Būtų laiko švaistymas detalizuoti viską, kas yra negerai esamuose socialiniuose santykiuose. Vieni sako, kad į socialinius santykius sugrįžta šeima, kiti – kad pora. Bet šeima, kuri sugrįžta, nėra ta pati šeima, kuri buvo išnykusi. Jos sugrįžimas tiesiog pagilina egzistuojančią atskirtį, kuri yra pridengiama šeima, ir nuplėšia kaukes, slepiančias šį maskaradą.

Kiekvienas galėtų paliudyti liūdesio dozes, susikoncentravusias per ilgus metus šeimos susibūrimuose: per prievartą išspaudžiamas šypsenas, nejaukumą matant visus beviltiškai apsimetinėjant, tą jausmą, kad ant stalo guli pašarvotas lavonas, o visi elgiasi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Nuo flirto iki skyrybų, nuo sugyvenimo iki įsivaikinusių šeimų, visi jaučia liūdną šeimos branduolio tuštybę, bet dauguma mano, kad būtų dar liūdniau jį prarasti. Šeima galbūt nustoja būti motiniškos kontrolės ar tėviško smurto vieta, tačiau ji tampa vieta, kur viskas pažįstama. Šeimą jie nori priešpastatyti pasauliui, kuris neva nuolat griūva, tačiau šiame pasaulyje „tapti savarankišku“ reiškia beveik tą patį, kaip ir „susirasti viršininką“. Jie nori panaudoti šį artimą biologinės šeimos įvaizdį kaip pasiteisinimą, kad galėtų numalšinti visa, kas aistringai dega mumyse, o pasinaudoję pretekstu, kad jie mus užaugino, priversti mus atsisakyti galimybės kada nors užaugti. Reikia saugotis tokios korozijos. 

Kartu gyvenančią porą galima laikyti paskutine socialinio žlugimo stadija. Ji yra oazė žmogiškosios dykumos viduryje. Suvilioti „intymumo“, mes keliaujame į ją ieškodami viso to, kas šiuolaikiniuose socialiniuose santykiuose buvo prarasta: šilumos, paprastumo, tiesos, gyvenimo be teatro ir žiūrovo. Bet kai tik romantiškas svaigulys praeina, „intymumas“ atsiskleidžia: jis pats yra tiesiog socialinis išradimas, kalbantis blizgančiais žurnalais ir psichologų pamokymais, iki vėmulio užpildytas pačiomis įvairiausiomis gyvenimo strategijomis.

Čia nėra daugiau tiesos nei kur nors kitur. Čia taip pat dominuoja melas ir susvetimėjimo taisyklės. Ir kuomet, jei pasiseka, yra atrandama tiesa, ji pareikalauja dalinimosi, kuris paneigia pačią poros bendrabūvio formą. Tai, kas leidžia būtybėms viena kita mylėti, yra tai, kas leidžia joms ir būti mylimoms, o tai sugriauna dviejų žmonių kolektyvinio autizmo utopiją. 

Visų socialinių formų griūtis yra tikra palaima. Mums tai sudaro idealias sąlygas laukiniams masiniams eksperimentams kuriant naujus susitarimus ir naujas ištikimybės formas. Garsusis „tėvų pasitraukimas“ privertė mus susigrumti su pasauliu, kuris reikalauja išankstinio skaidrumo, o tai sudaro sąlygas maišto malonumams.

Šeimos mirtyje mes matome naujų kolektyvinio jausmo formų atsiradimą, nes seksas yra visiškai išeksploatuotas, vyriškumas ir moteriškumas save demonstruoja kandžių suėstuose rūbuose, o trys pornografinių inovacijų dešimtmečiai atėmė potraukį, skatinusį peržengti ribas ir išsilaisvinti.

Visa tai, kas santykiuose besąlygiška, mes tikimės perdaryti į politinio solidarumo šarvus, neleidžiančius valdžiai įsiskverbti panašiai kaip čigonų taboras. Nėra priežasties manyti, kad begalinės subsidijos, kurias daugybė artimųjų kaip įsipareigojimą perleidžia savo proletarizuotoms atžaloms, negalėtų būti panaudotos socialinių santykių kaitai. „Tapti autonomišku“ galėtų reikšti išmokti kovoti gatvėje, užiminėti tuščius namus, nustoti dirbti, beprotiškai mylėti vienas kitą bei vogti iš parduotuvių.

Versta iš „Artėjantis sukilimas” („The Comming Insurection“).