kysis_policijaiVakar atidaviau policijos kiaulei savo pinigus. Važiuodamas vėlią naktį man menkai žinomame ir silpnai apšviestame mieste, beveik tuščioje gatvėje sukau į kairę degant žaliam šviesoforo signalui, bet nepastebėjau papildomos šviesoforo sekcijos – rodyklės, leidžiančios sukti į kairę, taigi formaliai nepaisiau šviesoforo signalo.

bucky 0       Spontaniškas gatvės vakarėlis žiemą? 2010 m. vasario 19 d. Roterdamo centre tiesiog iš niekur ant gatvės žibinto stulpo atsirado kupolas iš skėčių. Visiškai įrengtame bare iki 2 valandos nakties bendravo, linksminosi ir šoko apie 300 žmonių. Buvo ir didžėjus. Vakarėlis tęsėsi, kol neatvažiavo mentai...

altPaskutiniai XX amžiaus dešimtmečiai nebuvo geri kibucų judėjimui. Ekonominės krizės, šaltas valstybės abejingumas ir ideologiniai poslinkiai visuomenėje prisidėjo prie to, kad judėjimas buvo nustumtas į Izraelio socialinės sąmonės periferiją.

 

alt       Jeigu norite išsikepti kokį skanėstą, bet neturite orkaitės – ne bėda. Orkaitę galite labai greitai susimeistrauti iš kelių plytų, skardos lapo ar didelio puodo. Kaip manote, kas galėtų būti po tuo skardiniu dangčiu, padėtu ant viryklės? Taip, čia užkaistas puodas, kuriame šuste šunta skani sriuba.

 

LAB 0        Labai dažnai aptarinėdami kultūrinius reiškinius kalbame apie tokius dalykus kaip erdvė, jos interjeras, organizatoriai bei jų vadybos sugebėjimai, novatoriškumas, profesionalumas, akademiškumas. Aptardami visus šiuos bruožus galiausiai nusprendžiame ar vieta, renginys, vyksmas yra mums įdomūs ir bus dažnai lankytini.

skvotavimas        Ne vienas, ypač vyresnio amžiaus žmogus, suklūsta išgirdęs kalbant apie skvoterius. O sužinojęs apie tokį gyvenimo būdą, dažnai pasibaisėja. Kaip galima užimti būstą, kurio nenusipirkai, už kurį sunkiai ir ilgai nedirbai beveik visą savo gyvenimą? Ir nesvarbu, kad kiekviename didesniame mieste stovi tuščios, apleistos ir griūvančios patalpos – šimtai ir tūkstančiai nenaudojamų patalpų.

kelione venta 3-0        Orų prognozuotojai gąsdino škvalu (naujuoju, neįtikėtinai populiariu tapusiu žemaitiško babaužio atitikmeniu) ir karščiais. Tiesa, dėl karščio jie nesutarė: vieni žadėjo 38 pagal Celsijų, kiti – tautiškai susipratę – sakė, kad čia ne Rusija, ir apsiribojo 34-iais. Jie, tiesą sakant, ir sujaukė visą kelionę. Išvakarėse nusprendėm nebeplaukti – gali būti per karšta. O gražus, bet apniukęs rytas paneigė visas prognozes.

kelione venta 0        Visos tos vietos man atrodė labai šviežiai, nes buvo lyg nežinoma žemė... Dėl „ekologinių problemų”, susijusių su Daugėlių katiline ir mazutu (tokia politkorektiška priežastis, kad nereiktų nieko blogo sakyti apie paventiškius...) vaikystėje į tą pusę beveik neidavau. Tiesa, buvo viena išimtis – cukraus fabriko valymo įrengimai, tiksliau, nuotekų išpylimo vieta. Žiemą ji neužšaldavo, todėl čia gerai kibdavo žuvys – bent man taip atrodė.

rb statybu filosofija        Turint pakankamai patyrimo ir suvokimo, galima teigti, kad įmanoma statyti pigiai, greitai, linksmai ir racionaliai. Sakyčiau, dabar susiklostę statybų principai yra baisus paklydimas. Visas statybų ūkis priklauso nuo kvailų madų, užsakovų kaprizų ir architektų neatsakingumo. Trūksta filosofinio požiūrio į šią labai svarbią žmonių veiklos rūšį. Nepakanka dėmesio gamtosauginiams ir psichologiniams-socialiniams statybų aspektams.

rekyva        Krūmai baigėsi, prasidėjo graži nušienauta (!) pieva, ir aš vėl priėjau prie ežero. Krantas – smulkus žvirgždas. Žiūrėjau į ežerą ir galvojau. Jis seklus, bet viduryje vandens paukščių nėra – gal ir tiktų pastatyti kelis vėjo malūnus. Vietoj tų šabakštynų galėtų gluosniai augti, o durpyne, ant kranto – koks nors biokuru kūrenamas katilas, gaminantis elektrą. Vietoj katilinės, kuri dabar tik šilumą gyvenvietei tiekia. Truputį atsigautų gyvenvietės, dar nesenai turėjusios net dvi elektrines, energetika.

kelione venta 0        Venta – vaikystės upė. Enciklopedijos sako, kad jos ilgis 343 km. Kelionei tiek daug nereikia, pakaktų iš dešimtadalio. Juo labiau kad upė vasarą nėra srauni. Susiruošti kelionei ilgai netruko. Prieš kurį laiką buvau iškeliavęs į mišką grybų gąsdint ir kartu pasiėmęs savo „pūslę“ (guminę valtį). Grįždamas užsukau prie Bubių tvenkinio ir patikrinau – dar nesupuvusi, keliauti galima.

rekyva 0        Kokius trisdešimt penkerius metus nešiojausi su savimi norą apeiti Rėkyvos ežerą... Kodėl? Sunku pasakyti, vaikystėje į jį dažnai eidavom į žvejybą, bet žvejoti man niekada nepatikdavo. Tuo metu, kiek pamenu, ežere buvo užveisti pūgžliai, kiemo draugai juos „atžgūrais” vadino. Nežmoniška galybė buvo privisus. Tik slieką užkabini, ir trauki. Mažiukai tokie, pasišiaušę. Slieką įrydavo giliai, todėl visa pakrantė buvo nusėta jų lavonais.