drooker_SaxophoneDominuojanti Lietuvos gyventojų pasaulėžiūra šiandien yra skepsis. Dauguma niekuo netiki, viskuo abejoja ir vangiai kritikuoja. Jeigu jie susivienytų ir pradėtų kurti naują visuomenę, lengvai ją sukurtų, bet jie niekada nesusivienys, nes netiki sėkme. Jiems, kaip nebūtų gaila, šiame priplėkusiame pilkame pasaulėlyje ir taip gerai.

 

Šiandieninis daugumos skepticizmas, kurio nereiktų painioti su filosofine abejone kuriuo nors tiesos kriterijumi, yra tingių ir bailių miesčionių bruožas. Metafizine prasme skeptikų Lietuva panaši į Čechovo kūrinių provincijos mietelį. Vargani pilki namai, gatvių purvas, beprasmiai žmonės, nuobodulys, absurdas, apatija, agresija, tylus pamišimas ir paika mirtis...

 

Šiuolaikinio skeptiškai nusiteikusio miesčionio gyvenimas bukas ir kankinantis – kaip dantų skausmas. Ryte jis prabunda blogos nuotaikos. Valgo neskanius pusryčius, kurių nepajėgia suvirškinti iki pat pietų. Važiuoja į darbą, dėl kurio jau penkerius metus tyliai niršta. Vakare grįžta iš darbo. Namie jo nuotaika dar pablogėja, skeptiką ima erzinti aplinkiniai – žmona (arba vyras) ir vaikai. Skeptikas juos bara – kyla eilinis barnis. Patriukšmavęs skeptikas jaučiasi kiek geriau.

 

Jis prisėda prie kompiuterio. Užtinka straipsnį, kuris ragina pakilti nuo kelių, ištiesti nugarą ir pradėti pilnakraujį gyvenimą. Straipsnis visiškai nepatinka skeptikui. Tekstas atmeta jo beprasmę būtį, nepateisina jo kančių, verčia imtis veiksmų. „Demagogija! Nieko neišeis!“, – nusivylęs skeptikas skubiai rašo piktą komentarą. Tada nerimas dingsta. Jis išgeria skardinę gerai išreklamuoto alaus ir, kad rytoj nepavėluotų į darbą, eina miegoti. Užmiega. Nieko nesapnuoja.

 

Taip gyvena daugelis Lietuvos gyventojų, ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Gaila, bet kitokių pavyzdžių gerokai mažiau. Piktžolių visada daugiau nei gražių gėlių, kiekviena protinga mintis skęsta kvailysčių tomuose, kiekvieną poetą supa tanki rėksnių minia, kiekvienam revoliucionieriui tenka tūkstantis reakcingų.

 

Negi viskas taip liūdna? Visai ne! Tiesiog reikia nuspręsti, kuo nori būti ir ko sieki gyvenime.

 

Viskas paprasta. Nori gyventi nuobodžiai ir neįdomiai? Būk apatiškas skeptikas. Nori gyventi įdomiai? Nebūk juo. Nesirink pilko liūdesio. Gyvenk narsiai. Kvėpuok drąsiai. Laimėk. Istorijoje, mene, moksle, politikoje, asmeniniame gyvenime – visur laimi drąsūs ir ryžtingi žmonės. Jų pusėje pats Dievas, netgi jei jo nėra.

 

Atmeskite skepticizmo pančius ir kilkite aukštyn. Nebijokite aukščio – jūs sutverti skrydžiui. Netrukus priprasite ir pamiršite, kad neseniai šliaužiojote žeme. Ką? Netikite? Abejojate? Esate kupini to paties skepsio? Na, tada grįžkite prie savo skardinės alaus prieš miegą. Kaip sakė klasikas: „Gimės šliaužioti, skraidyti negali“. Pats nusprendei, kad gimei ropoti. Tegu taip ir bus.

 

Visus, kurie nėra skeptikai ir nenori kapituliuoti prieš šią varganą egzistenciją, kviečiu tapti anarchistais (šiandien Lietuvoje tai pats gyviausias judėjimas). Protestuoti, kurti alternatyvas, jungtis į nesisteminę opoziciją – ir nugalėti. Mums pavyks!

 

Che Polino


2011 03 02

 

drooker_miestas