Tikrai nustebau, kai galinio vaizdo veidrodėlyje sušvytavo švyturėliai. Faras guviai paaiškino padėtį ir informavo, kad „ponui“, t.y. man, bauda bus nuo 200, ir dar reiks važiuot į komisiją. Iškart paprašė persėst į jų automobilį.
Jeigu kas dar nežinote: visi Lietuvos keliuose plėšikaujantys (oi, šiandien tai vadinama eismo kontrole) farai ima kyšius. Visi. Tačiau ne visada. Persėdimas į faro automobilį yra blogas ženklas, nes gali būti, kad automobilyje įrašinėjamas vaizdas ar garsas, tad kyšio perdavimas tampa gana rizikingu reikalu. Tie veikėjai kartais mėgsta pademonstruoti savo „dorovę“ ir gauti šiek tiek baltosios karmos taškų iš žiniasklaidos, todėl vis nutveria kokį neapdairų nelaimėlį.
Todėl, jei tik yra galimybė, reikalą tvarkyk prie savo automobilio ir, svarbiausia, niekada neužmiršk atsitraukimo kelių. Jei, priešingai nei mano atveju, pažeidimas ir baudos dydis aiškus nuo pat pradžių, galima paduoti pinigus kartu su dokumentais. Nieko sakyti nereikia, nes tos uniformuotos utėlės puikiai įvaldžiusios simbolinę kalbą. Atsiradus keblumams visada galima pasakyti, kad pinigai tarp dokumentų įsimaišė netyčia. Man to dar niekada neteko sakyti.
Tarptautinis gyvulių klasifikacijos žinynas teigia, kad farai būna „žolėdžiai“ ir „mėsėdžiai“. Žolėdžiai ima kyšius tuomet, kai susiklosto palankios aplinkybės, o šiaip elgiasi apdairiai, prasižengėlių, t.y. potencialių kyšininkų, specialiai negaudo ir iškart nepuola spausti pinigo.
Mėsėdžiai yra pinigų grobuonys. Jie tyko nuošaliuose keliukuose ar keblesnio eismo vietose, patys ieško galimybių užsikalti pinigo ir patys aktyviai skatina kyšiui. Jie retai sodina į savo automobilį, o standartines frazes („Kur taip skubate, ponas?“, „Kur gyvenate?“, „Kur dirbate?“, „Tai ką darysim, Povilai?“) linkę išsakyti prie nuleisto prasižengėlio automobilio lango.
Su jais viskas paprasta. Jie visada paims pusės numatomos baudos dydžio kyšį. Anksčiau apsieidavo su trečdaliu, dabar jau nebe. Prieš pusmetį vienam tokių pasiūlius 30 Lt, jis šleikščiu balsu paprašė pridėti dar 20... Su mėsėdžiais beveik nėra reikalo kalbėti. Jie žino, kiek gaus, tu žinai, kad jie ims. Tas pats galioja, kai vykdomas reidas ir dirba daugiau farų. Visi jie priklauso tai pačiai gaujai ir visi žino, kas vyksta.
Išgirdęs standartinę frazę, kartu su kokiu nors dokumentu tiesiog paduok pinigus ir, „gavęs įspėjimą“ (bei dokumentus), šutink tolyn. Nei dėkoti, nei atsisveikinti nebūtina. Tave ką tik išpiso dar vienas valstybės atstovas, ir tu nesi niekam skolingas. Turi prisiminti, kad skolingi lieka. Gal kada nors Pietų Prancūzijos kempinge pasitaikys aptikti ir identifikuoti poilsiaujantį tą patį policijos pareigūną. Tuomet žinosi, ką daryti. Gal kada nors pasitaikys paliktas be priežiūros tarnybinis automobilis. Žinosi, kaip su juo elgtis.
Jei pasitaikė žolėdis, šis bus gerokai atsargesnis. Beveik visada teks persėsti į jaukų, švarų, šiltą policijos automobilį ir „palaikyti pokalbį“, t.y. kuo paprasčiau atsakinėti į to paties standarto klausimus. Bandyk išlikti ramus, draugiškas ir stebėk padėtį. Jei tik pajusi menkiausius delsimo požymius, pvz., bus užduotas dar vienas nereikšmingas klausimas ar pernelyg ilgai vartomi popieriai ir spragsima tušinuku – laikas veikti. Padėk pinigus šalia savęs, ant galinės sėdynės (jei priekyje – du farai, tada sėdėsi gale) ir nekaltai paklausk „Atsiprašau, ar ne jūsų popieriai mėtosi?“. Vienas jų atsisuks ir trumpai žvilgtelėjęs įvertins padėtį.
Toliau gali tekti išklausyti priekaištų dėl neatsargumo vairuojant, galbūt atsakyti į dar kelis klausimus, bet iš esmės viskas jau atlikta. Jei farai kalba apie pinigus, vaizdo ar garso įrašymo aparatūros greičiausiai nėra, bet būk atsargus ir niekada pats apie juos nekalbėk. Jei ką, jie tiesiog iškrito tau iš kišenės.
Jei neiškils nenumatytų aplinkybių, po kelių minučių atgausi dokumentus ir tau bus palinkėta „vairuoti dėmesingiau“ ar net „gero kelio“. Atsakyti nebūtina. Tiesiog susišluok dokumentus ir nešk muilą. Tu pralaimėjai, bet tau pavyko sumažinti nuostolius. Dvigubai.
Diedas
2010 12 28
