Jau ne vieną dešimtmetį Europoje ir visame pasaulyje kovojama dėl viešosios erdvės. Laisviems žmonėms nepatinka, kad valstybė ir didysis verslas manipuliuoja mūsų visų turtu – žeme. Laisviems žmonėms nepatinka, kad viešoji erdvė, susirinkimų erdvė, solidarumo ir laisvo bendravimo erdvė virsta kažkieno nuosavybe. Laisviems žmonėms nepatinka, kad jie, būdami toje erdvėje, yra priversti tarnauti kažkieno egoistiniams interesams. Laisviems žmonėms nepatinka, kad miestas tampa nebe žmonių solidarumo, o atskirties, susvetimėjimo ir priešiškumo erdve. Laisvi žmonės kovoja – užiminėja tuščius, negyvus namus ir įžiebia juose gyvybę. Jie kuria socialinius centrus, kuriuose atgimsta solidarumas, tarpusavio ryšiai, tolerancija ir laisvė. Jie negrįžtamai išlaisvina žemės, realybės ir vaizduotės teritorijas iš kapitalistinės hegemonijos. Ir jiems tai pavyksta.

       Mes, Lietuvos aktyvistai ir menininkai, minime Skvotų ir autonominių erdvių dieną. Minime čia, aikštėje prie „Lietuvos“ kino teatro, kur dar neseniai susitikdavome prieš kino filmus ar prieš eidami į miestą. Ši vieta tapo mums brangi, nes čia mes pirmąkart sąmoningai sukilome prieš kapitalizmo diktatūrą. Ir jie mūsų iki šiol nenugalėjo. Nenugalėjo, nors šmeižė, tampė po teismus, vertė mokėti milžiniškas sumas. Nors darėme daug klaidų. Mes naiviai tikėjome institucionalizuoto meno galia, siekėme atgauti pastatą kultūrinėms iniciatyvoms, kurios faktiškai tarnauja tam pačiam neoliberalistiniam kapitalizmui ir veikia pagal tuos pačius dėsnius. Keletą mūsų kolegų nupirko, keletą išgąsdino, bet visų neišgąsdins, visų nenupirks. Mes nebekovojame už teisę žiūrėti nekomercinius filmus buvusiame agitpropo name – mes skelbiame karą buržuazinei prisitaikėliškai kultūrai ir jos spektakliui. Mes siekiame teisės būti kartu, kurti čia ir dabar. Daryti tai, kas mums išties patinka. Mes nesiruošiam su niekuo konkuruoti – visi esame lygūs. Mes nepasidavėme, nepasiduodame ir nepasiduosime!

       Stovime ant privačios valdos ribų, ant mirusios žemės slenksčio, žiūrime į apleistą, nykų ir liūdną namą. Mus prižiūri ir stebi. Kiekvieną žingsnį stebi, kiekvieną žodį klauso. Bet mes žinome: ši erdvė priklauso visiems, ji neturi šeimininkų. Nuosavybė – tai vagystė. Todėl patys nebijokime veikti, kelti neramumus gatvėse ir privačiose, bet negyvenamose erdvėse. Jos priklauso mums – visiems žmonėms. Jos priklauso mums – ir vieną dieną jos bus mūsų. No pasaran!

       2008.04.12 d., 15:00 val.
       Vilnius, viešoji erdvė prie „Lietuvos” kino teatro