Nors tai galbūt sunku įsivaizduoti gyvenant Amerikoje, Italijoje komunistai, anarchistai, reiveriai, pankai, hakeriai ir menininkai užėmė didžiulius apleistus fabrikus, fortus, mokyklas ir bažnyčias užkaltais langais ir pavertė jas kino teatrais, koncertų salėmis, barais, svotais ir meno galerijomis. Italijos socialiniai centrai – tai ne niežais aptekusių šunsnukių landynės, kur purvini pankai ant sienų purškia savo mėgstamų grupių pavadinimais, o nepaprastai gyvybingos kultūrinės institucijos.


       Kai kuriuos iš jų puošia puikūs meno kūriniai, kituose randa prieglobstį naujieji imigrantai. Daugeliui jaunų žmonių, ypatingai mažuose miesteliuose, socialiniai centrai yra ideali susitikimų vieta, vienintelė alternatyva brangioms ir šlykščioms diskotekoms.


       Judėjimas prasidėjo 1975-aisiais, kai radikalūs komunistai įsisuko į apgriuvusį namą vargingame Milano rajone, jį išvalė ir išleido manifestą, kuriame aprašė, ką ketina nuveikti. Rajonui trūko pradinės mokyklos, vaikų darželio, bibliotekos, profesinės mokyklos, klinikos ir erdvių susitikimams bei koncertams. Jie pakvietė miesto valdininkus ir vietinę publiką į savo socialinį centrą Leoncavallo, kuriame atidarė staliaus dirbtuvę, siuvimo mokyklą, teatrą ir kitokias įstaigas. Leoncavallo, pirmas ir žymiausias Italijos socialinis centras, buvo kelis kartus uždarinėjamas ir verčiamas keisti buvimo vietą. Šiandien tai – galingas statinys, išpuoštas puikiais graffiti, su koncertų ir diskotekų salėmis, riedlenčių rampomis, centru, kur imigrantai gali tvarkytis dokumentus ir keletu barų. Jame klesti Italijoje populiaraus hip hopo klausytojai, čia grojo ir garsieji Public Enemy.

       Devintajame dešimtmetyje socialiniuose centruose gyvavo pankrokas, dešimtajame – reivo scena. Dabar Italijoje yra maždaug 150 socialinių centrų, bet juose klesti bendros idėjos.

       „Socialiniai centrai yra atviri bet kokioms išraiškos formoms“, sako dažytas juodaplaukis studentas nuskustais antakiais Andrea Borgioli, Marilyn Manson ir Korn fanas, dėl savo išvaizdos nerandantis kur išsinuomoti butą. „Jei norėčiau atidaryti parodą kur nors kitur, man reikėtų mokėti daug pinigų, bet aš nueinu į socialinį centrą, ir man leidžia parodyti savo darbus nemokamai. Čia gali ateiti bet kas ir kurti tokį meną, kokio tik panorės.

       Socialiniai centrai kitaip nei bet kas kitas Italijoje būna atidaryti visą parą, jie suteikia prieglobstį kiekvienam, kas ieško vietos numigti ar šiaip kur nors nueiti, nors dažnai jie uždaromi saugumo sumetimais ar dėl to, kad nieko nėra namie. Skirtingai nuo kitų pasilinksminimo vietų, socialiniai centrai yra antikapitalistinės nepelno įstaigos. Socialinių centrų judėjimą įkvėpė komunistai. (Komunistais čia vadiname ne politinę partiją – marksizmo – leninizmo pasekėjus, kurie šiaip pasaulyje vadinami socialistais, jų partija vis dar kaip simbolius naudoja kūjį ir pjautuvą, bet šiaip labiau primena JAV demokratus – bet jaunus, radikalius komunistus, užiminėjančius pastatus ir kuriančius socialinius centrus). Pagal jų antikapitalistinę tradiciją dauguma socialinių centrų, norėdami padengti išlaidas ar padėti suimtiems draugams, naudoja lėšas, surinktas renginiuose. Daugumoje socialinių centrų įėjimas į koncertus ar reivus kainuoja 3 dolerius, alus ir kiti gėrimai – 1, o maistas dažniausiai nemokamas.

       Socialiniai centrai ir laisvosios autonominės zonos, kur valdžia ir policija neturi jokių juridinių galių, ir kur publika gali mėgautis tuo, kas tik jai patinka, yra aštrus kontrastas šimtams juokingių potvarkių, pritaikytų Amerikos pramogų verslui.

       „Gali vartoti narkotikus, bet negali jų parduoti“, sako Borgioli. „Taip yra ne dėl problemų su policija ar grėsmių socialinio centro saugumui, bet dėl socialinių, idealistinių priežasčių – tie žmonės nenori, kad kas nors pralobtų pardavinėdamas narkotikus ir išnaudodamas žmones. Tuo pačiu metu jie nori, kad žmonės būtų laisvi ir darytų, ką panorėję“. Laisvė reiškia tai, kad daugumoje mažesnių socialinių centrų bet kuri grupė gali rengti koncertus. Taip pat čia gali rasti vietos ir keliauninkai.

       Lorenzo Costa praleido didžiąją dalį studentavimo metų socialinių centrų judėjime Bolonijoje. Kaip koks ekspertas, Costa paaiškino man, kaip sunku išlikti daugumai socialinių centrų.

       „Kai mes norėdavome atidaryti socialinį centrą, žvalgydavomės uždarytų vietų ir vietų, kurios priklauso savivaldybei. Pirmąjį mėnesį ten ir miegodavome, nes juk nežinai, kada tave išmes policija. Kartais išmesdavo kitą dieną. Sykį užėmėme gražią vietą –vienuolyną ir mokyklą ir išlaikėme juos 12 metų. Turėjome vaikinuką, kuris apkeliavo radijo stotis ir perskaitė dokumentą, kuriame buvo paaiškinta, kodėl mes užėmėme tą vietą, ir kviečiami žmonės. Po kelių valandų mūsų buvo jau du šimtai. Tai buvo išties gražus laikas, buvo tikras judėjimas, bet jis iširo dėl problemų su policija ir miesto valdžios susiskaldymo“.

       Kaip bebūtų, Italijos socialiniai centrai, kuriuos prancūzų laikraštis „Le Monde“ pavadino „Italijos kultūriniu brangakmeniu“, vis plečiasi. Nors daugelyje Europos valstybių esama skvoterių judėjimų, o kai kuriose valdo kairiosios vyriausybės, tik gausūs ir įvairūs Vokietijos skvotai prilygsta Italijos scenai. Amerikoje apie tokį judėjimą nėra ką kalbėti. Skvoterių judėjimas gyvavo Niujorko Rytinėje pakrantėje ir Filadelfijoje, bet juos į šipulius sudaužė policija. Ar Amerika pakankamai tolerantiška, kad leistų jauniems žmonėms kontroliuoti viešąją erdvę ir daryti tai, ką jie nori? Galbūt ne. Bet kol tai atsitiks, jaunimas turi nuspręsti, ar nori kontroliuoti savo pačių gyvenimą ir susitikimų vietas. Turi atsirasti organizuotas, tokių tikslų siekiantis judėjimas.

       Kol to nėra, važiuokit į Italiją ir pajuskite tikrąją demokratiją.


       Vertė kp
       2008.04.10.