Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) dokumentuose, pažymėtuose grifu LYA, f. K-1, ap.58, b. 4778/3 rašoma: „1949 09 26 A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį (t. 1, 1.76, priedas), 1949 11 05 A. Kraujelis nušovė L. Gečienę (t. 1, 1.101, 108-110, 118-110, priedas), 1949 12 06 A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją (t. 1, 1.159, priedas), 1951 08 11 A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską (t. 1, 1.224, 238-39, 280, priedas), 1951 12 2-3 A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę (t. 2, 1.8-12, priedas), 1952 06 12 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį (t.2., 1.219-220, 245, priedas), 1952 12 22 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E. Satkūną (t. 2, 1.287, priedas)“.
Visi šie nužudyti asmenys buvo civiliai. A. Kraujelis buvo civilių žmonių kaltintojas, teisėjas ir nuosprendžių vykdytojas viename asmenyje, todėl jis turėtų būti pripažintas asmeniu, dalyvavusiu beginklių civilių žmonių žudynėse, kuriam negali būti taikomas įstatymas I-118. Deja, A. Kraujelis ne tik reabilituotas, bet ir pagerbtas pačiu aukščiausiu lygiu. Šį mėnesį Utenoje, Molėtuose ir Vilniuje su didžiule pompa bus minimos jo žūties 45-osios metinės.
Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad konservatorių valdomas Seimas sugalvojo, kaip paskelbti „nepatikimu“ sovietmečiu sudarytą A. Kraujelio aukų sąrašą. 2008 m. lapkričio 29 d.. Seimas pataisė įstatymą I-180 pridėdamas nuostatą: „Okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais“ (str.2, paragrafas 2). Taigi pritaikius šią nuostatą, yra laikoma, kad A. Kraujelis nenužudė nė vieno žmogaus, kol nėra atliktas papildomas tyrimas.
Panevėžio prokuratūra, kuriai buvo pavestas A. Kraujelio bylos tyrimas, šių faktų turbūt nė netikrino, vietoj to ji sukurpė bylą buvusiam sovietinės teisėsaugos pareigūnui Marijonui Misiukoniui, kurioje šis kaltinamas dėl paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno sunaikinimo. 2009 m. lapkričio 24 d. Panevėžio apygardos teismas grąžino bylą prokurorams, reikalaudamas užpildyti ikiteisminio tyrimo spragas: „Teismui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad A. Kraujelis galėjo nužudyti byloje minimus civilius gyventojus, kurie nedalyvavo kovos veiksmuose, buvo neutralūs arba komunistinių pažiūrų.“
Kaip ir kada baigsis šis tyrimas – neaišku. Tačiau Lietuvos politikai nieko nelaukia, jiems ir be jokių tyrimų aišku, kad A. Kraujelis yra lietuvių tautos didvyris, 1997 m. pripažintas kariu savanoriu, 1998 m. pakeltas į vyresniuosius leitenantus, 1998 m apdovanotas Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.
Šioje situacijoje guodžia tik faktas, kad kai kurie garsūs Lietuvos žmonės, nors ir nedrąsiai, bet atvirai pasisako prieš tokias politines manipuliacijas žmonių atmintimi. Profesorė Vanda Zaborskaitė sako: „Ginkluotos rezistencijos pakilimo metais veikė karo teismai, kur sprendimai buvo priimami kolektyviai, o A. Kraujelis (vėlyvuoju savo veikimo laikotarpiu) veikė vienas, jis leido sau būti prokuroru, teisėju ir vykdytoju budeliu viename asmenyje. Jis yra organizavęs žudynių, jam dalyvaujant žuvo ne vienas niekuo Lietuvai nenusikaltęs žmogus.“
Aloyzas Sakalas yra pareiškęs: „Norint atsakyti į šį klausimą, prokuratūrai reikėtų kruopščiai patikrinti minėtų asmenų žūties aplinkybes ir pasakyti visiems, buvo jie tik neginkluoti civiliai, ar ginkluoti KGB talkininkai, ir ar tikrai A. Kraujelis buvo jų žūties kaltininkas. Man nepavyko rasti tokių prokuratūros tyrimų ir, jei jų iš tiesų nėra, darytina, deja, išvada, kad A. Kraujelis buvo civilių (nesvarbu ginkluotų ar ne) žmonių kaltintojas, teisėjas ir nuosprendžių vykdytojas viename asmenyje.“
O ilgametis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis prisimena konkrečius faktus: „A.Kraujelis nušovė mano vaikystės draugo tėvą. Su tuo draugu mes smėlėtoje Utenos Rūtų gatvėje spardydavome kamuolį. Nušovė vakare per langą, kai kambaryje degė šviesa. Draugo motiną tik sužeidė, matyt, gerai nenusitaikė. Apie tai Utenoje žmonės kalbėjo, kad Kraujelis nušovė mokytoją (man rodos, kad draugo tėvas dirbo Utenos švietimo skyriuje, o gal kartu ir mokytojavo). Po daugelio metų, tiksliau, 2007 m. liepos 26 d., Utenos prokuroras paklausė A. Kraujelio sesers Janinos: „Kiek žmonių nužudė Antanas?“ Ji atsakė: „Žinau, kad apie vienuolika, – Sadkūną, Gečius tikrai jis...“ Tarp kitko, Gečių liko du vaikai – dukra ir sūnus, kuriems tada buvo apie penkis, dešimt metų. Jie miegojo ant pečiaus. Remiantis liudininkų parodymais, užfiksuotais anais laikais vestose baudžiamosiose bylose bei gyventojų prisiminimais galima būtų tiksliau išvardinti kai kuriuos iš Antano Kraujelio sesers paminėtos vienuolikos. Be uteniškio tarybinio švietimo darbuotojo, A. Kraujalis, veikdamas daugiausia Molėtų ir Anykščių rajonuose, dar nušovė du kolūkio pirmininkus, vieną kolūkio pirmininko pavaduotoją (minėtą Sadkūną), vieną apylinkės tarybos pirmininką ir jo žmoną, vieną komjaunuolę, sužeidė skaityklos vedėją (pastarasis, kad ir sužeistas ir jau garbaus amžiaus, pabėgo).“
J. Jurgelio nuomone: „Tai darydamas A. Kraujelis ne kartą pažeidė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) Baudžiamąjį statutą (statutas įsigaliojo 1949 m. spalio 10 d.). Statutas numatė, kad partizanai mirties bausme gali bausti tik valdžios pareigūnus, ypač žiauriai vykdžiusius okupacinės valdžios priemones. Tačiau pasigendama duomenų, kad A. Kraujelio nužudyti asmenys būtų vykdę kokias nors žiaurias priemones. Maža to, LLKS baudžiamieji normatyviniai aktai nekalto asmens nužudymą laikė sunkiu nusikaltimu ir tai partizanams daryti griežtai draudė. Atrodo, kad visi A. Kraujelio nužudytieji buvo lietuviai, civiliai, daugiausia beginkliai (kolūkio pirmininkai, apylinkių tarybų pirmininkai turėjo teisę laikyti ginklą).“
Seime surengtoje parodoje rodomos A. Kraujelio nuotraukos, kuriose jį matome ginkluotą automatu bei pistoletais. Eksponuojami ir keli A. Kraujelio daiktai – žiebtuvėlis, šaukštas, šakutės, uniforminis švarkas. Pridėtuose Utenos bei Molėtų gimnazijų moksleivių rašiniuose apie A. Kraujelį parašyta, kad jis buvo narsus patriotas.
