1968-aisiais pasaulyje kilo audra. Ji prasidėjo Vietname, praūžė pro Aziją, jūromis ir kalnais atūžė į Europą ir nusirito tolyn. Brutalų JAV karą prieš skurdžią pietryčių Azijos šalį kiekvieną vakarą rodė per televizorių. Krentant bomboms, degant kaimams, šaliai skęstant napalme ir mirštant nuo agent orange chemikalų, pasaulyje nuvilnijo neregėto masto maištų banga.
Jei vietnamiečiams sekasi žlugdyti galingiausią pasaulio valstybę, mes taip pat galime nugalėti savo valdytojus – tokios nuotaikos vyravo septintojo dešimtmečio radikalų tarpe.
1968-ųjų vasarį Vietnamo komunistai pradėjo žymųjį Tet puolimą, atakuodami JAV pajėgas kiekviename iš didžiųjų Pietų Vietnamo miestų. Didysis tos operacijos finalas – Vietnamo partizanai užlipa ant JAV ambasados stogo Saigone ir ten iškelia savo vėliavą. Ši misija prilygo savižudybei, bet buvo nežmoniškai drąsi. Poveikis buvo staigus. Pirmą sykį dauguma JAV piliečių suprato, kad karo laimėti nepavyks. Neturtingesni iš jų sukėlė Vietnamo karą JAV viduje – tą vasarą jie maištavo prieš skurdą ir diskriminaciją, visuose didžiuosiuose šalies miestuose užvirė juodųjų getai, juodieji kariai, grįžę iš karo, taip pat suvaidino reikšmingą vaidmenį.
Nuo mažos žiežirbos užsidegė visas pasaulis. 1968-ųjų kovą Prancūzijos Nantero universiteto studentai išėjo į gatves, taip gimė Kovo 22-osios judėjimas, kuriam vadovavo du Danieliai (Cohn-Benditas ir Bensaidas, Nantero studentai, įsitraukę į žaliųjų ir kairiųjų politiką. Jie metė iššūkį prancūzų liūtui, abejingajam Charlesui de Gaulle‘iui, Penktosios respublikos valdovui, kuris vėliau vaikiškai pratrūks ir įvykius, kurių metu galėjo būti išspirtas iš prezidento kėdės, pavadins „šūdu lovoje“. Studentai pradėjo nuo reikalavimų reformuoti universitetą ir perėjo prie revoliucijos.
Tą patį mėnesį Londone link JAV ambasados žygiavo demonstracijos prieš Vietnamo karą dalyviai. Ji baigėsi smurtu. Mes norėjome užimti ambasadą kaip vietnamiečiai, bet policija saugojo citadelę. Įvyko susirėmimai, ir juos stebėjęs JAV senatorius Eugene‘as McCarthy‘is pareikalavo baigti karą – žiūrėkit, apsupta net mūsų ambasada draugiškiausioje Europos šalyje“. Palyginus su tuo, kas vyko kitur, Didžioji Britanija liko nuošalėje („mieguistame Londono miestelyje tiesiog nėra vietos žmogui, kuris nori kautis gatvėje“- tais metais dainavo Mickas Jaggeris: universitetų užėmimai ir riaušės prie JAV ambasados nereiškė grėsmės leiboristų vyriausybei, rėmusiai JAV, bet nesiuntusiai į Vietnamą karių.
Prancūzijoje didžiulę įtaką turėjo egzistencializmo filosofas Jeanas Paulis Sartras. Priešingai Stalino apologetams, jis teigė, kad nėra reikalo ruoštis rytojaus džiaugsmui šiandieninio neteisingumo, priespaudos, kančios sąskaita. Buvo reikalaujama gerinti situaciją tuoj pat.
Gegužę Nantero studentų sukilimas apėmė Paryžių ir profsąjungas. Mes ruošėme pirmąjį „Juodojo gnomo“ numerį, kai gegužės 10 dieną sukilo Prancūzijos sostinė. Policijai nepavyko nuraminti Lotynų kvartalo, pervadinto „herojiškojo Vietnamo kvartalu“. Po trijų dienų milijonas žmonių užėmė Paryžiaus gatves, reikalaudami, kad baigtųsi valstybės puvimas, ir klijuodami šūkius „Apginkime kolektyvinę vaizduotę“, „Po grindiniu – paplūdimys“, „Prekės – opiumas liaudžiai, revoliucija – ekstazė istorijai“.
Revoliucija neįvyko, bet Prancūzija liko sukrėsta. Tai buvo užkrečiama. Prahoje reformų siekę komunistai – daugelis jų Antrojo pasaulinio karo metu tapo antifašistinės kovos didvyriais – tą pavasarį paskelbė kuriantys „socializmą su žmogišku veidu. Aleksandro Dubčeko ir jo rėmėjų tikslas buvo politinio gyvenimo demokratizacija Čekoslovakijoje. Tai buvo pirmas žingsnis į socialistinę demokratiją. Maskva ir Vašingtonas tai suprato. Rugpjūčio 21-ąją rusai pasiuntė tankus ir numalšino reformų judėjimą.
Kiekvienoje Vakarų Europos sostinėje vyko protestai. Britų tabloidai pastoviai vadindavo kairiuosius „Maskvos agentais“, bet buvo visiškai priblokšti, kai mes surengėme eitynes prie Sovietų ambasados, kurių metu pasmerkėme invaziją ir deginome sovietų lyderio Leonido Brežnevo atvaizdus. Vėliau Aleksandras Solženycinas prisimins, kad Sovietų invazija į Čekoslovakiją jam buvo paskutinis lašas. Tada jis suprato, kad sistema negali būti reformuota iš vidaus – ji turi būti sugriauta. Jis nebuvo vienišas. Maskvos biurokratai pasirašė sau nuosprendį.
Šlovingajame dešimtmetyje (1965-75), kuriame 1968-ieji tebuvo aisbergo viršūnė, vyravo trys diskursai. Dominavo politika, bet du kiti diskursai paliko gilesnę žymę. Tai – seksualinis išsilaisvinimas ir hedonizmas „iš apačios“. Tam tikra prasme, septintasis dešimtmetis buvo reakcija į šeštąjį, kuriame buvo pasiektas šaltojo karo įkarštis. JAV šeštajame dešimtmetyje siautėjo McCarthy raganų medžioklė, bet dabar juodajame sąraše buvę autoriai vėl galėjo dirbti; Rusijoje buvo paleisti šimtai politinių kalinių, uždaryti gulagai, Chruščiovas pasmerkė Stalino nusikaltimus. Europa virpėjo iš susijaudinimo, tikėdamasi greitų reformų. Viltys buvo bergždžios.
Atsinaujinimo dvasia užsikrėtė ir kultūra: pirmąjį Solženycino romaną spausdino oficialus literatūrinis žurnalas „Novy mir“, Europą pavergė nauja kino srovė. Ispanijoje ir Portugalijoje tebegyvavo NATO mėgstamų fašistų Franco ir Salazaro diktatūros ir cenzūra, bet Didžiojoje Britanijoje 1960-aisiais pirmą sykį pasirodė DH Lawrence‘o „Ledi Čaterli meilužis“, parašytas 1928-aisiais. Knyga parduota dviejų milijonų kopijų tiražu.
Po to, kai 1949-aisiais pasirodė Simonos de Beauvoir „Antroji lytis“, antrąjį šūvį 1966-ųjų gruodį paleido Juliet Mitchell, New Left Review paskelbdama esė „Moterys: ilgiausia revoliucija“ tapo skaitomu ir cituojamu opusu. Ji rašė: „Pažengusioje industrinėje visuomenėje moters darbas lieka totalinės ekonomikos paraštėse... moterims siūloma užsiimti savuoju pasauliu – šeima. Kaip ir pati moteris, šeima atrodo esanti natūralus objektas, bet išties tai yra kultūrinis artefaktas. Abi gali būti iškeltos iki aukštumų. „Tikra moteris“ ir „tikra šeima“ yra ramybės ir apstumo simboliai: tačiau iš tiesų jos abi gali tapti smurto ir nevilties aukomis.
Taip pat gyvavo malonumo principas. Septintasis dešimtmetis buvo hedonistinis, su tuo niekas negali ginčytis, bet tas hedonizmas labai skyrėsi nuo šiandieninės korporacinės jo versijos. Tuo metu jis reiškė šventeiviško penktojo ir šeštojo dešimtmečių puritoniškumo atsisakymą. Radikalūs sąjūdžiai metė iššūkį visiems socialiniams suvaržymams. Taip buvo visada.
Likus dešimtmečiui iki Prancūzijos revoliucijos Volteras pažymėjo: „Istorija yra melas, su kuriuo mes sutinkame.“ Po dešimtmečio buvo sunku sutikti su bet kuo. Debatus apie 1968-uosius neseniai atgaivino Nicolas Sarkozy, gyręsis, kad jo išrinkimas prezidentu praėjusiais metais yra paskutinė vinis į 68-ųjų karstą. Filosofas Alainas Badiou kandžiai patarė palyginti naująjį prezidentą su 1815-aisiais Napoleoną pakeitusiais Burbonais ir maršalu Petainu. Jie taip pat kalbėjo apie vinis ir karstus.
„1968-ųjų gegužė visiems mums primetė intelektualinį ir moralinį reliatyvizmą“, kalbėjo Sarkozy. „1968-ųjų gegužės įpėdiniai mums primetė idėją, kad nebėra skirtumo tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo, grožio ir bjaurumo. 1968-ųjų gegužės palikimas – tai visuomeninis ir politinis cinizmas“.
Jis net kaltino 1968-ųjų gegužę dėl godaus verslo suvešėjimo. 1968-ųjų gegužę įvykęs etikos standartų puolimas „susilpnino kapitalizmo moralę, paruošė dirvą neskrupulingam kapitalizmui.“ Taigi, šešiasdešimtųjų karta atsakinga dėl Enron, nekilnojamo turto krizės, korumpuotų politikų, valstybės vaidmens mažėjimo, „laisvosios rinkos“ diktatūros, begėdiškai oportunistinės kultūros.
Ar 1968-ųjų svajonės buvo tik svajonės? O gal žiauri istorija padarė abortą kažkam, kas turėjo gimti. Mes vis dar tikime, kad žmonių negalima vertinti atsižvelgiant į turtą – reikia turėti omeny jų sugebėjimus keisti savo ir kitų – vargšų ir neturinčiųjų jokių privilegijų – gyvenimą; ekonomika turi būti reorganizuota atsižvelgiant į daugumos interesus, o socializmas be demokratijos neveikia. Bet svarbiausia mūsų vertybė – žodžio laisvė.
Kai kurie, tada svajoję apie geresnę ateitį, apleido savo svajones. Kiti palaiko bjaurią maksimą: „Jei nekeisi pažiūrų, daugiau neuždirbsi. Prancūzų inteligentija, nuo Apšvietos laikų Paryžių pavertusi politine pasaulio dirbtuve,
Dainas, pašvęstas tiesai ir laisvei,
Apleisdamas šitai, tu mane liūdini
Nes esi toks, kokiu neturėtum būti.
