4. Musulmonai yra ne mažiau tolerantiški nei žydai ar krikščionys. Jų indėlis į Vakarų kultūrą yra didžiulis.

Ne musulmonai išrado „šventąjį karą“ ir, iškėlę šūkį „Deus lo vult“ („Tokia dievo valia“), per kryžiaus žygius išžudė daugiau nei 4 milijonus žydų ir musulmonų. Ne musulmonai, amžininkų žodžiais tariant, „iki kulkšnių brisdami per kraują“ užėmė Jeruzalę ir „džiūgaudami ir verkdami iš laimės... atvyko melstis ir dėkoti prie mūsų gelbėtojo Jėzaus kapo“.

 

Islamas niekada nesiejo žodžio „šventas“ su karu. Džihadas reiškia „pastangas žengiant dievo keliu“ (Hans Kūng), kurioms gali būti priskiriamas ir gynybinis karas. Korane džihadas niekur nevadinamas „šventuoju karu“. Karas niekada nebūna „šventas“, šventa gali būti tik taika.

 

Lygiai taip pat ne musulmonai, kolonizuodami Afriką ir Aziją, išžudė 50 milijonų žmonių. Ne musulmonai sukėlė du pasaulinius karus – I-ąjį ir II-ąjį, kuriuose galvas paguldė beveik 70 milijonų žmonių. Ne musulmonai, o mes, vokiečiai, pramoniniu būdu organizuotoje civilizacijos skylėje gėdingai sunaikinome 6 milijonus žydų – savo bendrapiliečių, draugų ir kaimynų.

 

Pastaruosius kelis šimtmečius jokia kita kultūra nebuvo tokia kraugeriška ir žiauri kaip Vakarų civilizacija. Kada gi vadinamieji „krikščioniški“ politikai gerbė krikščionybę – šią nuostabią meilės religiją?

 

Niekas neneigia, kad VII-XVII amžiais vykusi musulmonų dinastijų plėtra, kaip ir to meto Europos galingųjų, vyko su kardu rankoje. Musulmonai taip pat vykdė nedovanotinas žudynes.

 

Tačiau musulmonų užkariautojai nevertė krikščionių ar žydų priimti islamo, nesiekė išvaryti juos ar išnaikinti. Kai 1187 metais po sunkaus mūšio Saladinas atsiėmė Jeruzalę, jis už išpirką paleido visus krikščionis ir neleido žudyti jų iš keršto. Jis net atleido nuo išpirkos neturtingus krikščionis.

 

Pakantumas krikščionims ir žydams buvo musulmonų civilizacijos įstatymas ir garbė. Valdant musulmonams žmonės išlikdavo krikščionimis ir žydais, tuo tarpu „krikščioniška“ inkvizicija siųsdavo ant laužo visus kitatikius.

 

Kai 711 metais Iberijos pusiasalyje išsilaipino musulmonų karvedys Tariqas ibn Ziyadas, prasidėjo daugiau nei septynis amžius trukęs kultūros ir mokslo klestėjimo laikotarpis, padaręs milžinišką poveikį visai Vakarų civilizacijai. Tuo metu moderniausioje Europos valstybėje Andalūzijoje susiformavęs bendras musulmonų, žydų ir krikščionių sambūvis susilaukė su niekuo nepalyginamos sėkmės. Valdant musulmonams žydai gyveno kur kas geriau nei valdant „krikščionims“.

 

 

1492 metais „krikščionių“ karaliui Ferdinandui iš Aragono atsikariavus Granadą – paskutinį musulmonų bastioną Ispanijoje, prasidėjo negailestingas žydų išstūmimas. Šimtai tūkstančių žydų buvo priversti palikti šalį, nors iki to ištisus šimtmečius buvo gerbiami, galėjo užimti aukštas pareigas ir taikiai gyveno kartu su musulmonais. Daugelis jų pasitraukė į musulmoniškas Viduržemio jūros šalis.

 

Krikščionių, žydų ir musulmonų sambūvis musulmoniškose šalyse pakriko tik plėtojantis XIX ir XX amžių kolonializmui ir nacionalizmui, kuomet dalis musulmonų į krikščionis ir žydus pradėjo žiūrėti kaip į agresuvius Vakarų imperializmo bendrininkus. Armėnų tragedija Turkijoje buvo ne religinio nepakantumo, o nacionalizmo pasekmė.

 

Šviesaus Andalūzijos laikotarpio musulmonai ne tik mums išsaugojo mums graikų ir romėnų kultūros ir filosofijos lobius, bet ir sukūrė naujas mokslo šakas. Tai jie pradėjo eksperimentus optikoje, išrado kompasą, ištyrė planetų trajektorijas ir esminius šiuolaikinės medicinos bei vaistų komponentus. Kad ir kaip mums būtų sunku tuo patikėti, mes gyvename judaizmo, krikščionybės IR islamo suformuotoje kultūroje.

 

5. Dievo ir artimo meilė yra pagrindinis įsakymas ne tik Biblijoje, bet ir Korane.

Tekstų palyginimas atskleidžia, kad Koranas yra ne mažiau tolerantiškas nei Senasis ir Naujasis Testamentai. Dievas ir pranašai visuose trijuose raštuose kartais kalba labai karingai. Senojo Testamento Skaičių knygoje 31:7,9,14,15,17 rašoma: „Jie išžygiavo į mūšį prieš Midjaną, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs, ir išžudė visus vyriškius. Midjano moteris drauge su jų mažyliais izraeliečiai paėmė į nelaisvę. Mozė įniršo ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, sugrįžusių iš karo žygio. „Palikote gyvas visas šias moteris? – tarė jiems. – Nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą,“

 

Naujajame testamente Matas cituoja Jėzų 10:34: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei taikos. Aš atėjau nešti ne taikos, o kalavijo.“. Savo „Užstalės pokalbiuose“ iškalbingasis protestantas Martinas Liuteris sakė: „Eretikai nesusilauks pasigailėjimo. Tikintysis turi naikinti šėtoną iš pašaknų ir plauti rankas vyskupų ir popiežiaus krauju.“ 4:89 Korano sura ne mažiau žiauri: „Jei jie nusisuks nuo tikėjimo, žudyk ir kapok juos visur, kur tik pamatysi".

 

Ekstremistai ir neapykantos kurstytojai tiek Rytuose, tiek Vakaruose beveik visada ignoruoja tokių ištraukų istorinį kontekstą. Mozė, Jėzus ir Mohamedas gimė ne istoriniame vakuume, o kariaujančiame pasaulyje.

 

Žvelgiant paviršutiniškai, Senasis testamentas, ypač jo istoriniai pasažai, atrodo gerokai kruvinesnis už kitas šventas knygas ir daug žiauresnis už Koraną. Tačiau visi, studijavę Senąjį testamentą, žino, kad jo pagrindinis įsakymas, po įsakymo mylėti dievą ir teisingumą, yra „Mylėk savo artimą kaip pats save“ (Leviticus 19:18). Krikščionims artimo meilė ir teisingumas yra svarbiausi įsakymai po dievo meilės (Mato evangelija, 5:6, 5:10).

 

Koranas liepia musulmonams „daryti gera šalia esantiems kaimynams ir prašalaičiams“ (4:36 sura). Islamas taip pat pripažįsta „Dešimt įsakymų“, įskaitant ir draudimą žudyti, vienintelė išimtis taikoma įsakymui, liepiančiam prisilaikyti šabo, nes islamo požiūriu dievui nereikia poilsio sutvėrus pasaulį. Koranas prašo „daugiau žmoniškumo ir daugiau teisingumo“ (Hans Kūng).

 

 

Pagrindinė debatų apie Koraną problema yra ta, kad visi kalba apie jį, bet labai mažai kas jį skaitė. Karingi Korano pasažai siejami su religinių karų tarp Mekos ir Medinos laikotarpiu, todėl, anot Egipto religijos reikalų ministro Mahmoudo Zakzouko, čia kalbama vien tik apie to laikotarpio Mekos ir Medinos žmones.

 

29:46 suroje rašoma: „Mūsų dievas ir jūsų dievas yra tas pats“, net jei ir vadinamas Jahve (hebrajų) ar Alachu (arabų ir arabų krikščionių). Visi mes esame Abraomo vaikai. Argi tai nėra dievo niekinimas, kai žydai, arabai ar musulmonai neteisingai naudojasi Biblija ar Koranu kaip ginklu, norėdami primesti savo požiūrį į vienintelį dievą?

 

Terorizmas niekada nebūna religingas. Būti teroristu reiškia naudoti šėtoniškus metodus, joks teroristas negali remtis dievu. Nėra „islamiško“ terorizmo, lygiai kaip Šiaurės Airijos IRA terorizmas niekada nebuvo „krikščioniškas“ ar „katalikiškas“. Egzistuoja terorizmas, užsidėjęs islamo kaukę, ir jis veda ne į rojų, bet į pragarą, kaip ir puolamieji karai, vykdomi užsidėjus demokratijos ar krikščionybės kaukę.

 

Tvirtinimas, kad prievarta yra religijos problema, yra ateistinis mitas. Žmonės žudė iki atsirandant religijai ir daro tai toliau. Masinės nacių, sovietų ir kinų komunistų vykdytos žudynės yra liūdnas įrodymas, kad žmogus yra pati žiauriausia būtybė, nepriklausomai nuo to, ar jis religingas, ar ne.

 

Šokiruojantis susižavėjimas šiuolaikiniu savižudišku terorizmu remiasi dviem niekšybėmis: begėdišku kai kurių Vakarų politikų elgesiu toliau laistant musulmonų kraują ir cinizmu, kuriuo terorizmo įkvėpėjai iškraipo Koraną bandydami įtikinti jaunus musulmonus, kad norint tapti islamo kankiniu, pakanka susisprogdinti.

 

Iš www.whydoyoukillzaid.com vertė RB

2011 03 09