John D’Emilio. Kapitalizmas ir gėjų tapatybė (1)
teorija

John DEmilio     XX a. 8 dešimtmetis buvo svarbus gėjų ir lesbiečių judėjimui. Gėjų ir moterų išsilaisvinimas pakeitė seksualinį visos šalies peizažą. Šimtai tūkstančių homoseksualių vyrų ir moterų atvirai ir viešai patvirtino savo seksualinį potraukį tos pačios lyties atstovams bei atstovėms.

 

     Mes laimėjome: daugiau nei pusėje valstijų buvo atšaukti sodomijos įstatymai, daliai lesbiečių ir gėjų suteiktos valstybinės darbo vietos, keliasdešimtyje miestų pradėtos ginti pilietinės jų teisės, gėjų teisės įtrauktos į demokratų partijos programą, iš psichiatrijos ligų sąrašo išbrauktas homoseksualumas kaip psichikos liga. Gėjų vyrų subkultūra tapo matoma didžiuosiuose miestuose, o lesbietės feministės tapo pirmosiomis alternatyvių institucijų bei alternatyvios kultūros kūrėjomis, įkūnijančiomis išsilaisvinimo ateities viziją.

    

     9-ajame dešimtmetyje padėtis pasikeitė, nes dešiniųjų pažiūrų gėjai ir lesbietės užtemdė šią viziją. Mūsų pergalės pasidarė gležnos ir trapios, o santykinė pastarųjų metų laisvė pasirodė esanti per daug nepastovi. Kai kuriose lesbiečių ir gėjų bendruomenėse neviltis tik didėja: šiandien vis dažniau brėžiamos analogijos su makartizmo epocha Amerikoje, kai seksualiniai iškrypėliai buvo tapę dešiniųjų taikiniais, arba su nacių laikais Vokietijoje, kai gėjai buvo vežami į koncentracijos stovyklas. Todėl norėdami išsaugoti savo laimėjimus ir judėti tolyn, turime sukurti naujas strategijas.

    

     Tikiu, kad į politinę sferą bus įtraukta nauja ir konkreti gėjų istorijos teorija. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjus gėjų išsilaisvinimo judėjimui gėjai ir lesbietės neturėjo jokios istorijos, kuri padėtų konstruoti tikslus ir strategiją. Judėjimui kuriantis be istorinių žinių, ilgainiui buvo sukurta tam tikra mitologija. Mitologinė istorija paveikė asmeninę patirtį, kurią mes perkonstravome kaip mitą. Pavyzdžiui, 7-ojo dešimtmečio lesbietės ir gėjai savo homoseksualius troškimus atrado visiškoje izoliacijoje, nesuvokdami ir negalėdami to konkrečiai įvardyti. Dėl tokios patirties mes sukonstravome tylos, nematomumo ir izoliacijos mitą kaip pagrindinį gėjų gyvenimo bruožą. Dar daugiau, veikiami įvairių baudžiamųjų įstatymų, engiančios viešosios politikos ir kultūrinių įsitikinimų, mes suprojektavome šiurpios praeities vaizdinį: iki gėjų išsilaisvinimo lesbietės ir gėjai visuomet buvo sisteminės, nediferencijuotos ir baisios priespaudos aukos.

    

     Visi šie mitai susiaurino mūsų politinę perspektyvą. Tarkime, kad ir perdėtas pasitikėjimas prisipažinimo strategija, kuri teigia, kad homofobijai ateis galas, jei kiekvienas gėjus ir kiekviena lesbietė viešai prisipažins. Deja, ši strategija leido mums ignoruoti institucinius kelius homofobijai ir heteroseksizmui plisti. Tokie mitai kartais įkvepia begalinę neviltį ypač dabar: kaip mes galime įtikinamai atskleisti gėjų priespaudą?

    

     Egzistuoja kitas istorinis mitas, kuris gėjų judėjime jau tapo visuotinis. Tai amžino homoseksualumo” mitas. Jis skamba daugmaž taip: gėjai ir lesbietės egzistavo ir egzistuos visada. Mes esame visur ne tik dabar, bet ir buvome per visą žmonijos istoriją: visose visuomenėse ir visose epochose. Šis mitas atliko pozityvią politinę funkciją pirmaisiais gėjų judėjimo metais. Pasitelkę šį mitą mes esame visur”, 8-ojo dešimtmečio pradžioje išgrūdome lauk ideologiją, kuri neigė mūsų egzistavimą arba vadino mus psichopatais ir gamtos klaidomis”. Bet pastaraisiais metais šis mitas mus įkalino ir nubrėžė tokias ribas, kokias brėžė pačios homofobiškiausios medicininės teorijos.

    

     Ketinu šį mitą sugriauti. Noriu paprieštarauti ir pasakyti, jog gėjai ir lesbietės egzistavo ne visada. Jų egzistavimas yra tam tikro istorinio laikotarpio produktas. Jų atsiradimas susijęs su kapitalistiniais santykiais – konkrečiau, su laisvo darbo dienos režimo (angl. free labor, toliau tekste verčiama kaip laisvojo darbo” arba samdomojo darbo) sistema (1), kuri XX a. pabaigoje daugybei vyrų ir moterų leido įvardyti save gėjais ir lesbietėmis, prisijungti prie panašių vyrų ir moterų bendruomenės ir kartu veikti remiantis šia tapatybe (2). Galiausiai noriu pasiūlyti keletą politinių pamokų, grįstų būtent tokiu požiūriu į istoriją.

    

     Taigi koks ryšys tarp kapitalistinio laisvo darbo dienos režimo ir homoseksualumo? Pirmiausia leiskite apžvelgti kelis kapitalizmo bruožus. Kapitalizmo sistemoje darbininkai yra laisvi” dviem aspektais. Mes galime laisvai ieškotis darbo. Pasižymime gebėjimu dirbti ir esame laisvi parduoti savo darbo jėgą už užmokestį bet kam, kas įgali ją nupirkti. Dauguma mūsų neturime žemės ar įrankių, kad galėtume gamintis sau, todėl privalome dirbti, kad išgyventume. Pozityviąja prasme esame laisvi savo darbo jėgos pardavimo atžvilgiu, tačiau negatyviaja prasme tuo pat metu esame išlaisvintinuo bet kokios kitos alternatyvos. Ši dialektika – tamprus vidinis ryšys tarp išnaudojimo ir atitinkamo laipsnio autonomijos – veikia visus, kurie gyveno ir gyvena kapitalistinėje santvarkoje.

    

     Kaip plečiasi kapitalas – pinigai gamina dar didesnius pinigus, taip plečiasi ir laisvojo darbo” sistema. Kapitalas plečiasi keliais būdais. Paprastai jis plečiasi toje pačioje vietoje transformuodamas mažas kompanijas į didesnes ir perimdamas naujas gamybos sritis: tekstilės audimą arba duonos kepimą. Galiausiai kapitalas plečiasi geografiškai. Jungtinėse valstijose kapitalizmas užgimė Šiaurės Rytuose, tuo tarpu vergovė buvo pagrindinė sistema Pietuose, o Vakaruose vyravo nekapitalistinės čiabuvių amerikiečių bendruomenės. XIX a. kapitalas išplito nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, o XX a. JAV kapitalas įsiskverbė beveik į visas pasaulio šalis.

    

     Kapitalo plėtra ir samdomojo darboišplitimas efektyviai paveikė branduolinės šeimos funkciją bei struktūrą, šeimos gyvenimo ideologiją ir heteroseksualių santykių prasmę. Šie šeimos pokyčiai tiesiogiai susiję su kolektyvinio gėjų gyvenimo atsiradimu.

    

     Baltieji kolonizatoriai XVII a. Naujoje Anglijoje įkūrė kaimus, kuriuose funkcionavo namų ruošos ekonomika, grįsta savarankiškais, nepriklausomais patriarchinių šeimų elementais. Vyrai, moterys ir vaikai dirbo žemę, priklausančią namų ūkio valdytojui. Nors tarp vyrų ir moterų egzistavo tam tikras darbo pasiskirstymas, šeima buvo savarankiškas gamybos vienetas: kiekvieno nario gerovė priklausė nuo visų jos narių bendradarbiavimo. Namai buvo ta darbo vieta, kurioje moterys žemės ūkio produktus paversdavo maistu, siuvo rūbus, darė muilą bei žvakes ir kurioje vyrai, žmonos ir vaikai kartu gamino jiems patiems reikalingus produktus.

    

     XIX a. pradžioje namų ūkių gamybos sistema po truputį siaurėjo. Šiaurės Rytuose pirkliai vis daugiau prekyboje uždirbtų pinigų investuodavo į prekių gamybą, tad samdomasis darbas darėsi vis labiau įprastas. Moterys ir vyrai buvo priversti apleisti save apsirūpinančius kolonijinės eros namų ūkius ir pereiti į kapitalistinę laisvojo darbo” sistemą. Darbas už algą XIX a. moterims retai peržengdavo vedybų ribas, tuo tarpu vyrams jis tapo būtina pragyvenimo sąlyga.

    

     Nors šeima prarado nepriklausomo gamybos junginio statusą, tačiau ji buvo dar labai svarbus elementas. Kapitalizmas, nors ir perėmė bei socializavo vartojimo prekes, bet išsiplėtė ne taip plačiai, tad moterys vis dar atliko svarbų ir produktyvų vaidmenį namuose. Daug šeimų nebeaugino grūdų, bet žmonos vis dar kepė duoną iš miltų, nupirktų už vyro darbo užmokestį, vis dar siuvo rūbus šeimos nariams iš nupirktų siūlų ar medžiagos. XIX a. viduryje kapitalizmas sunaikino ekonominę šeimų nepriklausomybę, bet nesunaikino abipusės narių priklausomybės šeimos viduje.

    

     Šis perėjimas nuo šeimos ūkiu grįstos ekonomikos prie išvystytos kapitalistinės laisvosios darbo rinkos vyko labai lėtai ir užtruko beveik du šimtmečius. Dar 1920-aisiais 50 proc. JAV populiacijos gyveno ne didesnėse kaip 2500 žmonių bendruomenėse. Didelė dalis juodaodžių XX a. pradžioje gyveno už laisvosios darbo rinkos ribų, šeima paremtoje žemės arendos ir nuomos iš pusės” sistemoje. Žemės ūkis buvo vis dar buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis milijonams amerikiečių, mažesniuose miestuose ir miesteliuose moterys vis dar augino ir gamino maistą, siuvo drabužius ir atliko kitus svarbius namų ūkio darbus.

    

     Tiems, kuriems šie pasikeitimai buvo skaudžiausi, šeima įgijo kitą afektyvią prasmę: ji jiems atrodė kaip institucija, kuri gamino ne produktus, bet emocinį pasitenkinimą ir laimę. XX a. 3-ajame dešimtmetyje viduriniajai baltaodžių klasei šeimos ideologija tapo priemone, per kurią vyrai ir moterys formavo įkvepiančius santykius ir kuri sukūrė tinkamą aplinką auginti vaikams. Šeima tapo asmeniniu gyvenimu”, nuo kurio visiškai atsiskyrė viešasis darbo ir gamybos sektorius (3).

    

     Heteroseksualių santykių reikšmė taip pat pasikeitė. Kolonijinėjė Naujojoje Anglijoje gimstamumo vidurkis buvo septyni vaikai vienai gimdyvės amžiaus moteriai. Tiek vyrams, tiek moterims reikėjo vaikų darbo jėgos. Palikuonių gamyba buvo tokia pat svarbi, kaip ir grūdų gamyba. Seksas apsiribojo reprodukcija. Puritonai viešai garbino ne heteroseksualumą, o santuoką; jie smerkė bet kokius nevedybinius seksualinius santykius, tad nematė jokio skirtumo tarp sodomijos ir heteroseksualių nevedybinių santykių.

    

     8-ajame dešimtmetyje gimstamumo vidurkis sumažėjo iki dviejų vaikų. Plintant kapitalistiniams gamybiniams santykiams gimstamumas visą laiką mažėjo abu šimtmečius, išskyrus vaikų bumą po Antrojo pasaulinio karo. Jis mažėjo net tuomet, kai buvo ribojamos kontraceptinės priemonės ir draudžiami abortai. Mažėjimas apėmė visus populiacijos segmentus, t.y. miesto ir kaimo šeimas, juoduosius ir baltuosius, etnines mažumas ir baltuosius anglosaksų protestantus, viduriniąją klasę ir darbo klasę.

    

     Seksualumas atsiskyrė nuo reprodukcinio imperatyvo tik tada, kai išplito samdomasis darbas ir gamyba tapo socializuota. Heteroseksualūs santykiai įgijo ideologinę išraišką kaip priemonė skleistis intymumui, laimei ir malonumo patirčiai. Eliminavęs namų ūkių ekonominę nepriklausomybę ir paskatinęs seksualumo atskyrimą nuo reprodukcijos, kapitalizmas sukūrė sąlygas, kurios leido vyrams ir moterims savo asmeninius gyvenimus grįsti erotiniu ir emociniu potraukiu savo lyčiai. Lesbietės ir gėjai galėjo politiškai formuoti miesto bendruomenes pagal savo seksualinę tapatybę.

    

     Naujosios Anglijos teismų ir bažnyčios pamokslų įrašai liudija, kad homoseksualus vyrų ir moterų elgesys egzistavo ir XVII amžiuje. Tačiau homoseksualus elgesys vis dėlto skiriasi nuo homoseksualios tapatybės. Kolonijinėje gamybos sistemoje tiesiog nebuvo socialinės erdvės”, kurioje moterys ir vyrai būtų galėję sau leisti būti lesbietėmis ir gėjais. Jų išlikimas buvo grįstas dalyvavimu branduolinėje šeimoje. Homoseksualių atvejų pasitaikydavo – sodomija tarp vyrų, ištvirkavimas tarp moterų, bet šeima buvo taip viską persmelkusi, kad kolonijinėje visuomenėje net nebuvo tokių kategorijų kaip lesbietė ar gėjus, įvardinančių kitokį žmonių elgesį. Kai kurie vyrai ir moterys patyrė stipresnį potraukį tai pačiai lyčiai, o ne priešingai, kai kuriose teismų bylose minimi vyrai buvo ištikimi savo nenatūraliam” potraukiui, tačiau niekas negalėjo formuoti tokio potraukio kaip gyvenimo būdo. Kolonijiniame Masačiusetse netgi veikė įstatymai, draudžiantys nevedusiems vyrams ir netekėjusioms moterims gyventi ne šeimose (4).

    

     XIX a. įsivyravus laisvai darbo rinkai, padėtis ėmė smarkiai keistis. Tik tuomet, kai asmenys pradėjo uždirbti pragyvenimui už heteroseksualios šeimos ribų, homoseksualumas galėjo virsti asmenine tapatybe, leidžiančia konstruoti asmeninį gyvenimą, grįstą potraukiu tai pačiai lyčiai. Jau XIX a. pabaigoje susikūrė tam tikra klasė vyrų ir moterų, pripažinusių savo erotinius poreikius tos pačios lyties asmenims, išskyrusių save iš daugumos bei ėmusių ieškoti tokių pačių kaip jie. Šie ankstyvieji gėjai buvo kilę iš įvairių socialinių sluoksnių: tarnai, verslininkai, parduotuvių pardavėjai, profesoriai, fabrikų valdytojai, ministrai, advokatai, virėjai, benamiai ir nedirbantys turtuoliai; vyrai ir moterys, juodieji ir baltieji, imigrantai ir vietiniai.

    

     Tuo metu gėjai ir lesbietės pradėjo slapta susitikinėti ir burti savo grupes. XX a. pradžioje didmiesčiuose atsidarė barai, skirti homoseksualiems vyrams. Vyrai gėjai turėjo savo pasivaikščiojimų” vietas, tokias kaip Riversaiso kelias Niujorke ir Lafajeto parkas Vašingtone. Sent Luiso mieste ir šalies sostinėje kasmetiniai persirengėlių baliai sutraukdavo daugybę juodųjų gėjų vyrų. Viešos saunos tapo gėjų susirinkimo vietomis. Lesbietės kūrė lieteratūros būrelius ir privačius socialinius klubus.

    

     Kai kurios darbo klasės moterys gaudavo vyriškus geriau apmokamus darbus ir galėjo gyventi su moterimis – taip atsirado lesbiečių poros, kurios kitų buvo laikomos vyro ir žmonos poromis. Moteriškuose koledžų fakultetuose, profesinėse asociacijose ir klubuose, kuriuos įkurdavo moterys, galima buvo užmegzti ilgalaikius intymius santykius, palaikomus lesbiečių tinklo. Tarp 1920-ųjų ir 1930-ųjų Niujorke ir kituose didmiesčiuose buvo galima rasti lesbiečių barų. Tokie gyvenimo stiliai jau galėjo egzistuoti, nes kapitalizmas leido asmenims išgyventi be tradicinės šeimos (5).

    

     Tuo pačiu metu pasikeitė ideologiniai homoseksualaus elgesio apibrėžimai. Gydytojai įvardijo homoseksualų elgesį kaip sąlygą, kaip kažką neišvengiamą, priklausantį nuo jo ar jos prigimties”. Šios teorijos nebuvo kažkoks mokslinis proveržis, atvėręs anksčiau netyrinėtų žinių klodus; tai buvo grynai ideologinis atsakas į naujai suformuotą gyvenimo būdą. Tokio medicininio modelio populiarinimas paveikė homoseksualų geismą patyrusių moterų ir vyrų sąmonę ir įgalino identifikuotis pagal jų erotinį gyvenimą (6).

    

     Naujos gėjų tapatybės, grupinio gyvenimo formos ir įvaizdžiai, kaip tai būdinga kapitalistinėse visuomenėse, reiškėsi labai skirtingai – priklausomai nuo lyties, rasės ir klasės. Pavyzdžiui, tarp baltųjų gėjai tradiciškai buvo labiau pastebimi nei lesbietės. Taip atsitiko dėl atskirties tarp viešos vyrų sferos ir privačios moterų. Gatvės, parkai ir barai buvo vyrų erdvė”, ypač naktį.

     ____________________

    

     (1) Laisvo darbo dienos režimo (angl. free labor) ideologija apie 1850 m. buvo sukurta JAV Šiaurėje kaip atsvara JAV Pietuose tuo metu vyravusiai vergovinio darbo (angl. slave labor) doktrinai. 1852 m. šia ideologija apsiginklavo respublikonų partija, kurios lyderis A. Lincolnas 1860 m. laimėjo JAV prezidento rinkimus. (Vert. past.)

     (2) Neteigiu, jog niekas nėra analizavęs gėjų tapatybės istorijos. Žr., pvz: Mary McIntosh, “The Homosexual Role,” Social Problems 16 (1968): 182-92; Jeffrey Weeks, Coming Out: Homosexual Politics in Britain (New York: Quartet Books, 1977). Taip pat Michel Foucault, The History of Sexuality, vol. 1: An Introduction, Robert Hurley vertimas (New York: Pantheon, 1978). Vis dėlto minėta tekstų mažuma nenagrinėja kapitalistinės gamybos santykių istorijos kaip gėjų ir lesbiečių tapatybės legitimizavimo proceso. Pavyzdys, patvirtinantis amžino homoseksualumo” tezę: John Boswell, Christianity, Social Tolerance, and Homosexuality (Chicago: University of Chicago Press, 1980). Čia gėjai” lieka ta pati socialinė kategorija nuo XV a. iki modernios Europos amžių. (Aut. past.)

     (3) Žr.: Eli Zaretsky, Capitalism, the Family, and Personal Life (New York: harper and Row, 1976); and Paula Fass, The Damned and the Beautiful: American Youth in the 1920s (New York: Oxford University Press, 1977).

     (4) Robert F. Oaks, “Things Fearful to Name”: Sodomy and Buggery in Seventeenth Century New England, Journal of Social History 12 (1978): 268-81; J. R. Roberts, “The case of Sarah Norman and mary Hammond,” Sinister Wisdom 24 (1960): 57-62; and Joanthan Katz, Gay American History (New York: crowell, 1976), pp. 16-24, 568-71

     (5) Laikotarpiui nuo 1870 iki 1940 m. iliustruoti buvo naudojami dokumentai iš Katzo veikalo Gay American History, and idem, Gay/Lesbian Almanac (New York: Crowell, 1983). Kiti šaltiniai: Allan Bérubé, “Lesbians and Gay Men in America,” unpublished paper, 1979; Vern Bullough and Bonnie Bullough, “Lesbianism in the 1920s and 1930s: A New found Study,” Signs 2 (Summer 1977): 895-904

 

     (Bus daugiau)

    

     Versta iš: John D'Emilio. Capitalism and Gay Identity, from Powers of Desire: The Politics of Sexuality edited by Ann Snitow, Christine Stansell, & Sharan Thompson. 1983.

     Vertė AGNE bAG, http://dontbelieveyouhaverights.org/

     gay liberation front 1969