Naujoji Vyriausybė neabejotinai taps viena spalvingiausių visoje Lietuvos istorijoje ir primins mūsų proproproproanūkiams, kuo baigiasi politika, paremta naci(onali)zmu, – ji baigiasi Aušvicu, tik XXI amžiuje nereikia statyti dujų kamerų – pasaulis laisvas, todėl nacionalizmu grįstose šalyse normalūs piliečiai išsilaksto. Čia lieka tik Žmogiškųjų išteklių atliekos – nuopisos, vadinamos ministerijų klerkais.

     Be ilgos įžangos tiesiai ir be užuolankų sakau: „Laisvė reikšti savo nuomonę Lietuvoje nužudyta“. Jei esi populiarus žurnalistas, aukšto rango politikas ar žinomas menininkas – dar gali tikėtis, kad po „nešukuotos“ nuomonės paviešinimo tau neteks minti teismų slenksčius. Bet jei esi eiliniu šalies piliečiu vadinamas nekilmingas žemės kirminas – būk pasiruošęs bet kurią minutę pajusti, kuo kvepia tavo „įžūlumas“.

     Internacionalizmas – tai sąvoka, kurią šiandien vargu ar išgirsite. Ji išnyko iš informacinės erdvės kartu su tokiomis sąvokomis kaip „klasių kova“, „darbininkų solidarumas“ ir „nacionaliniai išsilaisvinimo judėjimai“. Jaunesniam skaitytojui šis žodis apskritai nėra žinomas, o jei ir žinomas –jis suvokiamas gana paviršutiniškai, kaip, pavyzdžiui, ir terminas „tolerancija“.

   „Turbūt yra ir tokių žmonių, kurie pardavė savo balsą ir negyvendami patvoryje, tačiau nuo to jie yra tik dar didesni bomžai“, – sako vienas toks anaiptol bomžo neprimenantis pilietis. Su bemaž fiziologiniu pasibjaurėjimu. Bomžai tai jau tikrai pardavė (ko iš jų norėti), betgi (o Dieve, Dieve...) bomžų gretos turi ir perkeltinę prasmę: dėmesio, bomžai – visai šalia, gal net toje pat parduotuvėje, biure, laiptinėje! Nors skiriasi jie nuo mūsų – normalių, padorių, protingų, sąmoningų – kaip bulvė nuo mėnulio. Tiesiog kita rasė.

     Monopolinio korumpuoto Seimo savivalė ir kitos jo manipuliacijos iš Lietuvos baigia išstumti tikrąsias demokratines ir žmogiškąsias vertybes lygiai taip pat, kaip ir baigia išstumti į svetimus kraštus daugumą jos gyventojų. Mes jiems nerūpime. Jiems rūpi tik postai, valdžia ir pinigai ir net nesvarbu, kokiais būdais. Jiems rūpi milijonai, plaukiantys į jų kišenes, bei privilegijos jiems ir jų giminėms. Jiems niekada nebus gana.

     Jau rytoj naktį sužinosime, ką galbūt slėpėme nuo savęs, bet visada žinojome – kad niekas nepasikeitė. Pasibaigus olimpiadai palyginau rinkimus ir sportines varžybas. Kunkuliuojančios rinkimų maratono (sportinis terminas) aistros tik dar kartą patvirtino panašumą.

     Kurį išsirinkti, kuris bus geresnis? Jie tokie geri, tokie blogi, tokie panašūs ir tokie skirtingi! Jeigu milijonai žmonių išlįstų iš televizoriaus ir sugrįžtų į realybę, aptiktų keistą dalyką. Čia, kur jie gyvena, viskas yra kitaip, nei ten, televizoriuje.

     Rinkos sąlygomis egzistuoja prekiniai santykiai. Viskas yra tapę preke, bet prekė įgyja vertę tik tada, kai ji parduodama. O ji parsiduoda tik tada, jei yra paklausa. Jei kažkas moka pinigus – vadinasi, yra paklausa. Dviejų žmonių laisvanoriškas sandėris „aš parduodu, tu perki” yra ne tik normalus, bet ir skatinamas reiškinys kapitalistinėje visuomenėje. Jei sulygom dėl kainos – viskas ok.

     Nikolajaus Nosovo apsakyme „Nežiniukas Mėnulyje“ aprašoma Kvailių sala, į kurią suvežami visi, kurie tinkamai nedirba, šlaistosi, jaučiasi labai laisvi. Kvailių saloje taip pat nereikia dirbti. Ten – vien malonumai: kinas, žaidimai, linksmybės. Tačiau atmosfera tokia, kad ilgainiui vien nuo kvailysčių oro ir nuo malonumų vartojimo salos gyventojai apauga vilna ir virsta avimis arba ožiais. O kapitalistai jais naudojasi, išgauna iš jų savo turtams reikalingą žaliavą: vilną, kailį, odą.

     Prieš daugiau kaip 20 metų žlugus pasaulinei „realiojo socializmo“ sistemai ir šiandien kapitalizmui atsidūrus ant ekonominio ir ideologinio kracho ribos, ypatingai išpopuliarėjo fenomenas, jo šalininkų vadinamas „Trečiąja pozicija“ (arba „Trečiąja alternatyva“).

     Michael Anti (aka Dzin Džao) blogina (rašo internetinius dienoraščius) Kinijoje jau 12 metų. Nepaisant kontrolės, kurią turi centrinė valdžia interneto erdvėje („visi serveriai yra Pekine“), jis teigia, kad šimtai milijonų mikroblogerių iš tiesų kuria pirmąją šalies istorijoje nacionalinę viešąją erdvę ir keičia galios svertus netikėtais būdais. Pateikiame Michael Anti TED paskaitos nuorašą.

     „Silpnėja protas – stiprėja moralė“. Šis posakis vartotinas kalbant ne tik apie senstantį ir jaunystės „nuodėmes“ užmarštin siunčiantį individą. Jei jau pripažįstame, kad egzistuoja kolektyvinė moralė, pripažinkime ir kolektyvinį protą. Tiksliau – kolektyvinę demenciją.

     Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institutas (TSPMI) savo idėjinių požiūrių įvairove daugeliui primena JAV politinę sistemą: yra tik dvi pusės, viena „už laisvę“, kita – „už vertybes“. Ar TSPMI gali būti vietos ir trečiai krypčiai – kairiosioms idėjoms?

     Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – galinga organizacija. Jos vadovė Christine Lagarde, iš pažiūros turėtų būti atsakingas žmogus. Tačiau interviu dienraščiui „The Guardian“ ji pasakė, jog atėjo laikas Graikijai gražint skolas ir neverta tikėtis užuojautos. Todėl prieiname prie klausimo – ar TVF turi pagrindą taip kalbėti ir ar Graikai iš tikrųjų yra nesąžiningi bei tingūs?

     Susitarimui dėl finansinės pagalbos pritarianti dešinė laimėjo rinkimus Graikijoje, bet, būdama galinga opozicinė jėga, kairė gali tapti dar maištingesne nei būdama valdžioje. Košmaras tęsiasi. Neoliberalų, pranašavusių pasaulio pabaigą, šantažo kampanija pasirodė efektyvesnė nei radikali SYRIZA vadovo Tsipraso vilties žinia.

     Europa, o tiksliau – jos pinigingieji sluoksniai, su nerimu laukia birželio 17 dienos, kuomet Graikijoje turi įvykti pakartotiniai rinkimai į nacionalinį parlamentą. Akivaizdu, kad šioje šalyje ilgu metus viešpatavusi dvivaldystė baigėsi. Sunku spėti, ar birželio rinkimai suteiks permainų viltį, ar vis dėlto bus įjungti visi mechanizmai, galintys sustabdyti staigų ir net šiek tik netikėtą Graikijos „kairėjimą“.

     Po Kasparo Pociaus „Violetinė revoliucija” įsisiūbavo. O kas toliau?” ir jam atsakiusio Jurgio Valančausko „Elitizmo apraiškos Lietuvos kairiųjų padangėje” tekstų netikėtai įsiūbavo polemika, kas vis dėlto yra tas „violetinis“ procesas. Ji žada negreit nutilti, todėl ir aš pajutau pareigą viešai pasisakyti.

     Pastaruoju metu Lietuvoje tarp anarchistų ir tų, kurie save laiko „progresyvių kairiųjų pažiūrų“ aktyvistais, kovojančiais už žmogaus teises, išryškėjo labai savotiškas reiškinys. Šis reiškinys tose bendruomenėse yra nekvestionuojamas ir dažnai atrodo, lyg būtų suvokiamas kaip savaime suprantamas ir natūraliai pateisinamas. Šį reiškinį pavadinčiau „progresyviai mąstančiųjų elitizmu“.

     Dar nežinia, kaip baigsis kedofilijos isterija. Bet jau nuo pat pradžių buvo galima teigti, kad visa ši istorija yra didelis Lietuvos visuomenės pralaimėjimas valstybei, kuri ekonominės krizės metu žūtbūt stengėsi išlaikyti mus savo represijų kumštyje.

     Artėja ta diena, kuomet „tikri vyrai“ privalės atsisėsti prie televizorių ekranų, „tikri patriotai“ ant savo automobilių pakabins tautinės simbolikos pakaitalus, o korporacinės medijos turės kuo be vargo užpildyti programų tinklelius. Milijardus svarų, zlotų ir grivinų kainuojančios „sporto šventės“ šią vasarą pradžiugins jų rengėjus. Manote, kad turėjau įrašyti įprastą žodžių junginį „sporto aistruolius“? Jei taip, tada panagrinėkime, kas šiandien yra yra vadinamasis didysis sportas.