Evaldas Balčiūnas. Venta – vaikystės upė (1)
pasidaryk pats

kelione venta 0        Venta – vaikystės upė. Enciklopedijos sako, kad jos ilgis 343 km. Kelionei tiek daug nereikia, pakaktų iš dešimtadalio. Juo labiau kad upė vasarą nėra srauni. Susiruošti kelionei ilgai netruko. Prieš kurį laiką buvau iškeliavęs į mišką grybų gąsdint ir kartu pasiėmęs savo „pūslę“ (guminę valtį). Grįždamas užsukau prie Bubių tvenkinio ir patikrinau – dar nesupuvusi, keliauti galima.

 

Kelionės mantą tradiciškai surenka žmona. Aš tam reikalui netikęs – esu per daug spontaniškas, nerūpestingas. Man visada atrodo, kad tiek daug visokių atsargų nereikia, todėl nenorėdamas veltis į nereikalingus ginčus, į ruošimosi ritualus stengiuosi nesikišti. Mano funkcijos prasideda tada, kai kraunant mantą į automobilį galima ką nors pamiršti ar palikti...

 

Šį kartą, atrodo, persistengiau. Sugebėjau palikti geriamąjį vandenį ir palapinę... Jei būčiau keliavęs vienas, manęs tai nebūtų sustabdę – be viso to galima puikiausiai apseiti. Bet esu ne vienas. Teko grįžti.

 

Kelionę Venta galima pradėti nuo Užvenčio. Bet mums norėjosi šiek tiek patogesnio maršruto, todėl nusprendėme, kad starto vieta bus tiltas šalia Ramučių kryžkelės. Po tiltu pripūtėm „pūslę“ ir pajudėjom.

 
kelione venta 1
 

Gumine valtimi keliauti pasroviui gana patogu. Susimeti daiktus ir neskubėdamas leidiesi žemyn. Venta lėta, todėl kelionė kiek prailgsta. Manau, reiktų gal mėnesio, kad praplauktum ją visą. Iries sau po truputį, žvalgais, fotografuoji, jei nori – gali mąstyti ar medituoti. Tikimybė, kad apvirsi ar pradursi valtį – labai menka. Poniška upė. Susiradus kokią didesnę plokščiadugnę valtį, būtų galima plukdyt laukinės gamtos ištroškusius turistus. Nors kažin ar verta tikėtis, kad atsiras pasiryžusių irkluoti tokį kelią. Pamenu, prieš metus plaukdamas tuo pačiu maršrutu, per parą nusikapsčiau tik iki Daugėlių, ir meilė upei išblėso. Kaip bus šiemet? Matysim. Laiko turim. Oras kol kas puikus, debesuota. Šiauliuose lijo. Karščius žada tik rytoj. O šiandien mėgaujuos upės grožiu. Ilsiuos nuo miesto triukšmo ir tvankos.

 
kelione venta 2
 

Iš dangaus krinta vienas kitas gaivus lietaus lašas. Nuostabu. Pakrantės užžėlusios, tik kai kur vietos gyventojai įsirengę poilsiavietes. Vaizdas gana vienodas. Bet man šie vaizdai iš vaikystės, todėl malonūs. Be to, pakyrėjo miesto pilkuma. Žuvų upėje nedaug, pernai sutiktas žvejys minėjo, kad šiose vietose žuvį įprasta naikinti elektra. Pernai, pamenu, praplaukėm negyvą bebrą. Tokį pat suirusį skenduolį sutikom ir šiemet. Gal irgi „elektrikų” darbas? Žvejų nėra, pakrantėje birbia vienas kitas šienaujantis traktorius. Praplaukėm kelis sodybų ruožus, kuriuose vietiniai žvejai prisistatę „ragatkių“. Lydekas gyva žuvele vilioja. Bet pernai jų buvo daugiau. Va, ir žvejo luotas. Skurdžios kaimo žmonių pramogos. Valčių upėje vos viena kita.

 
kelione venta 3
 

Nors prie upės gyvena ir turtingų žmonių – matosi gražūs naujai statytų sodybų stogai. Šalia tokių ir plūduriavo kelios pirktinės valtys. Upė platėja, gilėja ir gražėja. Priplaukiam įdomų įrenginį – lyg ir keltuvas, pora žmonių juo per upę galėtų persikelti, bet naudojamas greičiausiai maudymuisi. Keltis juo nebūtų labai patogu. Abiejuose krantuose įbetonuoti stulpai. Tarp jų – virvė ir sėdynė ant metalinio lyno. Įrenginys paprastas. Bet kažin ar šiandienos kaimiečiui tokia pramoga pagal kišenę. Išlipu į krantą ir matau – tikrai ne šiaip kaimiečio sodyba. Gražus namas, Pirtis, o už poros šimtų metrų – net prūdas. Na, gal tai ir ne prūdas, o senventė. Šiose vietose pasitaiko vagą pakeitusios upės kilpų.

 
kelione venta 4
 

Seniau čia kas keli kilometrai per Ventą buvo nutiesti lieptai,. Dabar jų nebėra, išnyko kartu su kolūkiais. Ventą, esant reikalui, žinoma, galima perbristi, bet tai nėra patogu. Šiemet mažai ne tik žuvų, bet ir paukščių. Matėm gervę, turbūt ta pačią, kaip ir pernai. Kelios antys – prieš metus jų buvo gausiau. Kažin kur dingo gulbių pora, pernai kelis kilometrus plaukusi priekyje mūsų ir vedusi savo gulbiukų būrį.

 

Pirmą dieną labai nepervargome. Aštuntą valandą – į krantą. Kaip tik priplaukėm mano vaikystės vietas. Panorau pauogauti žemuogių, bet žmona perkalbėjo. Perkalbėti lengva, kai išlipęs į krantą pajunti, jog visą dieną mojavau irklu. Krantas, į kurį išlipome, gražus. Laužavietė, šiukšlių aplink nedaug. Pievoje žolė neaukšta. Tarybiniais laikais čia buvo toks ilgas siauras laukas. Sėdavo mišinį, užaugdavo ne kas, dirva smėlėta, ir dabar žolė reta. Už medžių – kelias, o už jo seniau buvo dar didesnis laukas, dabar užaugęs arba užsodintas medžiais. Pašarų niekam nebereikia.

 

Pasistatėm palapinę, išsivirėm arbatos, sriubos. Pavalgėm. Besiruošiant miegoti, pamačiau paupyje moterį. Labai nenustebau, nes šalia stovi sodyba. Joje gyveno žvejybos draugas iš vaikystės laikų. Dabar jam irgi turėtų būti apie penkiasdešimt, jei gyvas dar. Vyrai Lietuvos kaime ilgai negyvena. Vidutinė trukmė nesiekia 60. Ne šiaip sau žinomiausias šalies vagis siūlo ilginti pensinį amžių.

 

Išbandėm pripučiamą čiužinį. Mano galva, tai kelionėje visai nereikalingas daiktas. Bet kai plauki, ant pečių nešti nereikia... Gulėti šiek tiek minkščiau, bet per dieną išbuvęs lauke ir gerokai pavargęs, vis tiek miegi lyg užmuštas. Būčiau vienas, ir su palapine nevargčiau. Esu keliavęs dviračiu. Tada pakakdavo miegmaišio. Laukinės kelionės – labai gera proga pajusti, kiek daug nereikalingų daiktų esi sukaupęs per savo gyvenimą. Kita vertus, yra posakis „atsarga šiknos nedrasko”, o kelionė valtimi visada poniška.

 

Ryte pasišildžiau vakarykščius makaronus, išsiviriau arbatos. Nuotaika šauni. Bepakuojant daiktus, pasirodė vakar matyta moterytė – susiruošė žvejoti greta mūsų stovyklavietės. Kibiriukas pašaro išduoda miestietiškus įpročius. Sako, kimba raudės. Paklausiau, kur dingo vėžiai, atsakė nėra jų mačiusi, tik vyras yra minėjęs, kad jų anksčiau čia buvę... Na taip, kad buvo, puikiai pamenu – ir pats kartais net meškere pagaudavau kokį gudročių. Bet jie dingo. Pamenu, „prie ruso” vis nelaimių su amoniaku „pasitaikydavo”, tada pakrantės būdavo nusėtos negyva žuvimi. Bet ir dabar ne geriau.

 

– Su Venta kas ką nori, tas tą daro, – atsidūsta pašnekovė. – Pernai čia tokie su valtimi gulbiukus iššaudė. Žinau kas tokie, vienas mentūroj dirba....

 

– Ką tokiam padarysi, – lyg paguodžiu, lyg nuraminu. Laikas į kelią. Ji laukia, kol išsinešdinsim, kad galėtų užmerkt meškeres. Šeriant žuvis, vietos geriau nekaitalioti.

 

Saulei sušvitus, Venta išgražėjo. O ir vietos gerai pažįstamos, keliančios malonius prisiminimus. Kiek paplaukus – senos kaimo kapinės. Kaimo jau ir tarybiniais laikais nebebuvo, o kryžiai tvirti. Kaimą – kelias atskirai stovėjusias sodybas – turbūt išblaškė melioracija. Kad ji čia siautėjo, išduoda iš upės skardžio kyšantis keramikinis vamzdis.

 

Tiesa, mane pažemino pareigose. Kelionės vadovė atėmė fotoaparatą, toliau fotografuos jinai. Mūsų galeroje dabar aš paprastas irkluotojas. Na, bet ko nepadarysi dėl mylimos moters užgaidų... Dar ir ideologinį pamušalą visam tam prikergė: „Patriarchato sistema ŽLUGO”.

 
kelione venta 5
 

Stojus moterų valdžiai, kažkaip greitai priplaukėme kuršėniškių sodus, kurių egzistavimą išduoda sena siurblinė. Dar nesugriuvus, neišdraskyta – daržus gi reikia laistyti. Kiek paplaukus – betoniniai laipteliai, kad maudytis būtų patogu, irgi „ruso palikimas“. Kiek toliau – gandralizdis nudžiuvusiam medyje prie upės. Toliau, gal už šimto metrų – sodyba. Gandriukai baugštūs. Mums priplaukus – pasislėpė. Mačiau, lizde jų net trys.

 

Venta toje vietoje švari ir plati. Bet neilgam. Kiek toliau, beveik ant paties kranto buvusi kolūkio ferma. Mėšlo krūvos išduoda, kad joje ir toliau auginami gyvuliai. Po to kelis šimtus metrų driekiasi užžėlęs upės ruožas. Trąšos iš tvarto „padeda” vešėti augmenijai. O ir griovys toje vietoje kaip tik į Ventą įteka, gerai, kad bent nedvokia. Kaip tik tas atvejis, kada reikia apgailestauti, kad tos fermos, dideliems patriotams leidus, statybinėms medžiagoms neišsidalino... Na, bet upė valosi ir tie sąžalynai netrukus baigiasi. Žmonės čia gyvena tvarkingai, tą rodo ant kranto pastatytas suoliukas ir pririšta valtis. „Vikipedija“ sako, kad Ketūnuose gyvena 48 žmonės, jiems reikia iš kažko gyventi.

 

Plaukiant pro šalį, mus aplojo šuva, paskui jį atėjo ir šeimininkas – jaunas, gal trisdešimties vyras.

– Pamiršau, kaip šis dvaras seniau vadinosi, – paklausiau jo.

– Dabar čia Ketūnų kaimas, –mandagiai, bet labai aiškiai sudėliodamas socialines realijas atspindinčius akcentus, atsakė jis.

 

Man praėjo noras dar ko nors klausti, nors Ketūnų dvaras nuo vaikystės buvo įdomus. Vaizduotę kaitino kalbos apie jame rastą auksinių monetų lobį. Internetas apie šias monetas kažkodėl nieko nerašo. O štai Juozas Tumas Vaižgantas dvare tarp kitų senienų rado ir L. Ivinskio mikroskopą...

 
kelione venta 6
 

Toliau prasideda pačios gražiausios vietos. Dešiniajame krante – Šilelio miškas. Vaikas jame grybaudavau ir uogaudavau, upėje gaudydavau žuvis ar vėžius. Kairiajame krante buvo kelios sodybos ir pieva. Dabar pieva aptverta, atrodo, kažkas augina arklius. Šilelio krantas aukštas, apaugęs medžiais, upė nusėta lelijomis. Patinka man ta vieta. Už Šilelio seniau buvo graži pieva su upeliu, kurio vardas Guragys. Vėliau prie Šilelių kaimo kasė molį, grožis dingo. Pakrantė – vieni šabakštynai.

 
kelione venta 7
 

Tačiau šabakštynus atperka atsivėrusi Pavenčių geležinkelio tilto panorama. Užaugau prie jo, todėl man jis pats gražiausias inžinerinis statinys. Šalia – Milvidų kaimas ir jo valtys. Grožiuosi tiltu Pro jį matosi Daugėlių penkiaaukščiai ir stadiono kampas. Tam stadione žaisdavo mieliausia pasaulio futbolo komanda – Daugėlių „Keramikas”. Pamenu, į žmogų, drįsusį pareikšti, kad „Keramikas” nėra pati stipriausia komanda, aš – dešimties metų futbolo ekspertas – žiūrėdavau kaip į nevisprotį...

 

Sako, dabar šiame stadione pergales skina Kuršėnų „Venta”, bet ir jos per televizorių kažkodėl nerodo, o aš beveik nebesidomiu futbolu. Kalta kvaila televizijos rinkodara – rodo visokius niekus, visokias ispanijas bei vokietijas, o geriausias komandas iš viso ignoruoja. Pasakykit, ar esat kada matę per TV Daugėlių „Keramiką“, mušantį šešioliktą įvartį kokiai nors plūgo brolių komandai? Čia tai futbolas, grožis ir aistra...

 

Už tilto prasideda mano kiemas. Namas, kuriame gyvenau, – už kelių šimtų metrų. O upėje kas dešimt metrų – vietos, kur esu skendęs... Kol išmokau plaukti, o tai atsitiko šeštais ar septintais gyvenimo metais, skęsti spėjau gal keliolika kartų. Tiesa, pirmąkart, tik išmokęs vaikščioti – Dubysoje. Ten tėvo tėviškė. Sako, norėjau nueiti pas tėtę, žvejojusį kitame krante. To nutikimo neatsimenu, bet gerai atmenu kitus, vykusius čia, netoli tilto. Jie tokie kurioziški...

 

Kartą buvau ilgam panėręs po valtimi. Kai ištraukė, juokiausi iš tėvo, kad jo akiniai maurais apkibę. Kitąkart su draugais bridome į kitą Ventos pusę, man buvo ten per gilu, nardyti jau mokėjau, reikėjo nunerti gal tris keturis metrus, bet neiškilau. Draugai ištraukė ir talžė per žandus. O aš „sapnavau” mėlyną dangų, todėl nepatiko, kad draugai žadina. Gal todėl man vanduo toks mielas. Ir visai jo nebijau.

 

Nuo upes „mano” namo nesimato, tik šalia esančio klubo stogas. Šalia namų esantis upės ruožas buvo gana trumpas – keli šimtai metrų. Iš vienos pusės – tiltas, iš kitos – griovys, ištekantis iš senvagės. Į senvagę įtekėdavo ir kitas griovys – iš katilinės. Iš ten nuolat sunkėsi mazutas, todėl Venta žemiau to griovio vaikystėje maudytis nebuvo tinkama. Žuvies buvo, žvejodavom, o maudytis – ne: mazutas bjauriai kimba prie kūno. Katilinę jau senai dujofikavo, ir mazutas liko tik prisiminimuose.

 
kelione venta 8
 

Už griovio ganosi daugėliškių karvės – visai kaip prieš keturiasdešimt metų... Kiek toliau – pušynas – gražus miškelis, į kurį einant nereikėdavo atsiklausti tėvų. Tai ne visai miškas, jo viduryje yra įrengta estrada. Bet pamenu, kad jame žinojau net kelias baravykų vietas. Suaugę stebėdavosi, o aš tų vietų neišduodavau. Per tą miškelį ir į mokyklą pirmąkart ėjau – į paruošiamąją klasę. Ji buvo vaiknamio mokyklėlėje, tokioje medinėje.

 

Pamenu, iškart susipykau su mokytoja. Buvau išdykęs, o ji, norėdama mane apraminti, pagąsdino, kad nebeleis į mokyklą. Eiti į mokyklą labai norėjau, visi darželio vaikai ją lankė, o aš vieneriais metais buvau per jaunas. Pamenu, kokią audrą sukėlė tas grasinimas. Nenorėjau namo, lindėjau kažkur miške, kol mane surado. Nesutariau su mokytoja visus tuos metus, kol ji mane mokė. Kai baigėsi pradinė mokykla, kiek atsigavau...

 

Gražus vaikų namų pastatas visu savo grožiu pasisukęs į upę. Už jo pasirodo Pavenčių cukraus fabriko kaminas. Sako, smetoniškoj Lietuvoj tai buvo pats aukščiausias statinys. Prie pat cukraus fabriko – gražus seniai statytas medinis pastatas. Tai Milvidų dvaras. Čia paskutinius savo gyvenimo metus praleido lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis. Milvidų, kaip ir netoliese esantis Kuršėnų dvaras bei visas miestelis, priklausė Gruževskių giminei. Ji Kuršėnus valdė tris šimtmečius. Žinoma, kad Gruževskiai buvo reformatai, bendravo su Radvilomis. Ši giminė savo laisvas pažiūras išlaikė ilgai, reformatus rėmė iki XX amžiaus pradžios. Panašu, kad parama lietuvių švietėjams, pavyzdžiui, Laurynui Ivinskiui, irgi buvo reformatų tradicijų tąsa.

 
kelione venta 9
 

Kuršėnų Gruževskiai nebuvo tokie angažuoti, kaip Kelmės. Kuršėnai jiems atiteko jau po to, kai miestelio bažnyčia perėjo į katalikų rankas, bet su katalikų bažnyčia nesutardavo. Dvarus apkarpė susikūrusi Lietuvos respublika, o kai ji tapo socialistine – juos visai atėmė, o savininkus kalėjiman pasodino. Įsigalėjus nacistams, paskutinis dvaro valdytojas Jurgis Gruževskis grįžo į Kuršėnus ir bandė atgauti savo dvarą. Naciai dvaro negražino, o pretenzijas pareiškusį dvarininką išsivežė. Jam, kad „nurimtų“, suorganizavo pilną išlaikymą Maidaneko koncentracijos stovykloje. Ten ir baigėsi šio žmogaus gyvenimas.

 
(Bus daugiau)
2010 07 12

 

 

Komentarai  

 
0 # nuoširdus reportažaskkk Y-m-d H:i
kvepiantis vaikyste
 
 
0 # jovardas x Y-m-d H:i
grazus, mazi vasaros dziaugsmai. Teko ir man guminukeje kelias paras pluduriuot Levens upeje.
 
 
0 # cha-chaKostia Y-m-d H:i
su kokia gilia uzuojauta anarchija.lt liudi del darbo zmoniu eksplotatoriaus gruzevskio...
 
 
0 # NostalgijaGrigas Y-m-d H:i
Kadangi pats gimiau prie Ventos (Viekšniuose) nostalgiškai pakvipo geriausiais gyvenimo prisiminimais. Gražus ir prasmingas reportažas apie "amžiną vaikystės Ventą".