Evaldas Petraitis. Elgetavimo technologijos
aktyvizmas

elgetos ir policija        Norint gyventi, reikia pinigų. Paprasčiausia jų užsidirbti, bet ne visuomet tai pavyksta. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kur vidutinis atlyginimas nesiekia penkių šimtų litų (atkreipkite dėmesį į straipsnio parašymo datą – red. past.), tai padaryti sudėtinga. Žinoma, jei nesi Seimo narys ar aukštas pareigas užimantis valstybės tarnautojas.

 

Žuvis ieško kur giliau, o žmogus – kur geriau. Jei nepavyksta užsidirbti, tai gal galima gauti pinigų kaip kitaip? Šviesios atminties Ostapas Suleimanas Berta Marija Bender Bėjus žinojo keturis šimtus būdų gauti pinigų. Gyvenimas nuo jo laikų toli pažengė pirmyn. Ir tų būdų turėtų būti keleriopai daugiau.

 

Viena sparčiausiai Lietuvoje besivystančių paslaugų rūšių yra elgetavimas. Stovinčių ištiesta ranka kasdien vis daugiau. Šie žmonės didelei tautos daliai labai pigiai, tik už kelis centus, leidžia pasijusti turtingais, gailestingais ir t. t. Tai ir yra paslauga.

 

Tokie laikai, kad tautiečiai semiasi visokios patirties vakaruose. Kas tik mūsų nemoko gyventi : Pasaulio Bankas, Tarptautinis Valiutos fondas, įvairūs labdaros fondai... Gaila, bet apie elgetavimą jie beveik nieko nekalba. O Vakaruose tai gan neblogai išvystyta industrija. Elgetauja ten visi, kas netingi: alkoholikai, narkomanai, valkatos ar šiaip ne darbui sutverti piliečiai. Viena blogybė – elgetavimas reikalauja daug laiko ir atitinkamos išvaizdos. Nori nenori, tačiau elgetavimas greitai virsta gyvenimo būdu.

 

Alkoholikams tai nerūpi. Paryžiuje metro dažnai sutiksi įtartinos išvaizdos vyriškių, geriančių pigų vyną. Šalia padėta kepurė ar skardinė visuomet jiems garantuoja neišsenkantį vyno šaltinį. Pažiūrėjęs į veidus matai, kad toks gyvenimas juos visiškai tenkina. Mane sudomino Pjeras. Tai šiuolaikinis Diogenas. Tik gyvena ne statinėje, o po tiltu. Ten telpa visas jo gyvenimas – čiužinys ir kelios antklodės. Jis miega kiauras dienas. Šalia padėtoje kepurėje atsibudęs visuomet randa pinigų. Patilte vaikšto žmonės, bet jie jam neįdomūs. Jis pinigų nei prašo, nei sako už juos ačiū. Yra įpratęs, kad vakare kepurėje visuomet randa pakankamą sumą eilinei „kaifo” dozei, ir jam gyventi gera. Tik skundžiasi, kad priviso visokių valkatų, todėl nebegali turėti geresnio miegmaišio – pavagia. O šiaip Pjeras neturi jokių problemų. Net seksas jo jau senai nebedomina...

 

Griuvus geležinei uždangai, į Vakarus plūstelėjo Rytų Europos valkatos. Dažno iš jų egzistavimas Vakaruose netenkina. Jie svajoja grįžti namo „mersedesais”. Todėl ir elgetauja gerokai išradingiau už vietinius. Ypač daug tarp atvykėlių lenkų. Jiems prasibrauti į Vakarus nesudėtinga – vizų nereikia.

 

Susipažinau su Gariku. Jis iki „apsigyvenimo” Paryžiuje spėjo išmaišyti Vokietiją ir Olandiją. Nenori būti lenku, sakosi esąs amerikietis. Garikas turi teisę Prancūzijoj legaliai dirbti. Bet tai jam kelia siaubą. „Į darbą kasdien reikėtų važinėti metro, išprotėčiau”, – sako jis. Pinigų randa ir nedirbdamas. Nemėgsta monotonijos, todėl kaskart randa naujų idėjų elgetavimui. Vienu metu apsimetinėjo berankiu. Prancūzai aukodavo, bet pinigus iš kepurės visada jis pasiimdavo „nesama ranka”, iškišęs ją iš švarko. Žmonėms ta jo idėja patikdavo. Dažnas grįždavo ir dar ką nors įmesdavo už originalumą. Garikas turi ir nuolatinių pajamų šaltinį – tai visą kaktą dengiąs apgamas. Garikas besidomintiems aiškina, kad tai Černobilio pasekmė, ir dėl to neblogai „uždirba”.

 

Bet visa tai monotoniška, o jis mėgsta linksmas kompanijas, tad įkūrė kažką panašaus į elgetų artelę. Užsirašė ant kartono „Duokit man penkis frankus, jums tai niekis, o man visas gyvenimas”. Gana įspūdinga, kai Garikas nusiima savo juodą skrybėlę ir prieš akis išskleidžia šį savo „plakatą”. Bet atsiranda šykštuolių, kurie neduoda. Tada į pagalbą ateina kolegos. Koks nors apiplyšęs valkata, prieina prie Gariko ir jam „paaukoja”. Prancūzai pasiunta. Kažkoks valkata gailestingesnis už juos? Nesu matęs metro vagono, iš kurio Garikas išliptų be penkiasdešimties frankų.

 

Rusą Miša domina muzika. Taigi jo ir metodai kiti. Miša „sumeistravo” smuiką, nuo kurio garso katės stimpa. Užsirašė lentelėje „Padėkit įsigyti instrumentą” ir rengia koncertus žmonių susibūrimo vietose. Pasisekimas milžiniškas. Žmonės suvokia, kad be pusšimčio frankų Miša koncerto tikrai nebaigs, o ramybė taigi kainuoja...

 

Sakysit, taip gyventi negalima. Dar ir kaip galima, paaiškins armėnas Ara. Įtariu, kad savo vardo nė jis pats neatsimena. Vakare susiranda neužrakintą mašiną, suvalgo viską, ką randa valgomo, o rytą paprašo dešimties frankų pagirioms. Dažniausiai gauna. Kur geriau berasi? Ara jau penki metai Vakaruose ir apie grįžimą dar negalvoja.

 

Svarbu turėti tinkamą „biznio” planą, paaiškins jums bet kuris sutiktas valkata. Vakaruose iš bado numirti neįmanoma. Namuose tenka galvoti, ką valgysi, o čia galima rasti kilnesnių minčių. Galbūt todėl, kaip aiškina vienas valkata, „genijai gimsta provincijoj, o miršta Paryžiuje”. Žinoma, jis žiauriai klysta, nes Europos centras taigi Lietuvoje. Tik bėda, kad Europos centre tiek daug skurdo, kad net Benderis čia neatvažiavo.

 
Šiaulių kraštas, 1994 m.
 
elgeta reikalauja pokyciu

 

 

Komentarai  

 
0 # ddgdT. Y-m-d H:i
Senokai beskaičiau taip lengvai ir sklandžiai parašytą straipsnį. O buvo tai 1994-i
 
 
0 # ir t. t.disidentas b. Y-m-d H:i
buvo dar ir apie voyag'a "aplink europa". tais paciais 1994 ais. o ten - reportaziukas is klein hundorf komunos. jorgas (berods) skundesi, kad nebera entuziazmo ir viskas gali pasibaigt. nepasibaige (ir naujos kartos priaugo):

http://kleinhundorf.de/Neuigkeiten.htm
 
 
0 # apie technologijasdisidentas b. Y-m-d H:i
su euro atsiradimu reikalai gerokai pablogejo, o garikus kosmarikus ostapas suleimanus berta marija bender bėjus pakeite liudnojo vaizdo (visiskai liudno, kaip an lietuvos) riteriai is rumunijos. pasidalinu su jais, kai turiu kisenej - 'profsajunginis ' solidarumas ipareigoja :-)