Pavyzdžiui, stumbro perdurtas ir mirtinai sužeistas medžiotojas buvo parneštas namo ir slaugomas, kol mirė nuo vidaus organų sužalojimų ir kaulų uždegimo. Tai rodo, kad šeima išgyvendavo net žuvus svarbiam jos nariui. Greičiausiai neįgali mergina su sulaužytu šlaunikauliu mirė būdama 17 metų ir palaidota gana prabangiai. Ši mergina su neišnešiotu kūdikiu po mirties buvo apibarstyta raudona ochra – numanomu atgimimo simboliu. Griūvančio stogo užmuštos motinos ir jos dvylikamečio sūnaus kapas graudina žiūrint vien į skeletų nuotrauką. Atskleidžiant visas istorijas, kaip buvo rūpinamasi ligoniais, akivaizdžiai matosi užuojauta likimo nuskriaustiems žmonėms. Toks rūpestis būdingas ne tik atskiriems individams, bet ir institucijoms. Įvairius Çatalhöyük pastatus Angel laiko nuolatinėmis ligoninėmis.
Lyginant Çatalhöyük ir tame pačiame regione buvusį bronzos amžiaus miestą Elmalı Karataş, į akis krenta 30% aukštesnis pastarojo kūdikių mirtingumo lygis. Bronzos amžiaus mieste niekas neišgyvendavo ilgiau nei iki 55-60 metų. Neolito laikų mieste nedidelė gyventojų dalis pasiekdavo 60-70 metų amžių. Atsižvelgiant į bronzos amžiuje įvykusius pokyčius, pavyzdžiui, plūgo atradimą, kas, lyginant su neolito laikų kasamuoju pagaliu, padidino žemės ūkio produkciją beveik 100%, toks gyvenimo trukmės sumažėjimas atrodo stulbinantis. Tačiau priešingai nei materialinis gerbūvis (kuris dabar vadinamas bendruoju vidaus produktu), gyvenimo kokybė (kūdikių mirtingumas, gyvenimo trukmė, ligonių slaugymas, esminių poreikių patenkinimas, lavinimosi galimybės, galimybių lygiavertiškumas) priklauso daugiau nuo socialinių, o ne nuo ekonominių sąlygų (8).
Slenkant amžiams atsiranda ne tik techninės naujovės, bet ir klasinė visuomenė. O klasinė visuomenė reiškia patriarchiją ir išnaudojimą. Moterys turi dirbti iki pat gimdymo ir po to vėl kuo greičiau stoti prie darbo. Tai didina kūdikių mirtingumą ir trumpina moterų gyvenimo trukmę. Klasinė visuomenė taip pat reiškia karą, o tai savu ruožtu trumpina vyrų gyvenimo trukmę.
Vidutinė Çatalhöyük miestiečio gyvenimo trukmė buvo 32 metai. Net jei mus ir gąsdina šis skaičius, turime suvokti, kad tokia eksploatuojamos klasės gyvenimo trukmė po to buvo pasiekta tik 1750 m. Tai reiškia, kad prieš 300 metų žemdirbiai gyvendavo trumpiau nei laisvas akmens amžiaus žemdirbys!
Taigi teigiamas techninio progreso poveikis nepralenkė neigiamų išnaudojimo ir priespaudos pasekmių.
Visuomenę galima apibūdinti ne tik pagal tai, ką ji tūri, bet ir pagal tai, ko jai trūksta. Tiesą gali atskleisti ir ko nors trūkumas.
Pavyzdžiui, nėra su nuosavybe susijusios prievartos įrodymų. Apiplėšimų kaip kriminalinių nusikaltimų archeologiškai įrodyti neįmanoma, bet kapų plėšimus – galima. Visose kultūrose, kuriose daiktai turėjo mainomąją vertę (kai matuojamas jų pagaminimui reikalingas laikas) ir buvo paskirstomi netolygiai, vertingi daiktai buvo dedami į kapus, o vėliau apiplėšiami. Tokiomis sąlygomis jokios sankcijos – nei žiauriausi bausmių būdai, nei dievų prakeikimai, nei įsivaizduojamos baisios kančios pomirtiniame pasaulyje – niekada nepajėgė sulaikyti žmonių nuo kapų plėšimo. Todėl plėšimai sutinkami nuo pat klasinės visuomenės atsiradimo iki šiandienos. Tačiau visuomenėse, kuriose daiktai neturėjo mainomosios vertės (nes jie buvo skirti tik kasdieniam naudojimui ir dalijimuisi su kitais) nėra priežasčių plėšti kapus. Çatalhöyük nebuvo rasta nė vieno išplėšto kapo. Taip, kaip nėra motyvų plėšti kapus, nėra motyvų ir plėšikavimui apskritai.
Bet įspūdingiausia, lyginant su klasinėmis visuomenėmis (ir su dabartinėmis), yra tai, kad visiškai nerasta agresijos požymių. Iš daugiau nei šimto piešinių nėra nė vieno, kuriame būtų vaizduojamas konfliktas ar kova, jau nekalbant apie karą, blogą elgesį ar kankinimą. Nėra nė pėdsako to, kas atsirado kartu su civilizacija. Lygiai taip pat nėra teismų ir jų nuosprendžių (9).
Kadangi visiškai nėra agresijos aktų pėdsakų, reikia išsiaiškinti, ar taip buvo dėl to, kad visuomenė netoleravo prievartos. Be to, kyla klausimas – jei prievarta niekur nebuvo vaizduojama (vien tai jau būtų išskirtinis reiškinys), ar pačioje visuomenėje apskritai nebuvo prievartos? Atsakymą vėl gausime iš Çatalhöyük skeletų.
Nėra nė vieno atvejo, kai skeletas rodytų smurtinę mirtį. Nerasta nieko, kas patvirtintų žmogaus smurtą prieš žmogų. Nė vienas žmogus nemirė dėl žmogžudystės ar kito žmogaus padarytų mirtinų sužalojimų! Dar daugiau – visiškai nėra žmonių žalojimo kultiniais (religiniais) tikslais, t.y. nebuvo pastebėta trepanacijų kaip neolito laikų Centrinėje Europoje, kaukolių deformacijų kaip Centrinėje Amerikoje ar Egipte, ritualinio rankų luošinimo kaip Pirėnų urvuose ledynmečiu, dantų išmušimo iniciacijos ritualo metu kaip Australijoje, kraujo aukų (nors gyvuliai buvo skerdžiami vartojimui, nerasta ritualinio žudymo įrangos).
Ir nebuvo karo! Jo Çatalhöyük nebuvo ne tik iki paskutinių gyvenvietės gyvavimo dienų, bet ir dar 1500 metų visos Anatolijos istorijoje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šie faktai atrodo kaip archeologinė utopija. Turime suprasti, kad 10 000 žmonių nebūtų galėję taip ilgai ir tokiame mažame plote išgyventi be centralizuotos galios, jei jie nebūtų taikę neprievartinių konfliktų sprendimo metodų. Jei konfliktų sprendimui būtų buvusi naudojama jėga, Çatalhöyük nebūtų išsilaikęs taip ilgai. Niekas nebūtų apsaugojęs gyvenvietės nuo sunykimo. Dar vienas argumentas prievartos nebuvimo naudai yra jau anksčiau minėtas prievartos nebuvimas kulto srityje. Žmonės sukūrė anapusinius įvaizdžius, kurie buvo lygiai tokie pat taikūs, kaip ir jie. Tokio didelio skaičiaus žmonių organizavimasis be centrinio autoriteto buvo įmanomas tik todėl, kad kasdienį gyvenimą reguliavo ištobulintas socialinis kodas.
Sunku išvengti išvados, kad Çatalhöyük žmonės į gyvenimą žiūrėjo kitaip nei mes. Jie koncentravosi į gyvenimo tęstinumo siekius. Panašu, kad jie suvokė tęstinumą, suvokė, kad gyvenimas turi tęstis – tai fundamentali tiesa, kurią mes vis dažniau pamirštame.
Greičiausiai tokio taikingumo priežastys yra socioekonominės prigimties. Kiekvienas žinojo, kad išgyvens tik kartu su kitais (fundamentali tiesa, kurios mums kartais taip trūksta). Žmonės galėjo išlikti tik bendradarbiaudami, kiekvieną dieną jie įsitikindavo, kad kolektyvinės pastangos suteikia daugiau nei pavienės. Todėl Çatalhöyük šiandien dar vadinamas neolitiniu gyvenimo būdu.
Išvengdami destruktyvios veiklos ir neturėdami išnaudotojų, pasisavinančių didesnę dalį jų darbo vaisių, jie sumažino vidutinį darbo, reikalingo esminiams poreikiams patenkinti, laiką iki pusės savo aktyvaus laiko. Daugiau nei pusė savo laiko jie skyrė aukštesnių poreikių patenkinimui. Tai matyti iš stebinančios vartojamų daiktų gamybos apimties, įvairovės, kokybės ir socialinio gyvenimo. Tai užfiksuota mene, kurio paskirtis buvo mokyti kasdienio socialinio gyvenimo taisyklių, piešimo, šokių, muzikos ir dažnai vykusio puotavimo. Iš sieninės tapybos ir iš keisto fakto, kad beveik pusės suaugusiųjų šlaunų kaulai rodė anatominius pokyčius, kurie galėjo atsirasti nuo besaikio šokimo, galima daryti išvadą, kad linksminamasi buvo dažnai. Vienos tokios puotos likučių kasinėjimai parodė, kad nebebuvo ko daugiau ir norėti. Tokiu būdu puotavimas ir šokiai reikšmingai prisidėjo prie visuomenės stabilumo ir neleido sukaupti per daug pridėtinės vertės.
Tų tolimų dienų pėdsakai perteikia idėją, ką galima nuveikti net akmens amžiaus sąlygomis, kai socialiniai santykiai yra humaniški, o žmogus – laisvas. Šie atradimai ypač svarbūs stalinistinio socialistinės utopijos diskreditavimo fone. Jie leidžia surinkti empirinius duomenis ir pateikia pavyzdį, koks turėtų būti komunistinės gamybos ir socialinės struktūros santykis. Komunistiniai santykiai šioje visuomenėje klestėjo ne 80, o 3000 metų.
Tai, kad tokia santvarka buvo įmanoma akmens amžiuje, dar kartą patvirtina, kad gyvenimo kokybei ir visuomenės charakteriui lemiamą reikšmę turi ne techninis išsivystymas, bet socialinių santykių organizacija. Tik pagalvokite, kas būtų įmanoma šiandien, esant dabartiniam technikos išsivystymo lygiui, jei mes turėtume bent jau pakenčiamas socialines sąlygas...
(8) Tokios nuostatos tikslingai neigiamos neoliberalių ekonomistų.
(9) Verta pastebėti, kad kovos, karo ir bausmių vykdymo vaizdai ne tik yra pagrindiniai klasinės visuomenės meno motyvai, bet ir perėjo į ją iš ankstesnių epochų.
Naudota literatūra:
Angel, J. L., 1971 m.,"Early Neolithic Skeletons from Çatal Hüyük: Demography and Pathology", Anatolian Studies, 21 psl., 77-98 psl..
Arsebük, G., Mellink, M. J., Schirmer, W., (Eds.), 1998 m., "Light on Top of the Black Hill: Studies Presented to Halet Çambel", Ege Yayınları, Istanbul.
Balter, M., 1998 m., "Why Settle Down? The Mysteries of Communities", Science, 282 psl., 1442-1445 psl.
Balter, M., 1999 m., "Long Season Puts Çatalhöyük in Context", Science, 286 psl., 890-891 psl.
Beltran, A., 1982 m., "Felskunst der spanischen Levante", Gustav Lübbe Verlag, Bergisch Gladbach.
Bergmann, S., Kästner, S., Mertens, E.-M., (Eds.), 2004 m., "Göttinnen, Gräberinnen und gelehrte Frauen", Waxmann, Münster.
Boetzkes, M., Schweitzer, I., Vespermann, J., (Eds.), 1999 m., "EisZeit", Roemer- und Pelizäus-Museum, Ian Thorbecke, Hildesheim und Stuttgart.
Böhmer, R.M., Hauptmann, H., (Eds.), 1983 m., "Beiträge zur Altertumskunde Kleinasiens - Festschrift für Kurt Bittel", Philipp von Zabern, Mainz.
Ir dar 97 leidiniai...
Pagal www.urkommunismus.de parengė RB
