Žydų kilmės kaunietė, dar kurį laiką gyvenusi ir dabartiniame Akmenės rajone, Papilės miestelyje, anarchistė Emma Goldman tikėjo absoliučia žmogaus laisve ir visą gyvenimą gynė žodžio laisvę, galimybę kontroliuoti gimstamumą, moterų lygybę ir teisę būti nepriklausomomis, seksualinę laisvę, būtinybę panaikinti šauktinių kariuomenę, plėsti darbininkų teises ir teisę organizuoti profesinės sąjungas.
Intelektualams – žodžio laisvės simbolis
1895 m. Goldman emigravo į Niujorką – žydų emigrantų pamėgtą miestą. Pradėjusi dirbti siuvimo fabrike, Goldman pamatė tikrąją laisvės Amerikoje kainą – už per darbo dieną uždirbtus 2,5 dolerio buvo beveik neįmanoma pragyventi. Baisios darbo sąlygos pastūmėjo Goldman prisijungti prie anarchistų, o po kelerių metų, už streiko organizavimą buvo suimta policijos.
Jau iki tol žinoma kaip tvirtai besilaikanti savo žodžio ir idealų, policijos pareigūnui pareikalavusi tapti informatore, Goldman sviedė stiklinę vandens policininkui į veidą ir vietoj laisvės gavo vienerius metus kalėjimo. Tačiau teismo procesas dar labiau išgarsino imigrantę, kalbančią su rusišku akcentu – ji buvo pirmoji kalinė Niujorko valstijoje nuteista už „riaušių kurstymą“, bet didelė dalis amerikiečių intelektualų ją priėmė kaip moterį, įkūnijančią JAV Konstitucijos garantuojamą žodžio laisvę.
Ekstremistė ar idėjinis žmogus?
Tačiau žiniasklaida buvo linkusi kurti Goldman – ekstremistės įvaizdį, nors tokiam portretui ji ir pati „iliustracijų“ nestokojo. Dar 1892 m. ji su savo mylimuoju Alexanderiu Berkmanu nutarė nužudyti kelių fabrikų savininką H. K. Fricką, kuris, kaip Goldman manė, buvo susitepę ne vieno darbininko krauju. Kadangi 15 dolerių, reikalingų revolveriui įsigyti, ji neturėjo, pinigų idėjai įgyvendinti ji nutarė gauti gatvėje, parsidavusi kaip prostitutė. Tačiau vis neišsirinkdama klientų, galiausiai su senyvo amžiaus vyriškiu ji nuėjo į barą, kur jis jai davė dešimt dolerių. Kitus penkis pasiskolinusi iš sesers, Goldman sugebėjo surinkti pinigus žmogžudystei, už kurią jos draugas praleido 21 m. kalėjime, o jai tą kartą pavyko išsisukti.
Ši ir kitos istorijos, nors ir netapo pagrindiniu deportacijos motyvu (motyvas buvo jos pasisakymai prieš šaukimą į armiją), tačiau dėl ne itin palankios viešosios nuomonės padėjo išsiųsti Goldman iš JAV. Atsidūrusi Sovietų Sąjungoje, užsispyrusi žydė išliko ištikima sau. 1919 m., Leninui ją pokalbiui pakvietus į Kremlių, Goldman be užuolankų, tiesiai į akis „revoliucijos vadui“ sukritikavo autoritarinį bolševikų valdymą. Po tokių žodžių Goldman vietos Sovietų Sąjungoje nebeliko.
Likusį savo gyvenimą „pavojingiausia JAV moteris“ keliavo po Europą bei Kanadą, skatino nepasiduoti Europą apimančiam fašizmui, ypač kritikuodama Hitlerio politiką. 1940 m. Emmai Goldman mirus, jos kūną leista pargabenti į JAV, kur ji palaidota Čikagoje, dalyvaujant keletui tūkstančių žmonių, šalia kitų anarchistų kapų.
Daugybė Goldman surengtų protestų viešai pasakytų kalbų ir skaitytų paskaitų padėjo įtvirtinti vertybes, be kurių šiandieninės Jungtinės Valstijos neįsivaizduojamos. „Imigrantė su rusišku akcentu“ išmokė amerikiečius neužgniaužti net ir tokių nuomonių, kurių patys negali pakęsti, Taip pat teigiama, kad be Goldman aktyvizmo dar ilgą laiką JAV nebūtų legalizuota gimdymų kontrolė, o jos pačios asmenybė politikus privertė prabilti apie imigrantų teises bei tikrąją patriotizmo reikšmę. Goldman parašė ir išleido šešias knygas, kuriose kritikavo bolševikų revoliucijos pasekmes Rusijoje, taip pat aiškino anarchizmo principus. Garsiausia jos knyga – autobiografija „Living my life“ (liet. Gyvenant savo gyvenimą).
Goldman LGBT veikla
Šiandien dažnai LGBT aktyvistų kartojamas principas, jog svarbiausia yra mylėti, o ne reguliuoti, ką galima mylėti ir ko – ne, turbūt žodis žodin skambėtų ir garsiosios anarchistės lūpose, jei, aišku, ji tik būtų gyva. Goldman, vos pradėjusi viešai kalbėti, iš karto aiškiai pasakė pritarianti homoseksualų dekriminalizavimui, dėl ko pirmiausia kritikos sulaukė ne iš oponentų dešinėje, bet iš savo bendražygių, bijojusių neigiamos visuomenės reakcijos. Niekada nekeitusi homoseksualiems žmonėms palankios pozicijos, Goldman, nors pati turėjo kelis gyvenimo partnerius vyrus, manoma, nevengdavo ir santykių su moterimis.
Savo aplinkoje bendravusi su daugybe gėjų ir lesbiečių, Goldman, kaip teigiama, turėjo trumpą romaną su moderniosios literatūros žurnalo „The Little Review“ redaktore Margaret Anderson, taip pat anarchiste Almeda Sperry. O 1923 m. savo esė „pavojingiausia JAV moteris“ rašė: „Moderni moteris nebegali ilgiau būti patenkinta tik vyro meile: ji ieško supratimo ir draugystės, ji taip pat nori būti laikoma žmogumi, o ne tik sekso objektu. Dažniausiai vyrai to suteikti negali, todėl moteris atsisuka į savo seseris“.
