Organizuotos kaimo darbuotojų, kolūkiečių kelionės į Vilniaus Operos ir baleto teatrą šiandien jau nebėra vien pašaipos objektas. Istorija apie melžėjas, žiūrinčias P. Čaikovskio „Spragtuką“, šiandien nebėra vien anekdotas, bet ir regioninę kultūros politiką rimtai svarstyti skatinanti metafora. Šiandien galime stebėti plačią kultūros politikos sprendimų skalę, kuri aprėpia valstybinę politiką ir laisvą kūrybinių industrijų rinką, globalizmo ir lokalizmo, centro ir periferijos, miesto ir kaimo problematiką. Kultūros politikos formavimas tampa ne tik įgaliotų institucijų, bet ir pilietinės saviraiškos, bendruomenių iniciatyvų bei komercinių ir nekomercinių kultūros organizacijų reikalu. Todėl palaipsniui formuojama ne tik ministerijos ir jos satelitų lygmens, bet ir vietos kultūros kūrimo ir vartojimo politika. Be to, vis dažniau tenka susidurti su vis platesnėmis piliečių, „visuomenininkų“ iniciatyvomis: ginant viešąsias erdves, inicijuojant alternatyvius kultūros renginius, kuriant naujus projektus, sprendžiant kultūros segregacijos problemas. Gimstantis konfliktinis kultūros procesas skatina savaip šią sferą aiškinti tiek politinei kairei, tiek ir dešinei. Ko gero, įdomiausios yra kultūrinio liberalizmo srovės atstovų ir naujosios kairės ideologų formuojamos nuostatos. Naujosios kairės priedermė, tiek, kiek ji yra susijusi su šiuolaikinių Vakarų marksizmu, su po A. Gramsci plėtojama kultūros kritika, yra demaskuoti įvairiausias kultūrinės hegemonijos, segregacijos, propagandos ir eksploatacijos formas, skatinti savitą kritinį mąstymą, užtikrinti modernizacijai būtiną kultūrinių procesų įvairovę. Kultūra yra ne tik būdas žmogiškumui skatinti, ne tik pasaulį ir gyvenimą daryti prasmingesnį, bet ir gamybos bei eksploatacijos priemonė. Kai kurios kultūrinės veiklos formos pateisina žmonių išnaudojimą.
Kultūrinė hegemonija užtikrina kolonijinį, neokolonijinį, klasinį arba tautinį mąstymą ir valdymą. Hegemoninė kultūra tvirtina, kad tik kai kurie ideologiškai ar tautiškai patikimi poetai ir rašytojai yra verti dėmesio, kad tik tam tikrų šalių atstovų sukurti meniniai kūriniai yra verti išsaugoti, tik tam tikros interpretacijos yra cituotinos ir vertintinos. Klasikiniu kolonijinės kultūrinės hegemonijos pavyzdžiu yra laikoma Didžiosios Britanijos politika Indijoje XIX amžiuje, kai W. Shakespearo studijos buvo laikomos gerokai prasmingesnėmis nei hinduistinės Vedų interpretacijos. Tokia Britanijos politika užtikrino, kad patys Indijos intelektualai, siekdami karjeros, populiarino Anglijos kultūrą ir taip pateisino ekonominę Britanijos ekspansiją, gamtiškų ir žmoniškų išteklių išnaudojimą. Šio tipo kolonializmo analogas Lietuvoje yra buvusi sovietinė kultūra, kuri užtikrino ne Rusijos, o socialistinės ekonominės-politinės sistemos hegemoniją. Tačiau kultūrinis dominavimas gali būti ir nacionalinis, ir net klaninis, kai vietiniai valdininkai ir verslininkai yra suinteresuoti išsaugoti savo įtaką, rinkas ir todėl paverčia pigią nacionalistinę kūrybą kultūrine norma, ją atskiria nuo pasaulio kultūrinių sąveikų, izoliuoja, privilegijuoja. Tokią politiką vykdantys kultūros ir švietimo skyriai pateisina ir pratęsia esamą socialinę – ekonominę santvarką, turimas privilegijas ir garantijas, taip įklimpdami į vietines nomenklatūrines ir valstybinės ideologijos peripetijas. Tačiau ne visa kultūra yra klasinio ar klaninio pobūdžio. Egzistuoja daugelis kultūrinių tradicijų, kurie neturi vienareikšmės klasinės ar klaninės prigimties, be to, ir šiuolaikinė meninė kūryba nebūtinai yra inspiruojama dominuojančių prekinių santykių. Kairiosios kultūros politikos požiūriu tai reiškia būtinybę užtikrinti kultūrinių išteklių ir veiklų įvairovę: tarptautinių, tautinių, tradicinių, nekomercinio ir komercinio meno. Tokia politika galėtų būti suinteresuoti ir nuosaikūs liberalai, kurie siekia suvaržyti valstybines ir kitas kultūrines monopolijas ir taip skatinti kūrybinių industrijų rinką.
Kultūrinė propaganda yra kultūros hegemonijos dalis. Sistemingą kultūrinio įtikinėjimo politiką vykdo valstybės ir partijų kontroliuojamos kultūrinės industrijos. Lietuvoje nuolatos painiojamos kultūrinių industrijų ir kūrybinių industrijų sampratos, lygiai kaip labai sunkiai yra skiriama valstybės užtikrinama kultūros gamyba ir laisvosios rinkos skatinama kultūrinė veikla. Tradiciškai kultūros industrijomis yra vadinama visa, kas atitinka dominuojančią ideologiją, kurią dažniausiai išreiškia valstybės politika. Kultūrinės industrijos remiasi valstybinių institucijų ar jų satelitų įtaka muziejų, bibliotekų, mokyklų, apskričių, miestų, rajonų, seniūnijų kultūrų skyrių veiklai. Taip valstybė užtikrina kultūrinius socialinės-ekonominės santvarkos pagrindus, garantuoja kontroliuojamą prasmių lauką, kultūrinės produkcijos kūrimą bei gamybą.
Kultūros industrijos nėra vien neigiamas dalykas: jos ne tik pateisina egzistuojančią santvarką, hierarchijas ir išnaudojimo formas, bet ir užtikrina modernizaciją, pažangą, garantuoja tam tikrą civilizacijos ir komunikacijos lygį visuose socialiniuose sluoksniuose. Manau, T. Adorno ir M. Horkheimeris paskatino nereikalingas fobijas dėl kultūros industrijų, populiariosios kultūros ir propagandos sąsajų. Neveltui U. Eco ironiškai juos įvardijo apokaliptikais. Priešingai, kūrybinės industrijos yra susijusios su laisvąja rinka. Tai nereiškia, kad kūrybinės industrijos remiasi vien komerciniais menais. Ne mažiau svarbūs yra ir nekomercinio meno eksperimentai, kur kuriamos naujos idėjos, planuojami ir eksperimentuojami nauji proveržiai, lavinami kūrybiniai gebėjimai – visa tai, kuo vėliau galėtų pasinaudoti komercinės kūrybinės industrijos. Svarbu, kad šios nekomercinės kūrybinės industrijos nevirstų propagandinėmis, ideologiškai ribotomis meninės raiškos formomis. Todėl aštri diskusija tarp kultūros industrijų, kurioms dažniausiai atstovauja Kultūros ministerija, ir nekomercinių kūrybinių industrijų, kurioms reikalinga nuolatinė fondų, verslininkų, projektinė parama, – yra neišvengiama. Pavyzdys yra prieš keletą metų vykusi aštri Kultūros ministerijos, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro polemika apie ŠMC veiklos reikšmingumą.
Kultūrinė segregacija yra susijusi su vertikalių ir horizontalių kultūrinės atskirties formų pateisinimu. Vertikalios dažniausiai yra siejamos su elitinio meno ir masių meno supriešinimu. Neretai masių menas yra siejamas su išnaudojimo pateisinimu. T. Adorno, E. Fromas yra pastebėję, kad pigi radijo ir televizijos kultūra turi užtikrinti poilsį po darbo, padėti atstatyti jėgas ir nekvaršinti galvos sudėtingais vardais, prasmėmis. Komercinėms kūrybinėms industrijoms, kurios siekia patenkinti išnaudojamų nuvargusių piliečių elementariausius poilsio poreikius, kuo kvailiau – tuo geriau. Apie jokį baletą kaimui čia nekalbama, net jei kaimo industrijos šiandien būtų susijusios su europinio masto kaimo turizmu, sudėtingomis, kompiuterizuotomis daržovių, galvijų auginimo technologijomis, medžio perdirbimo įmonėmis ar tarptautinėmis žemės ūkio technikos remonto stotimis. Būtent tokia kvailėjimo kryptimi, mano įsitikinimu, pasuko Lietuvos komerciniai kanalai, puikiausiai tarnaujantys eksploatacinio kapitalizmo poreikiams. Kvailėjimo televizija yra geriausias būdas sukuri „durnių laimės salą“, apie kurią rašė N. Nosovas knygoje „Nežiniukas mėnulyje“.
Regionuose galima matyti dvejopą kultūros raidos procesą. Vienas jų yra susijęs su gilėjančia kultūrinio kvailinimo politika ir su horizontaliomis kultūrinės segregacijos formomis – miestų, miestelių ir kaimų atskyrimu nuo didžiojo kultūros proceso. Kita vertus, apskričių ir rajonų kultūros centrams paliekama gilesnės saviraiškos galimybė. ES skatina pirmiausiai pasienio – Lietuvos–Lenkijos, Lietuvos–Latvijos regionų bendradarbiavimą, čia išsiskiria Alytaus miesto ir rajono kultūros skyrių veikla. Kita pozityvi tendencija: organizuoti išskirtinius, tam tikrą Lietuvos kultūros vartotojų segmentą tenkinančius renginius. Pažymėtini yra, pavyzdžiui, Varnių „Bliuzo naktys“, Zarasų „Mėnuo Juodaragis“, Visagino Kantri festivalis. Panašia, visą Lietuvą konsoliduojančia veikla, pasižymi mažesni ir didesni Lietuvos miestai. Prisimintinas Rokiškio „Teatrų festivalis“, Alytuje rengiamas Japonijos menų festivalis, Panevėžyje vykę stiklo keramikos simpoziumai, Šiauliuose – postmodernūs „Fluxus“, „Enter“ projektai. Kiekvienas miestas ir miestelis taip pat siekia kurti savo metines šventes ir čia rasti savo veidą. Pagaliau dar viena veiklos kryptis – kurti popkultūrinę infrastruktūrą, dauginant poilsio klubų ir pramoginių arenų bei salių kiekį. Deja, ši veikla dažniausiai susilieja su kvailinančių „laimės salų“ politika ar su banalia menine saviveikla.
Išliekanti vulgarioji regioninė kultūra įkūnija visas negatyvias rusiško kolonializmo, banalaus nacionalizmo, pigiausios Vakarų popkultūros tendencijas. O šių negatyvių procesų įgyvendintojais, subjektais tampa kultūros politiką savivaldybėse kuruojantys asmenys ir skyriai. Manau, kad tokio kultūrinio kvailinimo mažinimu turėtų būti suinteresuoti tiek liberalai, tiek ir Naujosios kairės atstovai (žinoma, ir kitos politinės srovės).
2007-08-31
