Chomsky        Noamas Chomsky (g. 1928 m. gruodžio 7 d.) – Masačiūsetso Technologijos instituto profesorius emeritas lingvistikos srityje. Nuo pat XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio griežtas JAV užsienio politikos kritikas, vienas žymiausių JAV kairiųjų akademikų, vienas žymiausių žiniasklaidos kritikų. Libertaras socialistas, išsakęs pritarimą anarchosindikalizmo idėjoms. Žymiausi jo darbai – JAV užsienio politikos kritika, prasidėjusi nuo Vietnamo karo XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Pagrindinis kritikos taikinys – JAV užsienio politikoje taikomi dvigubi standartai bei žmogaus teisių pažeidimai. Jo darbuose ypatingai pabrėžiama Amerikos dviveidystė – JAV tariamai propaguoja demokratiją ir tuo pačiu palaiko nedemokratinius bei autoritarinius režimus visame pasaulyje.

 

N. Chomsky yra parašęs knygų ir sukūręs filmų žiniasklaidos temomis. Žymiausia knyga – „Manufacturing Consent“, pasakojanti apie visuomenės nuomonės kontrolę ir vadinamąjį „sutarimo gaminimą“, t.y. propagandos priemonę demokratinėje visuomenėje.

 

Anarchizmą N. Chomsky suvokia kaip principą ir nėra linkęs detalizuoti, kaip atrodytų anarchistinė visuomenė – jis teigia, kad tokią visuomenę turi sudaryti organiškos bendruomenės nuo darbovietės iki globalaus lygmens. Jis visada palaikė „grassroots“ demokratijos iniciatyvas ir idėjas bei kritikavo atstovaujamąją demokratiją, kaip egzistuojančią tik socialiniame lygmenyje ir nepereinančią į ekonominį lygmenį.

 
Požiūris į globalizaciją
 

N. Chomsky nuo pat globalizacijos proceso išryškėjimo ėmė griežtai kritikuoti šį procesą. Jis teigė, kad globalizacija tėra „seno vyno pilstymas į naujus butelius“ ir pabrėžė, kad politinio ir ekonominio elito motyvas visada buvo tas pats – izoliuoti platesnę visuomenę nuo svarbių sprendimų priėmimo. Vienintelis skirtumas, kurį N. Chomskis išskiria, – tai, kad pagrindiniai galios centrai yra tarptautinės korporacijos ir tarptautiniai bankai. Jis taip pat akcentuoja, kad tarptautinės korporacijos kuria savo valdymo institucijas priklausomai nuo jų tarptautinėje sferoje pasiekiamos ekonominės ir politinės galios.

 

Kaip sako N. Chomsky, pagrindiniai ekonominės globalizacijos bei tarptautinių korporacijų klestėjimo pamatai buvo padėti Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje, kada įkurtas Pasaulio bankas (World Bank, WB) bei Tarptautinis Valiutos Fondas (International Monetary Fund, IMF). Šios organizacijos ėmė vykdyti „Vašingtono konsensusą“ – spausti besivystančias šalis, kad šios apribotų savo biudžeto išlaidas bei atliktų struktūrinius pakeitimus, kurie sumažintų finansavimą socialinėms reikmėms. Po tokių reformų IMF paprastai suteikia paskolas bei paramą.

 

N. Chomsky teigia, kad tarptautinės sutartys bei organizacijos (tokios kaip Pasaulio Prekybos Organizacija (World Trade Organization, WTO), NAFTA (Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis) yra būdas elitui išsaugoti savo ekonomines privilegijas, tuo pat metu paminant demokratijos principą. Šios neoliberalios ekonomikos priemonės skatina neturtingas šalis būti tik pigios darbo jėgos šaltiniu, teikti resursus bei tapti „investavimo galimybėmis“ pirmojo pasaulio šalims. Korporacijų vykdomas darboviečių kilnojimas į pigesnės darbo jėgos šalis veikia kaip šantažas, skatinantis nesiorganizuoti Pirmojo pasaulio šalių darbininkus.

 

N. Chomsky kritikuoja diskurso apie gloabalizaciją detales bei terminus, tuo pačiu patį „globalizacijos“ terminą, apibrėždamas jį kaip korporacijų skatinamą ekonominę integraciją, o ne kaip bendresnį pasaulio „mažėjimą“, tai yra susisiekimo greitėjimą bei greitesnį keitimąsi informaciją. Chomsky teigia, kad tai, kas vadinamoji „laisvoji prekyba“ yra „liberalizacijos ir protekcionizmo mišinys, sukurtas šios politikos architektų jų interesams tenkinti, kurie priklauso tik nuo esamos situacijos“.

 

N. Chomsky kreipė visuomenės dėmesį į pasipriešinimo ekonominei globalizacijai judėjimus – zapatistų pasipriešinimą NAFTA sutarčiai nuo pat 1994 metų. Jo pasisakymai buvo vienas iš pagrindinių ramsčių skirtingoms grupėms, kurios susivienijo demonstracijoms prieš Pasaulio Prekybos Organizaciją 1999 metų lapkritį.

 

                     {youtube}RdYwAXZh0ME{/youtube}

 
Požiūris į anarchizmą
 

N. Chomsky visada pabrėžė anarchizmo filosofinę tendenciją kritikuoti visas neteisėtas valdžios formas. Jis retai kada pateikdavo konkretesnius ateities visuomenės vaizdinius, bet visada pabrėždavo jos galimą vertybinę sistemą bei institucinį vaizdą. N. Chomsky propaguojamas anarchizmas yra „savanoriško socializmo pavyzdys, kaip libertarinis socializmas, anarchosindikalizmas ar anarchokomunizmas Bakunino, Kropotkino ar kitų mąstytojų tradicijoje. Šie mąstytojai galvoje turėjo labai organizuotos visuomenės vaizdinį, bet ta visuomenė yra organizuota organinių darinių pagrindu – pavyzdžiui, bendruomenių. Ir jie manė, kad tos bendruomenės turi atsirasti kaimynystėje gyvenantiems ar vienoje darbovietėje dirbantiems žmonėms organizuojantis federaliniu principu, kuris kartu gali būti ir nacionalinis, ir internacionalinis. Visi sprendimai bendruomenėse turi būti priimami tų žmonių, kurie ten gyvena ar yra betarpiškai susiję su tomis organiškomis bendruomenėmis."

 

Politinės ir ekonominės valdžios atžvilgiu N. Chomsky visada pabrėždavo vietinių demokratinių judėjimų svarbą. Jis teigia, kad „atstovaujamosios demokratijos institucijos anarchisto būtų kritikuojamos dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – centralizuotos valstybės galios monopolis, antroji ir svarbiausia – tai, kad atstovaujamoji demokratija yra apibrėžta tik politinės valdžios sferoje ir niekaip negali pereiti į ekonominę sferą.“ („The Relevance of Anarcho-syndicalism", Noamo Chomsky interviu su Peteriu Jay, „The Jay Interview“, 1976 m. liepos 25 d.).

 

                     {youtube}2G6kf7XM9Nk{/youtube}

 
Požiūris į gerovės valstybę
 

Kai kurie komentatoriai teigia, kad kai anarchizmas yra apibrėžtas kaip priešprieša valstybės institucijai, todėl yra prieštaravimų dėl anarchistų ginamų „gerovės valstybės“ bruožų. N. Chomsky šiuo klausimu teigė: „Aišku, galima užimti poziciją, kad mums nerūpi problemos, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir galvoti apie galimą rytojų. Arba galima priimti daug humaniškesnį požiūrį – aš noriu dirbti šiandien, kad pastatyčiau geresnę visuomenę rytojui. Tai gana įprasta anarchistų pozicija, sugriaunanti tą tariamą prieštaringumą. Jei ši pozicija teisinga, tai turėtų reikšti tiktai paramą žmonėms, susiduriantiems su problemomis, – sveikatos ir saugumo užtikrinimą, pagalbą žmonėms, kuriems ji reikalinga. Šių priemonių įgyvendinimas nėra pakankama, bet būtina sąlyga organizavimuisi siekiant sukurti kitokią bei geresnę ateitį.“

 

                     {youtube}HFxYyXGMfZM{/youtube}

 
Žiniasklaidos kritika
 

E. S. Hermano ir N. Chomsky knyga „Manufacturing Consent: The Political Economy of the Mass Media“ tiria žiniasklaidos kuriamą nuomonių formavimą ir lygina jį su propagandos modeliu. Kaip teigia autoriai, labiau demokratiškos valstybės, pvz., JAV, naudoja subtilius, nesmurtinius kontrolės metodus, tuo tarpu totalitariniai režimai naudoja jėgą, kad paveiktų žmonių mases. N. Chomsky įsitikinęs, kad „propaganda demokratijoje yra tas pats, kas smurtas totalitarinėje valstybėje.“

 

Šis modelis bando paaiškinti sistemos veikimo mechanizmą ekonominiais argumentais, o ne konspiracijos teorijomis. Jis aiškina, kad informacija, prieš patekdama vartotojui, pereina penkis filtrus, kurie tą informaciją iškreipia. Pirmasis filtras – nuosavybės filtras: didelė žiniasklaidos dalis priklauso stambiems konglomeratams ir yra jų veikiama. Antrasis filtras yra finansiniai resursai, kuriais disponuoja ne skaitytojai, o reklamos užsakovai. Žiniasklaida yra verslas – pardavėjas (laikraštis) parduoda produktą (skaitytojus ir auditoriją) kitam verslui (reklamos užsakovams), todėl leidiniai yra įtakojami to, kokios informacijos nori reklamos užsakovai. Trečiasis filtras yra informacijos šaltiniai. Verslas bei valstybė yra pats svarbiausias informacijos šaltinis, tad informacijai beveik visada yra iškreipta dėl verslo ir valstybės informacinių interesų. Ketvirtasis filtras yra spaudimo grupės, kurios veikia iš „standartinės informacinės erdvės“ pasitraukusį leidėją ar informacijos tiekėją. Penktasis filtras yra bendros koncepcijos, kurios privalomos visiems žurnalistų profesijos atstovams.

 

Taigi šitas modelis bando aprašyti, kaip žiniasklaida pavirsta „ketvirtąja valdžia“ – decentralizuota, nekonspiracine, bet būtent dėl to itin galinga propagandos sistema, kuri gali sukurti visuomenės elitui reikalingą konsensusą, apriboti viešas diskusijas iki tokių, kurios atitinka visuomenės elito interesus ir taip įgauti „demokratinio susitarimo“ pavidalą. Šiuos modelius N. Chomsky bei E. S. Hermanas išbandė empiriškai išsirinkdami pavyzdžių poras – po du panašius įvykius, kurie skiriasi tik valstybės interesų santykiu su jais. Pavyzdžiui, jie parodė, kad spauda skiria didžiulį dėmesį įvykiui, kada nusikaltimą įvykdo „oficialus priešas“ (pvz., opozicijos žurnalisto nužudymas priešiškoje šalyje), tačiau kai identišką nusikaltimą įvykdo vietinė valdžia ar jos sąjungininkas, ši informacija tarsi „praslysta pro akis“ arba yra greitai „pradanginama“.

 

                     {youtube}KYlyb1Bx9Ic{/youtube}

 
                      lit.anarchopedia.org

                     Gramatiką ir stilių pataisė en arche

                    2009 12 20