CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (9)
teorija

 

work-book      Migrantų darbas

     Kodėl ieškodami darbo žmonės nelegaliai kerta sienas? Ar tai neparodo, kad JAV ir ES turi geresnes ekonomikas nei tokios šalys kaip Meksika ar Marokas? Ar jos neturi teisės gintis nuo įsibrovėlių?

     Nesąmonė ‒ visa tai yra ta pati ekonomika. Gėrybės, darbai ir pelnai teka per sienas, kurios taip pat palaikomos tik žmonėms ir tik tam, kad būtų galima juos geriau išnaudoti. Ne tik sienos, bet ir pačios valstybės yra sutartiniai konstruktai, kaip ir „nelegalus imigrantas“ ‒ kartu jie legitimuoja darbo jėgos padalinimą į kastas. Bet kad prisikastume prie viso šito šaknų, turime atsigręžti kelis šimtus metų atgal.

     Kai išplaukė pirmieji konkistadorai, jų svarbiausias tikslas buvo gauti išteklių, kurie padėtų jiems paimti viršų galios konfliktuose savuose kraštuose. Ten, kur rado hierarchines visuomenes, jie nuvertė vietinę valdančią klasę ir užėmė jų vietą; kur vietiniai buvo valdomi sunkiau, jie juos išvarė arba išžudė. Biologiškai turtingiausios pasaulio dalys ‒ tropikai ir atogrąžų girios ‒ buvo matomos kaip lobynai grobstymui; šiandien šios žemės vietos vis dar išlieka vargingiausiomis ir labiausiai išnaudojamomis. Vėsesni regionai, kuriuose mažiau ką galima nusiaubti, tokie kaip Šiaurės Amerika, perėmė perteklinę Europos populiaciją. Greitai amerikiečiai patys tapo turtinga tauta, nes ėmė pasilikinėti turtą, vietoj to, kad siųstų jį atgal į Europą. Tas pats įvyko netgi Australijoje, kuri iš pradžių buvo kalinių kolonija. Kai pirmųjų kolonistų imperijos ėmė irti, šios naujos jėgos buvo puikiai pozicionuotos, kad perimtų valdžią.

     Taigi, svetimtaučių, atvykstančių sunaudoti vietinius išteklius ir nukreipti pinigus nuo jų ekonomikos, istorija yra projekcija: tai lygiai tas pats, ką kolonistai amžius darė darbo migrantų gimtiesiems kraštams. Kiekvieną kartą, kai JAV korporacija atidaro atstovybę užsienyje ir siunčia pelnus namo, tas pats išnaudojimo procesas, kuris vyksta tarp darbdavio ir darbuotojo, pasikartoja tarp tautų. Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio Bankas gali priverstinai primesti besivystančioms šalims „struktūrinio prisitaikymo programas“ mainais į paskolas būtent dėl to, kad šios šalys buvo taip ilgai išnaudojamos.

     Migrantų darbas yra neišvengiama šio nevienodo „vystymosi“ pasekmė ir tai nėra naujas reiškinys. Pavyzdžiui, po vergijos panaikinimo, kad palaikytų vilnos pramonę ir tiestų transkontinentinius geležinkelius, į JAV buvo atgabenti kinų imigrantai. Rasistiški įstatymai neleido jiems gauti pilietybės arba įsigyti žemės ir galiausiai dešimtis tūkstančius kinų išvarė iš šalies ‒ greitai jų vietą užėmė meksikiečiai.

     Per ateinantį amžių sekė meksikiečių imigracijos ir deportacijos bangos ‒ jie buvo priimami kaip pigi darbo jėga per pasaulinius karus, o tada išvaromi per sekančius ekonominius nuosmukius. Pasienio kontrolė kaip galimybė kontroliuoti darbo perteklių pirmiausiai buvo darbo departamento atsakomybė. Net tada, kai vyriausybės reguliacijos turėdavo apsaugoti darbininkus migrantus, darbdaviai apeidavo įstatymus, kad sumažintų išlaidas, o migrantai dingdavo kartu su ekonomine būtinybe.

     Meksikos ekonomikos žlugimas 1980-aisiais privertė smulkius ūkininkus parduoti savo turtą ir ieškoti darbo; šiaurinėje šalies dalyje atsirado makiladoros, išnaudojusios pigios darbo jėgos privalumus ir išvengusios JAV aplinkosaugos ir darbo nuostatų. Dešimtmečiu vėliau tos pačios priežastys dalį šių gamyklų patraukė į Rytų Aziją, priversdamos darbininkus tęsti savo judėjimą šiaurėn į JAV fermas ir mėsos apdirbimo įmones. Šiandien rytų azijiečiai taip pat dirba emigracijoje, kai kurie tokiuose neseniai praturtėjusiuose regionuose kaip Arabų pusiasalis.

     Darbininkų įleidimas į valstybę tik darbo laikotarpiui ‒ draudžiant jiems pasilikti ilgiau ar kartu pasiimti šeimas ‒ yra būdas išgauti daugiausiai darbo už mažiausią kainą. Net jei darbininkai visas savo pajamas, atskaičius pragyvenimo išlaidas, parsivežtų namo, darbdaviai iš jų darbo vis tiek pasipelnytų daugiau nei iš vietinių darbininkų; be to, vyriausybė neturi mokėti už mokyklas ar socialines paslaugas jų vaikams ar tėvams. Tas pats galioja ir dieniniam darbui, kai darbdaviai moka tik už tiek darbo valandų, kiek jiems reikia, nemokėdami už tuščiai praleistą samdinių laiką ir neteikdami socialinių garantijų. „Po prekystaliu“ turintys dirbti imigrantai be dokumentų jau pildo libertarių kapitalistų nereguliuojamos rinkos svajonę. Taip išeina, kad tie, kurių gimtosios žemės buvo išplėštos kolonistų, vėl turi belstis į kolonistų duris, kad būtų toliau išnaudojami.

     Neturintieji pilietybės, legaliai ar ne, yra ypatingai pažeidžiami darbuotojai net kai atvyksta ir ne iš apiplėštų kraštų. Jie neturi garantijų, kurios suteikiamos piliečiams; jei jie bando organizuotis, jie gali būti tuoj pat atleisti, net deportuoti. Dėl šių priežasčių jie dažnai yra buvę panaudoti malšinti streikams ir sąjungoms, o tai pasitarnavo tolesniems pasidalinimams tarp dirbančiųjų sukelti.

     Baudos nelegalius imigrantus samdantiems darbdaviams tik mažina dirbančių migrantų atlyginimus ‒ iš darbdavio perspektyvos, rizikuoti verta tik tada, jei tai sutaupo išlaidų, o darbininkams jų darbų reikia bet kokia kaina. Tuo pačiu, sienų apsauga stengiasi ne tiek neįsileisti imigrantų be dokumentų, kiek išlaikyti juos viduje: jei jiems reikia darbo, jie ras būdą dėl jo pereiti sieną, bet be vilties lengvai parsirasti namo. Tai JAV viduje sukuria nuolat marginalizuojamą populiaciją, kurios nebereikia gundyti ypatingais darbo pasiūlymais. Šiandien JAV gyvena apie 12 milijonų nelegalių imigrantų, kurių daugelis ten praleido didžiąją dalį savo gyvenimo.

     Atvirkštinis migrantų darbo variantas yra darbų perkėlimas į užsienį ‒ pats darbas migruoja, o dirbantieji lieka, kur yra. Naujųjų technologijų dėka korporacijoms nebereikia nei keliauti į „besivystantį pasaulį“, kad jį apiplėštų, nei gundyti jo gyventojų atkeliauti pas save ‒ juos galima samdyti mažiausiomis kainomis kad ir kur jie būtų.

     Šiandien, kai skirtingų tautų žmonės vis labiau maišosi, pasaulinė ekonomika dalinama į privilegijų zonas, palaikomas ne erdvinių bet tapatybių apibrėžčių. Kai kurios iš jų yra pavirtusios įstatymais ir palaikomos dokumentų; kitos primetamos daugiausiai ekonominių ar socialinių struktūrų. Šiame kontekste tautybė papildo klasinę sistema senamadiška kastų sistema, legaliai apribodama skurstančių meksikiečių darbuotojų teises ir judėjimus, nebent jie patenka į aukštesnę kastą susituokdami. Tai tik vienas iš daugelio būdų, kuriais darbo jėga buvo padalinta, kad būtų lengviau ją išnaudoti.

      Po maždaug dviejų valandų mes sustojome šalutiniame kanjone, kad sutvarkytume merginos žaizdas. „Kiek tau metų?“, – paklausiau.
„Penkiolika. Oregone gyvenu nuo dvejų. Ką aš veiksiu Meksikoje? Aš niekada ten negyvenau. Aš ten nieko nepažįstu. Nuo tada, kai buvau deportuota, negalėjau susisiekti su tėvais. Turėsiu toliau bandyti, kol pavyks.“

     Keturias paras jie buvo visiškai pasiklydę. Salvadorietis turėjo mobilųjį telefoną, kuris JAV tinkle neveikė. Jis buvo pilnas aplankytų vietų ir matytų dalykų nuotraukų. „Pažiūrėk į šitą kalną,“ paskatino jis. „Mes jį perėjome! Tai buvo taip gražu. Tikrai manėm, kad mirsim.“

     Atgaudinėdami jėgas jie paklausė, kiek man kainuoja užpildyti savo sunkvežimio baką. Aš atsakiau, kad maždaug septyniasdešimt penkis dolerius.
„Septyniasdešimt penkis? Dolerius?“
„Jo“,- patvirtinau aš, manydamas, kad jis galvoja, jog tai labai brangu. „O kiek kainuotų El Salvadore?“
„Šimtą penkiasdešimt, gal du šimtus.“
„Du šimtus? Dolerių? Jėzau! Kiek tu ten uždirbi per valandą?“
„Prieš išvykdamas statybose uždirbdavau po aštuonis dolerius per dieną.“
Aš išsitraukiau pieštuką ir mes paskaičiavome. Po ilgų skaičiavimų nustatėme tris dalykus:

     1) Šimtas penkiasdešimt ar du šimtai dolerių už baką reprezentuoja maždaug dvidešimt dienų darbo už aštuonis dolerius per dieną.
     2) Aš paprastai uždirbu apie penkioliką dolerių per valandą, o tai yra maždaug šimtas dvidešimt dolerių per dieną.
     3) Tai reiškia, kad salvadoriečiui sumokėti šimtą septyniasdešimt penkis dolerius už degalų baką buvo taip pat sunku, kaip man du tūkstančius penkis šimtus.

     „Tai problema“,- pasakiau.
„Tai labai rimta problema“,- sutiko jis. „Jie pririšo mūsų valiutą prie dolerio ir viskas tapo neįtikėtinai brangu. Ten dabar tiesiog neįmanoma gyventi.“
Po savaitės jis man paskambino iš savo pusbrolio namų Jutoje. Jiems pavyko išeiti iš dykumos.

     Kaliniai

     Kokia yra kalėjimų funkcija? Visų pirma, palaikyti žmones klusnius kituose kalėjimuose. Kalėjimai reikalingi ne tiek tvarkai palaikyti, kiek išsaugoti rinkos kuriamą nelygybę. Jų reprezentuojama prievarta ir kontrolė yra ne nukrypimas kitais atžvilgiais laisvoje visuomenėje, bet esminė kapitalizmo sąlyga. Kalėjimai tėra radikalesnė logikos, glūdinčios privačios nuosavybės teisėse ir valstybių sienose, manifestacija.

     JAV šiuo metu yra didžiausias įkalinimo lygis pasaulyje: virš 2,4 milijono žmonių kalinami areštinėse ir kalėjimuose, o dar 5 milijonai paleisti lygtinai. Daugelis jų sėdi už su nuosavybe susijusius nusikaltimus arba užsiėmimą nelegaliu verslu. Kalėjimų pramonė tampa vis svarbesne JAV ekonomikos dalimi: ji siūlo kalinių darbą už mažiau nei dolerį per valandą, suteikia galimybes pardavinėti produktus ir kaliniams, ir vyriausybėms bei samdo šimtus tūkstančių kalėjimo darbuotojų, kurie kitu atveju vargu ar turėtų karjeros galimybių.

     Beveik pusė visų kalinių yra juodaodžiai, nors jie sudaro daug mažesnę visos JAV populiacijos dalį; kalėjimų sistemos giminystę galima atsekti žvelgiant nuo pat vergijos atsiradimo. Kai kuriais atvejai tai visiškai akivaizdu: Luizianos sunkiųjų darbų kalėjimas vis dar funkcionuoja kaip medvilnės plantacija, kaip ir prieš pilietinį karą, kai laukuose dirbo ne iki gyvos galvos sėdintys kaliniai, o vergai.

     Nesunku tame įžvelgti rasistinį pelno vaikymąsi, tai paprasta ir aišku, bet yra ir kažkas dar. Esminė kalėjimų funkcija yra susidoroti su kapitalizmui neišvengiamomis struktūrinėmis problemomis.

     Kapitalistams sukaupiant vis daugiau ir daugiau turto, išnaudojamieji ir pašalintieji turi vis mažiau priežasčių paklusti nuosavybės įstatymams. Iki modernios kalėjimų sistemos įsteigimo, didelė dalis miestų gyventojų užsiimdavo „nusikalstama“ veikla arba simpatizavo ja užsiimantiems; šiai problemai išspręsti reikėjo atskirti nepaklusnumą nusikalstamame įvykyje, kuris galėtų būti izoliuotas ir sukontroliuotas. Kalėjimų sistema ir visos panašios sekimo bei bausmės formos kartu institucionalizuoja dirbančiųjų ir nusikaltėlių skirtį, įkūnydamos ją tiek kultūrinėse ir etinėse struktūrose, tiek fizinėje kūnų segregacijoje. Kaip ir kitos skirtys ‒ darbininkas ir vergas, pilietis ir imigrantas ‒ ši skirtis apskaičiuota taip, kad padalintų nesėkmingoje kapitalizmo pusėje esančiųjų gretas. „Doram“ darbuotojui nusikaltėlių problemos yra jų pačių reikalas ‒ ir jų pačių kaltė.

     Tad kalėjimai yra viena iš nusikaltėlių klasės, būtinos industriniam kapitalizmui, kūrimo projekto išraiškų. Tai taip pat paaiškina, kodėl recidyvizmas visada „yra problema“, bet niekada nėra išspredžiamas: kuo aiškesnė nusikaltėlių klasė, tuo lengviau ją kontroliuoti. Kai nusikaltėlių klasė atskiriama nuo likusios visuomenės ir su ja supriešinama, visi nusikaltimai suprantami kaip antisocialūs, ir dirbantieji priešais laiko nusikaltėlius, kurie gali juos apvogti, o ne kapitalistus, kuria tai daro nuolatos.

     Kalėjimai pasitarnauja išnaudojamųjų ir pašalintųjų valdymui ir kitais būdais. Perėjimai nuo vieno produkcijos modelio prie kito dažnai reikalauja milžiniškų pigaus darbo ir žaliavų įplaukų: pavyzdžiui, Britanija galėjo industrializuotis tik dėl savo plėšikavimo užjūrio kolonijose. Tuo pat metu, gamybai tampant vis efektyvesne, tai sukuria perteklių populiacijos, kurios darbas nebereikalingas ‒ taip atsitiko „nusikaltėliams“, kuriuos Britanija eksportavo į kalėjimų kolonijas Australijoje. Kalėjimų pramonė gali išspręsti abi šias problemas, priverstinai kurdama pigų darbą ir kontroliuodama tuos, kurie buvo pašalinti iš ekonomikos. Dažnai ji atlieka abi funkcijas vienu metu.

     Po pilietinio karo kalinių nuoma buvo sugalvota kaip būdas gauti nemokamo darbo, kontroliuoti naujai išlaisvintų vergų populiaciją ir pagreitinti Pietų industrializaciją. Pasikeitus dviems kartoms, kitoje vandenyno pusėje bolševikai užėmė valdžią manydami, kad valstybinė kontrolė yra greičiausias būdas industrializuoti Rusiją ir pasivyti Vakarų kapitalistines valstybes. Industrializacija pareikalavo milijonų žmonių išnaudojimo ir įkalinimo: pirmiausiai kaip būdo išauginti valstybės turtą, o vėliau, kad žmonės būtų priversti prisiimti naujus ekonominius vaidmenis. Naciai taikė panašią programą bandydami atgaivinti Vokietijos ekonomiką, kaip ir eilė kitų „besivystančių šalių“ abejose Geležinės Uždangos pusėse po Antrojo Pasaulinio Karo. Tokiu būdu daug buvusių industrializuotų Vakarų šalių kolonijų sugebėjo pagreitinti savo perėjimą į naują gamybos sistemą elgdamosis su savo piliečiais taip pat, kaip ir svetimšaliai imperialistai.

     Galiausiai paaiškėjo, kad žmonių apvaginėjimas ir kalinimas buvo efektyvesnis būdas skatinti ekonomikos augimą nei jį palaikyti. Sovietų Sąjunga bei kitos valstybinio kapitalizmo šalys laikui bėgant perėjo prie laisvos rinkos modelio, kuris labiau skatino konkurenciją, tuo pačiu palaikydamas hierarchijas, išsivysčiusias per vadinamąjį socialistinį laikotarpį.

     Visgi, laisvos rinkos kapitalizmui kalėjimai yra ne mažiau svarbūs nei valstybiniam. Kai vargingesnių tautų industrializacijos patraukė pigaus darbo ieškančias kompanijas perkelti savo gamyklas, o kitus darbus visiškai pakeitė technologinės naujovės, JAV atsirado nauja su gamyba nesusijusi klasė. Tai sutapo su agresyviu juodųjų ir rudųjų išsilaisvinimo judėjimų užgniaužimu šešiasdešimtaisiais. Ką buvo galima padaryti, kad ši nauja nereikalinga ir neprognozuojama klasė būtų suvaldyta? Atsakymas ‒ padidinti kalėjimų populiaciją.

     Šiandien JAV už grotų sėdi tiek žmonių, kiek sovietiniuose gulaguose Stalino valdymo laikais. Tai yra daugiau nei visa JAV kariuomenė, įskaitant rezervus. Kalėjimų pramonė ne tik įveda dar nematytus sekimo ir kontrolės lygius, bet taip pat sukuria socialinį kūną, kuris iš kapitalizmo tąsos negali gauti visiškai nieko.

     Nedarbas ir benamystė

     Ar yra kas nors blogiau nei kalėjimas? Turi būti ‒ kai kurie žmonės bando patekti į kalėjimą, kad išgyventų žiemą.

     Žmonės rinkoje gali nuvertėti taip pat, kaip ir bet kokia kita prekė. Paklausos ir pasiūlos dėsniai taip pat taikomi darbui: kuo daugiau bedarbių, tuo pigiau juos įdarbinti. Bedarbių populiacija pasitarnauja tam, kad atlyginimai išliktų maži, o dirbantieji prisimintų, kad gali bet kada būti atleisti. Bedarbiai yra žeminami dvigubai, nes turi maldauti žeminančių darbų; tai viską supainioja ir atrodo, kad jie noriai leidžiasi išnaudojami, kai iš tiesų tik renkasi mažesnę iš dviejų blogybių.

     Prieš šimtą metų technologinio progreso gynėjai paskelbė, kad jis išlaisvins žmones nuo būtinybės dirbti, sukurdamas naują laisvalaikio visuomenę. Tačiau nors šios naujos technologijos išties pašalino darbus, tai daugiausiai buvo išnaudota darbdavių išlaidų mažinimui, o ne plačiosios visuomenės naudai. Iš bedarbių perspektyvos, laisvas laikas ir priėjimas prie išteklių yra paskirstyti priešinguose ekonominio spektro poliuose. Štai tokia laisvalaikio visuomenė!

     Kapitalizmas sukuria turtą, bet skurdo sukuria daug daugiau. Nėra jokios viršutinės ribos, kiek turto gali sukaupti vienas individas, bet yra apatinė riba, iki kurios bet kuris asmuo gali būti apiplėštas ‒ reikia milžiniško kiekio skurstančiųjų, kad atsirastų keli milijardieriai.

     Nedarbas yra viena iš pašalinimo iš rinkos formų; benamystė yra kita, o visos skirtingos formos viena kitą paskatina. JAV daugiau nei milijonas žmonių yra benamiai; pasaulyje virš milijardo žmonių gyvena favelose, pabėgėlių stovyklose ir kitokiomis blogomis sąlygomis. Apie lūšnynus galvojame kaip apie miestų periferiją, bet kai kuriose šalyse juose gyvena didžioji dalis populiacijos. Daugelis naujų lušnynų gyventojų juose atsiranda ne ieškodami darbo, o dėl jų tradicinių gyvenimo būdų sunaikinimo. Mažėjant rankų darbo paklausai, lūšnynai veikia kaip talpykla nepageidaujamiesiems tuose regionuose, kur nepakanka turto didelio paslaugų sektoriaus išlaikymui. Viskas tam, kad jie būtų išlaikyti arti prakaito krautuvių ir gamyklų, bet toli nuo turtingųjų.

     Kaip ir bedarbiai, pašalintieji padeda kapitalizmui vien primindami apie pašalinimo pasekmes. Bet to nepakanka ‒ kad ekonominė sėkmė būtų siejama su asmeniniais nuopelnais, turi atrodyti, kad pašalinimas yra jų pačių kaltė. Netekę nuosavybės ir vilties, skurdžiai gali būti pavaizduoti kaip pakankamai pagiežingi. Tačiau dar ne taip seniai, kai dar nebuvo privačios nuosavybės, prieiga prie išteklių buvo vienoda visiems žmonėms; jei kai kurie žmonės ar tautos dabar yra vargšai, tai todėl, kad jie ‒ ar jų protėviai ‒ buvo apiplėšti. Užtenka atsiversti istorijos vadovėlį, kad sužinotum apie žiaurią kolonializmo istoriją Amerikoje, Afrikoje, Indijoje, Kinijoje ‒ bet šis procesas tęsiasi ir šiandien, visur, kur vieno asmens darbas praturtiną kitą.

     Kai kurie žmonės karščiuojasi dėl socialinės paramos programų, finansuojamų iš mokesčių mokėtojų pinigų: kodėl kažkas kitas turėtų gauti nemokamą pagalbą iš mano sunkaus darbo? Jie turėtų paklausti to paties klausimo politikų ir viršininkų. Tiesą sakant, kiekvienas skurstantis asmuo, kuris kada nors dirbo už atlygį, yra nemokamai padėjęs turtingiesiems. Pašalpoms atitenkantys mokesčių pinigai tėra vienas iš pavyzdžių, kaip pinigai piramide žemyn grįžta tiems žmonėms, kurie daugiausiai dirba, kad ji būtų palaikoma. Socialinės paramos programos buvo iškovotos po dešimtmečių nuožmių pastangų; kur galingieji nebijo grasinančio neturtingųjų sukilimo, jos yra naikinamos.

     Tai nereiškia, kad viešosios pagalbos programos gali būti efektyvus kapitalizmo ligų sprendimas. Socialinės paramos programos ir labdaringos organizacijos paprastai puoselėja vidurinės klasės biurokratijas, tuo pačiu darydamos gėdą ir atimdamos galią iš tų, kuriems pagalbos iš tikro reikia. Parama ir labdara tik perskirsto turtą pagal turtingųjų sąlygas ‒ t. y. palaikydamos nelygų galios balansą. Socialinės paramos programos susijusios su tuo pačiu kontrolės aparatu, kuris naudojamas tų, kurie nukrypsta nuo normų, priespaudai: jos naudoja tas pačias duomenų bazes, primeta tas pačias privalomas programas ir traktuoja skurdžius su tuo pačiu pagarbos trūkumu. Nuo skurdo galima išsigelbėti tik jei skurstantieji atsiimtų išteklius savo pačių sąlygomis.

     Pašalintiesiems prieinamos taktikos labiau primena revoliuciją, o ne reformą. Jie negali streikuoti, bet gali užblokuoti eismą kaip Argentinos piqueteros. Jie negali užsiimti boikotais, bet gali masiškai išeiti iš parduotuvių neužmokėdami. Jie negali suorganizuoti nuomos streikų, bet gali okupuoti pastatus ir žemę. Skurdui plintant, plis ir šios taktikos.

     Bet kas, kam yra tekę dirbti ar stebėti kokias nors „anti-skurdo“ programas Amerikos getuose, tuoj pat perpras „užsienio paramą“ „besivystančioms“ tautoms. Abiem atvejais nagingiausi nuotykių ieškotojai pagerina savo padėtį; labiausiai atsidavę vietiniai išprotėja arba tampa pasyvūs ‒ arba miršta ‒ nuo nusivylimo; kol nelaimingųjų ir bebalsių vargas didėja ‒ ir ne tik: jų reakcijos į savo vargą pasauliui pristatomos kaip nusikalstamos. (Jamesas Baldwinas)

 

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Kitos teksto dalys: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8.

     Sociologai.lt

main recidiva

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti