jungtinėje Karalystėje apie 1960-uosius. Neonaciai ypač nekenčia žydų, indėnų ir juodaodžių, juos niekina savo dainose (neonacių grupių, grojančių primityvų roką arba metalą, yra itin daug; savo stilių jos vadina hate music arba „neapykantos muzika“), tinklapiuose ir – kas baisiausia – naudodami prieš kitokius fizinį smurtą.

alt     Balandžio 16d. Seimo Žmogaus teisių komitetas PRITARĖ abortų uždraudimo įstatymo projektui (abortai būtų leidžiami tik išprievartavimo, incesto ar pavojaus moters gyvybei atvejais). Tai rodo, kad pasipriešinimo šitam įstatymui Seime beveik nėra, todėl didžiulė tikimybė, kad jis bus priimtas, ir dar šitoj kadencijoj.