William Montgomery Brown. Komunizmas ir krikščionybė (ištrauka)

Žmonių vergija dar nepasibaigė ir niekad nepasibaigs, kol tik gyvuos varžytinių tvarka, kurioj gyvenimo reikmenos yra gaminamos pelnui, o ne vartojimui. Žmonių vergija sudaro, taip sakant, pamatinį dalyką šitokios sistemos sąstate.

Aplamai sakant, žmonių vergija buvo trijų formų – grynoji vergija, kur žmogus vergas buvo tiesioginė savo pono nuosavybe, sakysime, lygiai kaip arklys ar mulas, kuriuo vergas dirbo; ir ponas jį aprūpindavo labai panašiai, kaip jis aprūpindavo savo arklį ar mulą, ir beveik dėlei tos pačios priežasties.

Baudžiavos vergas buvo tikrenybėje toks ponui priklausomas daiktas, kaip ir grynasis vergas, tik baudžiavinis vergas turėjo daugiau pats savimi rūpintis; ir ponas reikalavo iš jo, kad daugiau nudirbtų, taip kad tas ponas galėtų labiau pralobti ir didesnės garbės įgyti, ypač kuomet baudžiaviniai vergai priklausė nuo pasekmių karų, kuriuos vedė jų ponas.

Samdomasis, alginis vergas taip pat yra lygiai nuosavybė savo pono, kaip kad grynasis vergas ir baudžiauninkas buvo nuosavybė atitinkamų savo ponų; bet jeigu samdomojo vergo ponui nereikalingi jo patarnavimai, tai šis vergas atsiduria visiškai ant dievo valios; taip nebūdavo baudžiaviniam vergui; juo labiau taip nebūdavo grynajam vergui, kuriuo vis tik rūpindavosi ponas. Alginis vergas be ceremonijų ir visiškai paspiriamas šalin, kuomet jo triūsas pasidaro jau nereikalingas jo ponui, ir tai nepaisant, kad šis vergas bent 10 sykių daugiau atlieka darbo savo ponui negu anie pirmesnieji vergai.

Šioj gadynėj gyvenimo reikmenos gaminamos ir paskirstomos pagal varžytinių sistemą. Dabartinė varžytinių forma yra žinoma kaipo kapitalizmas. Jinai pavaduoja arba bent nustelbia kiekvieną kitą varžytinių formą ir, taip sakant, yra visų dalykų karalius.

Ta sistema šiandien padalina pasaulį į dvi sritis: maža sritis, kurioj mažutis skaičius žmonių perteklingai gyvena būdami savininkai, ir didelė sritis, kur dauguma dirba, o gyvena badaudami. Betgi, galų gale, absoliučiai viskas, ką turi vieni ir kiti, pareina iš darbininko, ir visiškai nieks nepareina iš savininko.

Taip. Darbininkas būtinai reikalingas savininkui, lygiai taip, kaip šuo reikalingas blusoms (pavartoju čia tą gerai žinomą, puikų palyginimą). Bet savininkas yra darbininkui tiek reikalingas, kaip šuniui blusos. Kaip šunims būtų kur kas geriau be blusų, taip ir darbininkam būtų kur kas geriau be savininkų.

Savo laiku buvo atrasta, kad niežų ligą iššaukia tam tikras parazitas. Tai buvo be galo svarbus atradimas. Nes jis privedė prie atradimo, kad parazitai iššaukia ir daugelį, jei ne didžiumą, kitų ligų, kuriomis serga žmonės ir gyvuliai. Tai yra tiesa ir kalbant apie visuomenės organizmą, ne tik apie fizinį organizmą įvairių gyvių. Kapitalizmas yra visuomenės vidurių kirmėlės (lisnikai).

Kad gyvuoja ponų ir vergų klasės, tai neišvengiamai kyla keleriopa kova: 1) vergų kova su ponais dėlei geresnių sąlygų, kuri pereina ir į maištus; 2) ponų kova, kurie varžosi dėlei rinkų, ir iš čia kyla karai; 3) kova tarp pačių vergų dėl darbų, ir iš čia pareina baisus skurdas, naikinantis jų kūnus ir sielas, ir 4) vergų kova su ponais dėlei visiško tokios tvarkos pakeitimo, ir iš čia pareina revoliucijos.

Visa ta kova tarp savininkų ir samdinių, kaipo priešingų klasių, ir kova pačiame viduje vienos ir kitos klasės veda linkui dvejopų pasekmių abiem klasėm. Kova, kuri eina viduj pačios savininkų klases, mažina skaičių turtingųjų; užtai didina turtus rankose nedidelio skaičiaus tų, kurie varžytinėse su kitais savininkais paima viršų. Kova, kuri eina viduj vergų klases, vis didesnį jų skaičių nustumia į skaudų skurdą ir daro visus juos dar labiau nelaimingus.

Kol laikosi kapitalizmas, tol visos šnekos apie santaiką ant žemes ir gerą valią tarp žmonių yra ir bus tik veidmainybė. Nes iki nesugrius kapitalizmas, tol pasaulis bus pasidalinęs į vergų ir ponų klases, ir minėta ketveriopa kova skandins pasaulį neapykantoj ir susikirtimuose.

Teorijos ateina ir praeina. Sąlygos liekasi ir veikia savo darbą. Ir nuo šio laiko revoliucinis socializmas darbuosis dieną ir naktį, visur ir visada, įtempdamas visas savo pajėgas; ir jis turi atlikti tris milžiniškus uždavinius: 1) nuversti didįjį imperialistinį, varžytinių kapitalizmą; 2) pasodinti ant sosto tą didžiąją demokratiją, kooperatines pramones sistemą, ir 3) užtikrinti pasaulyje viešpatavimą beklasinei demokratijai ( tai yra, tokiai visuomenes tvarkai, kur nebus jokių klasių).

Berašant man šiuos žodžius, revoliucinis socializmas Rusijoj dar nėra išgyvenęs nė trejų metų; tačiau tuo trumpu laiku jis daugiau atliko darbo pasaulio labui, negu visos valstybes ir visos bažnyčios su visais savo karais visoj žmonijos istorijoj, apimančioj bent du tūkstančius metų. Po teisybei, tai tos valstybes ir bažnyčios visai nieko nėra nuveikusios dėlei tų tikslų. Priešingai, jeigu ir buvo kiek pažengta linkui tų tikslų, tai buvo pažengta nepaisant, kad bažnyčios ir valstybes dėjo didžiausių pastangų, kad užkirstų kelią kiekvienam žingsniui dėlei tos pažangos.

Revoliucinis socializmas yra pasauliniai platus judėjimas, kurio tikslas yra paliuosuoti vergą-gamintoją nuo pono, kurs nieko nepagamina, bet kurs išplėšia gamintojo darbo vaisius ir palieka pusgyvį pakelyje. Revoliucinis socializmas yra vienintelis judėjimas, kurs gali atnešti vergui-darbininkui paliuosavimą. Revoliucinis socializmas yra Gerasis Samaritonas apiplėštam ir sužeistam darbininkui. Reformistinis socializmas gi tai yra kunigai ir levitai, kurie užuolanka praeina pro tą apiplėštą ir sužeistą darbininką.

Taip ypač galima pasakyti apie krikščionių socializmą. Krikščionių socializmas yra absoliučiai niekam netikęs; o kad jis niekam nevertas, tai todėl, kad jis turi pamatiniai parazitinį pobūdį, kuriuo pasižymi viršgamtinė arba pilnatikė krikščionybė.

Pirm reformacijos, krikščionybėje viešpatavo vienuoliai (zokoninkai) – parazitai, kurie gyveno elgetaudami, meluodami ir persekiodami; o po reformacijai krikščionybėje viešpatauja kapitalistai – parazitai, kurie gyvena, grobdami, meluodami ir karus rengdami. Vienuoliai ir kapitalistai yra kiti kitiem giminingi tuom, kad jie yra tikri piliečiai parazitizmo viešpatystės.

Mes niekad neturėsime santaikos ant žemes nei geros valios tarp žmonių, kol tik nebus žmonija be parazitų; o to nebus tol, kol pasaulyj pranyks skirtingos klases. Parazitizmas yra dvynukas visuomenes pasiskirstymo į klases.

Negi žemė gali būti paliuosuota nuo savo parazitų tol, kol dangiškas pasaulis bus paliuosuotas nuo klasinių dievų, kuriuos kapitalistai padare „ant abrozdo ir paveikslo savo“; kol šis žemiškas pasaulis bus paliuosuotas nuo klasinių valstybių, klasinių įstatymų, bažnyčių ir evangelijų su atitinkamais savo klasiniais karaliais ar prezidentais ir klasiniais jų kunigais ar pamokslininkais, kurie savo pačių padarytus dievus užkaria šiam pasauliui, pritaikydami juos prie savo reikalų ir pasikviesdami juos talkon dėlei melagysčių, grobimo ir karinių planų.

Kapitalizmas ir krikščionybe nėra nieks, kaip tik parazitizmo sistemos; o kaipo parazitizmo sistemos, tai kapitalizmas ir krikščionybe baisiai panašūs į kits kitą; jųdviejų panašumai yra beveik tokie skaitlingi ir tokie artimi, kaip panašumai dvynukų, kurių iš pažiūros visai negalima atskirti nuo kits kito.

Abidvi tos sistemos turi dievus, bažnyčias ir kunigų luomus; bet visa tai yra ne kas kita, tik ženklai (simboliai). Kapitalizmo dievas irgi yra tik ženklas; kad ir ženklas būdamas, tačiau jis yra tikras auksas, kurs stovi po tikrais šventnamio skliautais, ir beveik visas pasaulis nuoširdžiai jį garbina. Gi krikščionybės dievas yra dar labiau tik ženklas, tik simbolis; krikščionybės dievas nėra joks tikrenybės dalykas; jis tik įsivaizduojama dvasia, padidintas žmogus be kūno; jis patalpintas virš išsvajotų dangaus skliautų, ir tik labai maža pasaulio dalelė nuoširdžiai jį garbina.

Vyskupas W. M. Brown. Komunizmas ir krikščionybė. Vertė T. Tauras. Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos leidinys Nr. 16. Brooklyn, N.Y., „Laisvės“ spauda, 1924.