CrimethInc. Darbas: kapitalizmas, ekonomika, pasipriešinimas (16)
teorija

 

work-book

     Gentrifikacija

     Tai skamba taip nekenksmingai, taip geradariškai – „atgaivinimas“. Kas nenorėtų savo rajone turėti geresnių parduotuvių ir viešųjų erdvių, mažiau nusikaltimų bei aukštesnių nekilnojamo turto kainų?

     Štai kas – nuomininkai ir žemas pajamas turintys gyventojai, kurie neišgalėtų mokėti aukštesnių nuosavybės mokesčių, ir bet kas, į ką atkreips dėmesį vis dažniau apsilankanti, naujus gyventojus sauganti policija. Kai turtingesni neturtingųjų rajonuose superka nekilnojamą turtą, pragyvenimo kaina juose kyla ir buvę gyventojai yra priversti išsikraustyti. Atgaivinimas reiškia ne tai, kad pakyla gyventojų gyvenimo kokybė, o tai, kad jie turi užleisti vietą tiems, kurie jau ja mėgaujasi. Vietinės valdžios paprastai praskina tam kelią, nes šis procesas palankus verslui, vadinamam „bendruomene“.

 

 

     Po Antrojo pasaulinio karo baltųjų šeimos pasitraukė iš naujai integruotų miestų centrų į pakraščius, kartu pasiimdamos mokesčių pinigus. Automobilių ir greitkelių pagausėjimo dėka jie nebeprivalėjo gyventi arti savo darboviečių ar prekybos centrų. Šie greitkeliai, kaip naikinančios „aplaidumo“ programos dalis, dažnai būdavo tiesiami tiesiog per daugiausiai juodaodžių ir lotynų amerikiečių gyvenamus rajonus.

     Mes žinome, kaip baigiasi šis pasakojimas. Pasikeitus kartai, po to, kai skurdas, gaujų karai ir policijos įsiveržimai sunaikino bendruomenes ir sumažino nekilnojamo turto kainas, nauja, ekonominį spaudimą patirianti nuomininkų populiacija būna priversta atsikraustyti į kaimynystę. Kai kurie jų yra menininkai, pamestieji, žmonės, bandantys surasti vietą anapus kapitalizmo – kaip ir „Naująjį pasaulį“ padėję kolonizuoti pabėgėliai iš Europos. Paskui juos atseka rinkoje spekuliuoti norintys, tad nekilnojamą turtą perkantys ir renovuojantys investuotojai bei naujuosius gyventojus aptarnauti pasiruošę verslininkai. Nemokama menininkų „kultūrinė produkcija“ sukuria verslui palankią terpę, kuri taps nebereikalinga, kai patys menininkai bus priversti išsikraustyti.

     Gentrifikacija atspindi perstruktūravimą, kurį visame pasaulyje lėmė kolonizacija ir globalizacija. Kapitalistai siurbia vietos resursus, o kai vertė nukrenta tiek, kad mažos investicijos atsipirktų gausiai – sugrįžta. Po to, kai iš Šiaurės Amerikos miestų buvo iškeltas fizinės jėgos darbas, daugelis vietinių ekonomikų tapo nukreiptos į turtinguosius ir privilegijuotuosius aptarnaujantį paslaugų sektorių. Šioms ekonomikoms nebereikia didelio darbuotojų kiekio ilgalaikėse bendruomenėse; jos netgi veikia sklandžiau, kai bendruomenės nuolat išdraskomos ir perdaromos.

     Atrodytų, kad jei vieni rajonai vykstant gentrifikacijai brangsta, tai kiti turėtų pigti – kur, kitu atveju, dėtųsi visi nepasiturintieji? Kai kuriose kaimo vietovėse ir smunkančių pramonės rajonų miestuose nekilnojamo turto kainos išties smunka kartu su gyventojų skaičiumi; tačiau labiausiai apgyvendintose vietose pragyveno kaina tik kyla. Gentrifikacija – tai nekilnojamojo turto įkūnijamas procesas, kurio metu turtingieji tampa turtingesni, o skurstantieji – skurdesni, nes dirbantieji moka vis didesnę pajamų dalį už gyvenamąją vietą.

     Paradoksalu: vienintelis būdas apsaugoti savo kaimynystę nuo gentrifikacijos – ją gadinti. Turi ją paversti vieta, kurioje niekas, kas yra turtingesnis už tave – niekas, kas jei tik turėtų kitą galimybę – nenorėtų gyventi. Jei įdedi daug darbo, kad pagerintum nuomojamą, ar rajoną, iš kurio būsi išvarytas – tai tik storini savo išnaudotojų pinigines. Tik vidurinioji klasė netikėtai gautus kelis šimtus dolerių išleidžia renovacijai – proletarai turėtų iššvaistyti užstatą suniokodami savo gyvenamą vietą, tokiu būdu užtikrindami, kad savininkai nebegalės jos išnuomoti kažkam turtingesniam. Toks tad žemesniosios klasės saugumas!

     Tai taip pat paaiškina iš pažiūros priežasties neturintį smurtą skurdžiuose rajonuose. Ir vis dėlto toks elgesys vargu ar patiks kitiems nepasiturintiesiems, besistengiantiems kaip nors išsiversti su esama padėtimi.

     Gentrifikacija prisideda prie komplikuotų rasinių įtampų; iš dalies ji kuriama asimetriškos dinamikos tarp rasės ir klasės pagrindu, kai nepasiturintys baltieji buvusiuose kitų rasių rajonuose praskina kelią viduriniosios klasės baltiesiems. Ne mažiau sudėtinga ir kova su gentrifikacija. Ar turėtume kaltinti aibę nepasiturinčiųjų, ieškančių įperkamo būsto, ar paskui juos sekančius spekuliantus? Kas, jei neišeina atskirti vienų nuo kitų? Ar galime kovoti su gentrifikacija paprasčiausiai supriešindami moralinius imperatyvus su ekonominiu spaudimu? Ar apie tai išvis galima galvoti nesiimant paties kapitalizmo griovimo?

     Sienos ir keliavimas

     Kad ir kiek būtų kalbama apie laisvę, mes gyvename sienų pasaulyje.

     Kadaise jų buvo pakankamai mažai, kad būtų įmanoma gyventi: Adriano siena, Didžioji kinų siena, Berlyno siena. Dabar jos visur. Senosios sienos ne buvo nugriautos, o pasklido kaip virusas po visus visuomenės lygmenis. Wall Street‘as, pavadintas pagal Afrikos vergų Europos kolonistams saugoti pastatytą užtvarą, yra puikiausias šios transformacijos pavyzdys – tik turimas reikalas nebe su nuo vietinių saugančiomis tvoromis, o su visuomenėje skirtis palaikančia prekyba.

     Šios skirtys turi daugybę pavidalų. Jos gali būti fizinės: aptvertos bendruomenės, privatūs prekybos centrai, apsaugos punktai, pabėgėlių stovyklos, betono ir spygliuotos vielos sienos. Skirtys gali būti socialinės: bičiulių tinklai, pagal klasę ir rasę padalinti rajonai, nematomos zonos mokyklų kiemuose, skiriančios kietuosius nuo nevykėlių. Taip pat yra informacijos sklaidą kontroliuojančios sienos: interneto užkardos, apsaugos kodai, įslaptintos duomenų bazės. Iš mūsų valdžios perspektyvos, kuo daugiau sienų galima sukurti padarant informaciją prieinamą ne visiems vienodai ar perkant galią, tuo geriau – tai patogiau nei minų laukai ar ginkluoti apsauginiai, nors ir šių vargiai trūksta.

     Sienos atskiria ne tik valstybes: jos egzistuoja visur, kur žmonės gyvena nuolatinėje baimėje būti sugauti imigracijos inspekcijos, kur jie turi susitaikyti su mažesniais atlyginimais, nes neturi dokumentų. Sienos tęsiasi ir kita kryptimi: šiaurės Afrikoje yra centrų, kuriems Europos tautos perduoda migrantų kontrolės užduotį. Užtenka aplankyti Kinshasos lūšnynus ir Oslo Frognerio parką, kad suprastum, kiek tarp jų turi egzistuoti barjerų.

     Žinoma, Osle yra imigrantų, kuriems ten sekasi ne ką geriau nei namie, kai bendrininkų klasė Kinshasoje turi daugiau turtų ir galios nei vidutinis norvegas. Pasaulis horizontaliai padalintas ne tik į erdvines, bet ir privilegijų bei prieinamumo zonas. JAV – Meksikos pasienis yra dalis tos pačios struktūros kaip kad benamį nuo mašinų stovėjimo aikštelės skirianti vielinė tvora ir samdomus darbuotojus nuo „organiškų“ pasirinkimų maisto parduotuvėje apsauganti kainos kategorija. Visa tai yra sienos.

     O koks yra sienų padarinys? Kaliniai. Jei kalinys yra kažkas, kas yra apribotas sienų, tai kas esame mes?

     Naujosios sienos negalioja visiems vienodai. Kai kurie prakaito krautuvėse triūsia gamindami prekes, kurios nukeliaus toliau nei jiems kada nors bus leista; kiti lekioja aplink planetą rinkdami skrydžių taškus. Paradoksalu – panašu, kad sienų pagausėjimą lydi ir polinkis nuolat judėti. Tai veikia ir darbus vaikytis turinčius nepasiturinčius, ir pačią rinką turinčius vytis turtinguosius. Šiame kontekste sienų paskirtimi tampa ne tiek judėjimo blokavimas, kiek nukreipimas.

     Nemaža dalis tokių kelionių atrodo savanoriškai; jos net išlaiko dalį romantinių asociacijų su išsiruošimu į kelionę nežinomybėn. Tačiau svarstant bendrai, labiau panašu, kad ekonomikos vėjai mus blaško po pasaulį kaip panorėję. Industrializacija sukėlė pirmąją judėjimo bangą, išplėšdama dirbančiuosius iš kaimų ir sugriaudama išplėstines šeimas, pamatiniu socialiniu vienetu palikdama branduolinę šeimą. Šiandieninė judėjimo banga griauna ir branduolines šeimas.

     Nuolatinės kelionės ir vietos keitimas suskaldo ilgalaikes bendruomenes, socialinius ryšius ir kultūras, kurios kitas veiklas vertina labiau nei keitimąsi. Už tūkstančio kilometrų nuo namų neturi kito pasirinkimo kaip tik valgyti restorane, net jei mieliau prisirinktum maisto iš daržo ir valgytum jį su draugais. Kai visi nuolat juda, racionaliau atrodo prikaupti kapitalo, o ne kurti ilgalaikius santykius ir įsipareigojimus. Kapitalas gali būti panaudojamas universaliai, o asmeniniai santykiai yra unikalūs ir nepakeičiami. Ir kuo labiau mes imame gyventi pavieniui, tuo labiau jaučiamės skatinami dar kartą viską palikti ir to visko, ką praradome, ieškoti kitur.

     Tarša

     Jei žmonės rimtai pažiūrėtų į mokslines ataskaitas apie globalinį atšilimą, kiekviena gaisrinės stotis įjungtų sirenas ir skubėtų iki artimiausio fabriko gesinti jo židinių. Kiekvienas mokinys nubėgtų iki termostato, jį išjungtų ir nurautų nuo klasės sienos, o tada mautų į mašinų stovėjimo aikštelę pjaustyti padangų. Kiekvienas atsakingas priemiesčio tėvas užsidėtų pirštines ir eitų per kaimynystę ir plėštų iš dėžių elektros skaitliukus. Kiekvienas degalinės darbuotojas paspaustų avarinį mygtuką, kad išjungtų siurblius, perpjautų žarnas ir užklijuotų durų spynas; kiekviena anglies ir naftos korporacija tuoj pat imtų laidoti savo nepanaudotus produktus ten, iš kur juos paėmė – naudodama, žinoma, tik rankų darbą.

     Tačiau tie, kurie apie globalinį atšilimą sužino tik iš naujienų reportažų yra per daug atbukę, kad sureaguotų. Gamtos naikinimas jau tęsiasi amžius; turi būti išties susvetimėjęs, kad kasdien pravažiuodamas pro iškirstus medžius, rūkstančius fabrikus ir kilometrus asfalto, to nepastebėtum. Žmonės, kurie apie pasaulį sprendžia iš masinių medijų skelbiamų naujienų, o ne iš to, ką patys mato, girdi ir užuodžia, negali nesunaikinti visko, ką paliečia. Problemos šaknis yra susvetimėjimas; aplinkos nuniokojimas tėra pasekmė.

     Kai pelno balansas yra tikresnis už gyvas būtybes, kai oro prognozės tikresnės už nukentėjusiuosius nuo uraganų, kai taršos leidimų sutartys tikresnės už gatvėje statomas naujas gamyklas, pasaulis juda sunaikinimo link. Klimato krizė yra kažkas, kas galėtų įvykti, kažkas horizonte; mūsų kasdienių gyvenimų fonas. Miškų kirtimas vyksta ne tik nacionaliniuose miškuose ir užsienio džiunglėse; jis toks pats tikras kiekviename užmiesčio prekybos centre kaip ir Amazonės šerdyje. Buivolai ganydavosi štai čia. Mūsų atitrūkimas nuo žemės yra katastrofiškas.

     Šis atotrūkis neatsirado iš niekur; jis yra gamybos ir vartojimo įvestos skirties pasekmė. Kai matome pasaulį tik per ekonomikos akinius, jis tampa abstraktus, nebereikalingas. Kai kurie žalieji linkę globalinį atšilimą aiškinti „per dideliu technologijų vystymu“, tačiau problema tame, kad kapitalizmas primeta santykius, kurie skatina tam tikrą technologijų vystymą. JAV didieji degalų gamintojai supirko kurą taupančių variklių patentus ir juos palaidojo, o naftos ir automobilių kompanijos sėkmingai iškovojo viešajam transportui nepalankius įstatymus. Los Andželas kadaise turėjo gerą viešojo susisiekimo sistemą, tačiau ji buvo sunaikinta automobilių pramonės spaudimo – šiandien liko tik susisiekimo košmaras.

     Kaip įprasta, krizę sukėlusi klasė norėtų, kad tikėtume, jog ji yra ir labiausiai tinkama krizę išspręsti. Tačiau nėra jokios priežasties tikėti, kad jų motyvai ar metodai pasikeitė. Visi žino, kad rūkymas sukelia vėžį, bet vis dar pardavinėjamos ir perkamos cigaretės su mažiau dervų.

     Tarša ir aplinkos naikinimas yra dar vienas atvejis, kai kapitalistai paleidžia savo veiklos kaštus piramide žemyn. Sąvartynai niekada nekuriami pasiturinčiųjų rajonuose; kaip ir naftos gręžiniai. Kasyklos užvirsta ant kalnakasių, o kiti darbininkai miršta nuo kontakto su nuodingais chemikalais, o darbdaviai turi pakankamai akiplėšiškumo aiškinti, kad aplinkosaugos reikalavimai kenkia darbuotojams, nes kelia pavojų jų darbo vietoms! Jei ne ekonominis spaudimas, niekas nesiimtų tokių darbų ir nenaikintų aplinkos. O su juos rinktis priverstais darbininkai elgiamasi ne geriau nei su ekosistemomis, už kurių naikinimą jiems mokama; kalnų viršūnių nuėmimo ir kitos destruktyvios praktikos leido korporacijoms panaikinti dešimtis tūkstančių darbo vietų.

     Kapitalizmo neįmanoma palaikyti stabilaus. Jis reikalauja nuolatinės plėtros; jis negali atlyginti už nieką kitą. Saugokis tariamų aplinkosaugininkų, kurių pirmasis interesas yra ekonomikos išsaugojimas. Branduolinė energija, saulės energija, „švari“ anglis ir vėjo jėgainės nenuves į utopiją be taršos. To nepadarys ir anglies kreditų mainai, biodegalai, perdirbimo programos ar organiški supermaistai. Kol mūsų visuomenė varoma pelno ir konkurencijos logikos, visa tai tėra pastangos išlaikyti esamą dalykų padėtį. Tačiau ji negali tęstis amžinai.

     Krizė

     Vienas iš valstybės galios pateisinimų kyla iš įsitikinimo, kad turi egzistuoti kritiniais atvejais žmonėms galinčios padėti institucijos. Tačiau kai kažkas išties atsitinka, pirmasis vyriausybės veiksmas būna ne pagalba nukentėjusiesiems, o kontrolės sugrąžinimas.

     Tai buvo aiškiai matyti praūžus Katrinos uraganui. Kur tik karinės pajėgos nesugebėjo iškart įvesti kontrolės, ten buvo paskelbtos karantino zonos, į kurias nebuvo leista patekti nei oficialioms pagalbos grupėms, nei savarankiškoms iniciatyvoms. Korporacinė žiniasklaida šias zonas vaizdavo grėsmingai – o tai buvo lengva, nes audra tik pablogino ištisų kartų skurdo apraiškas. Vyriausybės retorika nuo gelbėjančios pakito iki represuojančios. Kaip paaiškino generolas Gary Jonesas: „Ši vieta atrodys kaip Mažasis Somalis. Tai bus karinė operacija, skirta susigrąžinti miesto kontrolę”. Naujasis Orleanas tapo Trečiojo pasaulio dalimi, kurią reikėjo okupuoti ir sutramdyti.

     Uraganas parodė, kokia trapi riba skiria Pirmąjį ir Trečiąjį pasaulius. Visi industrinio kapitalizmo patogumai ir garantijos – visi tarsi iš niekur atsirandantys naudingi daiktai ir prekės, nuolatinis informacijos srautas, valdžios apsauga – tapo pavojais sveikatai, beviltiška priklausomybe ir biurokratijos bei smurto mišiniu. Tačiau pašalinus pilietinės visuomenės fasadą buvo galima pastebėti, kad kooperacija ir atjauta iš tikrųjų padidėjo. Nepaisant kariuomenės ir policijos pastangų kontroliuoti patekimą į teritoriją, didelė dalis pagalbos buvo suteikta savanoriškai iš žmonių, kurie pasiliko arba prasmuko pro policijos linijas, kad padėtų vieni kitiems.

     Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai kritikavo valstybės atsaką į uraganą, tačiau kur šis pasipiktinimas buvo prieš įvykstant audrai? Naujasis Orleanas buvo vienas iš pagrindinių JAV prekybos vergais uostų, ir vergų palikuonys jame visuoment gyveno ne ką geresnėmis sąlygomis. Skurdo lygis buvo vienas aukščiausių JAV; per keletą mėnesių iki uragano dešimt gyventojų buvo nužudyti policininkų, o dar du apkaltinti išprievartavimu tarnybos metu. Kaukolės ženklas, sukurtas pareigūnų po uragano sekusios okupacijos metu, aiškiai išreiškė tai, ką daugelis Naujajame Orleane ir taip jautė: atskirdama žmones nuo jiems būtinų išteklių policija sudarė mirties armijos priešakinius būrius.

     Įsiterpdamas į ir taip katastrofišką kasdienybę uraganas viduriniosios klasės stebėtojams atskleidė tragedijas, kurioms jie dar nebuvo atbukę. Susikoncentruodama į pagalbos trūkumą žiniasklaida nukreipė dėmesį nuo besitęsiančios kapitalizmo nelaimės į išskirtinį konkrečios nelaimės atvejį. Tačiau uragano metu ir po jo kai kurie skurstantys Naujojo Orleano gyventojai turėjo gal net daugiau galimybių gauti tai, ko jiems reikia – ne dėl pagalbos agentūrų pastangų, o todėl, kad kontrolės sumažėjimas leido patiems apsirūpinti maistu, vandeniu ir rūbais, kurie iki tol buvo nepasiekiami dėl aukštų kainų ir ginkluotų vyrų.

     Kai Naujajame Orleane buvo sugrąžinta tvarka, skurstančiųjų reikalai tik pablogėjo. Kiekviena krizė suteikia galimybę perstruktūruoti dalykus; kol tie, kurie turėjo galią iki krizės, ją išlaiko, tol jie stengiasi viską pakreipti taip, kad dar pagerintų savo padėtį. Vyriausybės pasinaudoja krizėmis tam, kad išsklaidytų neklusnias bendruomenes; verslai išnaudoja krizes, kad sudarytų pelningesnes sutartis. Kartais tai įvyksta tiesiog nesikišant bei leidžiant krizei pačiai išsispręst ir tik po to imantis veikti; kitais atvejais būtina pokyčius paskatinti jėga, prisidengiant tvarkos palaikymo būtinybe.

     Be gamtinių nelaimių dar yra ir tos, kurias galime pavadinti sukeltomis nelaimėmis. Jei pirmajai kategorijai priklauso uraganai, žemės drebėjimai ir epidemijos, tai antroji apima karus, recesijas, genocidus ir terorizmą. Sunku pasakyti, kurios rūšies nelaimės sukėlė žmonijai daugiau kančių, tačiau kapitalizmui plečiantis antroji forma daro vis daugiau ir daugiau žalos.

     Kaip ir gamtinės nelaimės, sukeltosios nelaimės atrodo nekontroliuojamos. Kas gali sutrukdyti tautoms kariauti ar rinkoms žlugti? Kita vertus, tokios krizės būtų neįmanomos be jas sukeliančių institucijų; jos atrodo neišvengiamos tik todėl, kad niekas negali įsivaizduoti, kaip išsiversti be centralizuotos valdžios ar privačios nuosavybės. Kai Tarptautinis Valiutos Fondas priverčia šalį imtis taupymo priemonių, nei maisto, nei namų, nei švietimo nesumažėja – problema ta, kad dabartinė ekonominė sistema negali paskirstyti pastarųjų dalykų prieinamumo pagal žmonių poreikius. Tas pats galioja ir atvejams, kai vienoje valstybėje siaučia badas, o kita tuo pačiu moka ūkininkams subsidijas už tai, kad jie nieko neaugintų: galimybės susidoroti su badu kartą ir visiems laikams jau egzistuoja, tačiau jomis niekada nebus pasinaudota tol, kol išteklių judėjimas paklusta pelno dėsniams.

     Kaip ir gamtinės nelaimės, sukeltosios nelaimės taip pat atveria galimybes galingiesiems įtvirtinti savo interesus. Po komunizmo griūties Rytų bloko šalyse, laisvosios rinkos kapitalizmo agentai paskatino milžiniškų jų rinkų dalių privatizaciją, sukūrusią dar didesnę nelygybę nei ta, kuri egzistavo komunistiniame režime. Valdžia gali išnaudoti nelaimes savo pozicijai sustiprinti net tada, kai jos sukeliamos priešiškų jėgų: atsimink, kaip Hitleris išnaudojo bandymą sudeginti Reichstagą, kad įtvirtintų savo galią Vokietijoje. Panašiai ir Busho vyriausybė po rugsėjo 11-osios pasinaudojo galimybe susidoroti su vidiniu nepritarimu ir įsiveržti į Afganistaną bei Iraką. Sekusios okupacijos buvo ištisa nelaimė ir jas vykdžiusiems kariškiams, ir žmonėms, tačiau labai sėkmingos Halliburton ir DynCorp.

     Kai yra tokių paskatinimų, nelaimės kartais būna šaltakraujiškai planuojamos, pavyzdžiui, kai Amerikos indėnams buvo dalinamos raupais užkrėstos antklodės ar kai Čilėje vyko JAV remiamas kariuomenės perversmas. Kai žala jau padaryta, vykdytojai gali būti pašalinti, išsižadėti, net apkaltinti karo nusikaltimais – tačiau pasipelnantieji retai atsisako įgytų pranašumų, nepaisant viso trynimo rankomis ir tokių žodžių kaip „bjauru“ vartojimo.

     Taigi krizės kapitalizme vaidina labai svarbų vaidmenį; kartais jos net specialiai sukeliamos. Iš tiesų, krizių valdymas dabar yra daugelio kontrolės formų paradigma. Pavyzdžiui, Izraelio saugumo aparatas, kopijuojamas kariuomenių ir policijos visame pasaulyje, yra paremtas nuolatinės krizės ir nuolatinių intervencijų modeliu.

     Tokiomis sąlygomis tikra kova su nelaimėmis reikštų ne tik parduotuvių plėšimą, bet ir gamyklų perėmimą. Tai reikštų transporto, maisto ir ginklų nusavinimą – ne tik pabėgimui iš skęstančių miestų, bet ir didesniam kolektyviniam ištrūkimui iš šios visuomenės. Tam reiktų sukurti savitarpio pagalbos tinklus, kurie leistų žmonėms gyventi tokius gyvenimus, kokius jie patys pasirenka, o ne kentėti nuo bosų vadovavimo ar skurdo.

     Specialusis papildomas skyrius

     SPRENDIMAI GLOBALINIAM ATŠILIMUI!

     Iš globalinio atšilimo kūrėjų – „atsinaujinanti energija“!

     Korporacinis sprendimas

     Kur kiti mato sunkumus ir tragediją, verslininkai mato galimybes. Pabrėždami „šilumą“ šiltnamio dujose ir „eko“ ekonomikoje, jie pasitinka apokalipsę išskleistomis piniginėmis. Ar stichinės nelaimės naikina bendruomenes? Pasiūlyk pagalbą – už kainą – ir ten, kur gyveno išsigelbėjusieji, pastatyk prestižinius apartamentus. Ar maisto ištekliai užteršti chemikalais? Užklijuok ant kai kurių iš jų etiketę „organiškas“ ir užkelk kainas – štai, kas anksčiau buvo savaime suprantama, dabar tapo papildomos pardavimo vertės pagrindu! Ar vartotojiškumas naikina planetą? Laikas aplinkai draugiškų prekių linijai, pasipelnančiai iš kaltės ir gerų intencijų.

     Kol „atsinaujinimas“ yra turtingiesiems suteikiama privilegija, krizė tegali gilėti. Tuo geriau tiems, kurie iš jos pelnosi.

     Konservatyvus sprendimas

     Daug konservatorių neigia, kad mūsų visuomenė skatina globalinį atšilimą; kai kurie taip pat vis dar netiki evoliucija. Tačiau tai, kuo jie tiki, nėra taip svarbu; jie labiau susirūpinę tuo, kaip pasipelnyti iš to, kuo tiki kiti. Pavyzdžiui, kai 2007-aisiais JT tarpvyriausybinė specialistų grupė klimato pokyčiams tirti paskelbė savo tyrimų rezultatus, ExxonMobil finansuojamas projektas, susijęs su Busho administracija, pasiūlė virš 10 tūkstančių dolerių bet kuriam minėtiems rezultatams galinčiam paprieštarauti mokslininkui.

     Tai reiškia, kad kai kurie žmonės mano, jog verčiau investuoti į ekspertų papirkinėjimą, kad šie paneigtų ką nors vykstant, nei imtis žingsnių išvengti katastrofos. Verčiau jau mus užgrius apokalipsė, bet jie dar bent metus palaikys pelną. Greičiau gyvybės žemėje išnykimas nei galimybė gyventi be kapitalizmo!

     Liberalus sprendimas

     Kai kurie geradariai norėtų prisiimti nuopelnus už tai, kad atkreipė visuomenės dėmesį į globalinio atšilimo problemą, net jei aplinkosaugininkai apie tai triukšmavo jau dešimtmečius. Tačiau tokie politikai kaip Alas Gore’as bando ne tiek išsaugoti aplinką, kiek išgelbėti jos destrukcijos priežastis. Jie siekia, kad vyriausybės ir korporacijos pripažintų krizę, nes netikėtai užklupta ekologinę krizė galėtų destabilizuoti kapitalizmą. Tad nėra ko stebėtis, kad jų siūlomuose sprendimuose taip gausu korporacinių iniciatyvų ir skatinimų.

     Kaip ir jų konservatyvieji kolegos, liberalai verčiau rizikuotų išnykimu nei svarstytų apleisti industrinį kapitalizmą. Jie per daug su juo susieti, kad galėtų elgtis kitaip – pažvelkite į Gore’ų šeimos ilgalaikį santykį su Occidental Petroleum. Tokiame kontekste jų siekis paimti į rankas aplinkosaugos judėjimo vadžias atrodo įtartinai panašus į apskaičiuotą pastangą užkirsti kelią realistiškesniam atsakui į krizę.

     Maltusiškas sprendimas

     Kai kurie žmonės aplinkos krizę aiškina per didele populiacija – tačiau kiek lūšnynų gyventojų ir save aprūpinančių fermerių reikia sudėti, kad jie prilygtų vieno didelę galią savo rankose turinčio verslininko ekologiniam poveikiui? Jei išvis yra toks dalykas kaip per didelė populiacija, tai jis galimas tik dėl nestabilios pramoninės žemdirbystės – taigi, maltusininkai viską apvertė aukštyn kojom.

     Socialistinis sprendimas

     Jau daugiau nei amžių socialistai žada viduriniosios klasės gyvenimo lygį paversti prieinamą visiems. Dabar, kai aiškėja, kad biosfera negali pakelti net tokį gyvenimo būdą propaguojančios mažumos, galėtum tikėtis, kad socialistai atitinkamai pakeis savo utopijos vaizdinį. Tačiau jie jį tik atnaujino, kad prisitaikytų prie naujausių buržuazinių madų: šiandien kiekvienas dirbantysis nusipelno dirbti „žaliai“ ir valgyti organiškus produktus.

     Tačiau „žalias darbas“ yra oksimoronas: darbas negali palaikyti ekologinės pusiausvyros. Problema ta, kad ir privačios kompanijos, ir vyriausybių remiamos agentūros žvelgia į pasaulį kaip į kažką, kas turi būti valdoma, kažką, iš ko turi būti išgaunama vertė. Panašiu principu, „žali“ produktai atsirado tik kaip rinkodaros triukas, kuriuo siekiama atskirti aukštos klasės produktus nuo įprastų proletariškų variantų. Jei jau gali įsivaizduoti visuomenę be klasinių skirtumų, tai gal taip pat galėtum siekti ir ateities, kurioje gyvojo pasaulio turtais dalinamasi, o ne kapojama į inertiškas prekes.

     Komunistinis sprendimas

     Marksizmas, leninizmas ir maoizmas pasitarnavo kaip patogios priemonės stengiantis „neišsivysčiusias“ šalis sparčiau įstumti į pramonės amžių panaudojant valstybės įsikišimą. Tokiu būdu buvo norima „modernizuoti“ su žeme vis dar ryšį turinčius žmones ir galiausiai juos be ceremonijų palikti laisvos rinkos paribiuose. Kaip sako senas rytų europiečių anekdotas, socializmas yra skaudus perėjimas iš kapitalizmo į kapitalizmą. Šiandien, nepaisant Černobilio palikimo, partijų komunistai nė kiek nenutolo nuo atsainių pažadų, kad viskuo pasirūpins administracija. Padainuok pagal „Solidarumas amžinai” melodiją:

     Jei gamyklos priklausytų darbininkams,
     klimato kaitos nebūtų.
     Iš dūmų kaminų visų teliktų
     nekalta migla...

     Individualus sprendimas

     Individas galėtų gyventi visiškai ekologišką gyvenimą nepadarydamas nieko, kad sutrukdytų už didžiąją dalį aplinkos nuniokojimo atsakingoms korporacijoms ir vyriausybėms. Tas pats galioja ir bendruomenėms. Švarios rankos – pavyzdys, kuriuo nepaseks joks magnatas ar parlamentaras – nieko nereiškia, kol planetą naikina kiti. Kad parodytum geresnį pavyzdį, turi pasistengti juos sustabdyti.

     Radikalus sprendimas

     Daug žmonių į krizę reaguoja panikuodami arba klaidingai džiūgaudami – įsivaizduodami, kad jei ne kas kitas, tai bent ji sukels socialinius pokyčius. Tačiau nėra jokios priežasties viltis, kad planetos naftos atsargų išsekimas pribaigs kapitalizmą – ekonominė nelygybė egzistavo ir anksčiau nei iškastinis kuras tapo ekonomikos stuburu. Taigi visai įmanoma, kad nelygybė išliktų ir po ekologinio žlugimo, jei tik liktų žmonių, kurie valdo ir kurie paklūsta.

     Iš šios apokalipsės išpešime tik tiek, kiek patys įdėsime: negalime tikėtis, kad ji sukurs naują laisvesnę visuomenę, nebent patys dabar padėsime jai pamatus. Pamiršk individualistinius išgyvenimo scenarijus, kuriuose esi Paskutinis Žmogus Žemėje – uraganas Katrina parodė, kad po katastrofos svarbiausia priklausyti bendruomenei, kuri gali apsiginti. Artėjantys neramumai išties gali suteikti galimybę socialiniams pokyčiams, bet tik tuo atveju, jei juos pradėsime skatinti jau dabar.

 

     Iš CrimeThinc. Work: Capitalism. Economics. Resistance vertė Benediktas Gelūnas

     Kitos teksto dalys: 123456789101112131415.

     Sociologai.lt

    

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti