Totalitarinė valstybė žlugo, kaip ir reikėjo ti­kėtis, visose savo gyvenimo srityse iš karto. Visa mus supanti realybė tapo kitokia, ji gali tapti kažin ko­kia, tik niekada jau nebebus tota­litarinės valstybės realybė.

Be džiaugsmo, visus šiuos iš­svajotus pasikeitimus lydi liūdesys ir pyktis. Todėl, kad reikia viską, kas jau padaryta, pasidaryti iš naujo – įpročius, mintis, gyvenimo planus ir pan. Pikta todėl, kad šio­je švarioje vietoje pradeda domi­nuoti dėvėti daiktai – patekę čia ar iš praeities, ar iš užsienio – vertybės, idėjos, svetima patirtis, nelyg naudoti, bet geri automobi­liai. Negaliu sakyti, kad toje pasiūloje nėra pasirinkimo. Bet visos alternatyvos ne pirmo šviežumo. Pavyzdžiui, tautodailė ar avangar­das mene. Bet man nebereikia nei dar vieno Kęstučio, kalaviju besi­beldžiančio į Maskvos vartus, nei dar vieno unitazo, atnešto į parodų salę. Mano širdyje Tarybų Lietuva amžiams, man reikia stipresnių priešnuodžių, man reikia kažko ne­būto, nematyto.

Aš ilgai galvojau apie susida­riusią padėtį, kaip išsiveržti iš uždaro rato tarp tarybinio ir netarybinio, kaip gyventi kaskart naują, netikėtą gyvenimą, su atradi­mais ir sėkmėm, vienu žodžiu, gy­venimą tokį, koks jis yra, o ne to­kį, kokį aš jį įsivaizduoju savo sielos belangėje. Aš supratau, kad galiu išsiveržti iš minėto uždaro rato tik paaukodamas, atsisakyda­mas labai brangaus, vieno brangiausių man dalykų – minties, kad reikalinga Lietuvos valstybė.

Taip, aš nebemanau, kad kurti Lietuvos valstybę yra būtina, priešingai, aš manau, kad reikia kiek galima prieštarauti tokios valstybės kūri­mui. Dabar galvoju, gal Lietuvos valstybė nebuvo man tokia brangi... ne, ji buvo man labai brangi.

Man belieka išaiškinti, kokiu būdu galima atsisakyti valstybin­gumo idėjos, idėjos, kuria rėmėsi mano Tėvynės istorija daug šimtų metų.

Be abejo, mūsų gyvenimą le­mia politinės struktūros, ir didieji pasikeitimai mūsų šalyje reiškia politinių struktūrų pasikeitimą, t. y. valdžios reformą ir pakeitimą. Bet ar gyvenimas pakeitė valdžią, ar valdžia – gyvenimą? Tai svar­bus klausimas, į jį reikia atsakyti taip ar ne, tada atsiras aiškumas, leidžiantis daryti išvadas, nes ki­taip visi liks teisūs.

Mano nuomo­ne, Tarybų Sąjungoje galų gale įvyko konfliktas tarp visuomenės ir valdžios, ne konfliktas valdžioje, ne perversmas ar valdžios reforma, o tiesiog visuomenė pati savaime pasipriešino valdžiai. Dabar klausykite – štai pagaliau pasaulio is­torija sukompromitavo valdžios idėją. Todėl, kad Tarybų Sąjungoje valdžia buvo kiek begalima stipriausia, o visuomenė – kiek begalima susilpninta; ir vis tiek vi­suomenė pasirodė stipresnė.

Taigi ar galima po to pasitikėti valdžia – ne, niekados daugiau. Tik pa­čia visuomene. Tai reiškia, kad jei kur nors yra, buvo ar bus geras gyvenimas ir gera tvarka, tai pa­siekta ne išmintingo valdymo, o natūralaus, savaiminio, nevaldomo visuomenės gyvenimo dėka.

Dabar aš galvoju, kodėl mano vilčių, svajonių, ilgesio išsipildymą turi vainikuoti valstybės sukūri­mas, net jei tai būtų Lietuvos val­stybė. Koks lietuvis netrokšta ne­priklausomos Lietuvos, bet kodėl šitas troškimas taip glaudžiai susi­jęs su valstybės kūrimo idėja? Lie­tuva gali būti nepriklausoma, bet ne to dėka, kad jos teritorijoje su­kurtos valstybinės struktūros.

Aš sutinku, kad valstybingu­mas turėjo lemiamą įtaką Lietuvos atsiradimui, egzistavimui ir išlikimui. Bet tai jau padaryta, antrą kartą nepakartosi. Tai, kad valsty­bingumas atliko savo vaidmenį Lie­tuvos buvimo labui, rodo penkias­dešimties metų tarybinės Lietuvos istorija – bolševikai nesunaikino Lietuvos, o būtų tai padarę, jei tik būtų įmanoma. Atkreipkite dėmesį: nesunaikino ne todėl, kad slapta egzistavo Lietuvos valstybė, o dėl to, kad kiekvienas lietuvis (net Burokevičius) žinojo, kad buvo to­kia valstybė, kad yra Lietuva, ir kad niekada nebus taip, kad nebu­vo.

Aš rizikuoju sakydamas, kad dabar jau Lietuvai nebereikia vals­tybės, nes tuo pačiu tvirtinu, kad pasaulis yra toks tobulas, kad ja­me gali būti nepriklausomos šalys, neturėdamos valstybės. Bet aš taip manau. Tarybų Sąjungos žlu­gimas ir kiti pasaulio įvykiai tą rodo. Ir jei pasaulis yra dar nevisiškai tobulas, tai tam netobulumui užteks jau egzistuojančių valsty­bių.

Kas sustabdė valdžią tą baisią naktį, kas ją sustabdė dar anks­čiau, kas lemia sąjunginės valdžios nesėkmę, kokių kraštutinių prie­monių ji besiimtų – kitos prie­šiškos valdžios su savo galiomis? Lemia mūsų 3 ir kiti daugiau nei 200 milijonų žmonių, kurie nebe­bus tokie, kokie buvo.

Nors Lietuvos valstybingumas neturi įtakos Lietuvos nepriklauso­mybei, bet kokiu būdu galima vi­dinė tvarka be valstybės? Galima atsakyti apibendrintai – tvarka, kuri reikalinga daugumai žmonių, apsimoka, todėl, be abejo, atsiras, kas tą tvarką gamins. Bendrai kalbant, viskas visuomenėje turi būti daroma privačiame lygmenyje. Jeigu kas nors mano, kad gali būti tamsios jėgos, kurios turės galios palaikyti tokią tvarką visuome­nėje, kuri nepriimtina daugumai, tai pačią galingiausią iš tokių tamsių jėgų mes jau nugalėjome – bolševikinę valstybę (kuri palaikė savo tvarką ne tik jėga, bet ir to­bula apgaule). Kuo dar galima pa­gąsdinti?

Kuri iš visuomenes gyvenimo sričių negali susitvarkyti privačiu būdu? Melioracija? Medicina? Tei­sėtvarka? Finansai?

Visose valstybinėse struktūrose mes galime pasitikėti tik ten dir­bančiu žmogumi, tomis jo savybė­mis, kurios būdingos tam žmogui, kai jis yra eilinis pilietis, neužima jokio posto. Pačios valdžios struk­tūros tik kenkia (keldamos pagun­das arba sudarydamos galimybę nebaudžiamai pasireikšti blogiems polinkiams) žmogaus prigimimui arba, geriausiu atveju, netrukdo pasireikšti geroms savybėms.

Joks tobulas įstatymas neapsaugos ma­nęs tamsiame skersgatvyje nuo ginkluoto policininko. Mano pasi­tikėjimas policininku remiasi mano pasitikėjimu juo kaip žmogumi, o ne kaip pareigūnu. Todėl manau, jei policija bus privati, ja galėsi­me pasitikėti ne mažiau, negu val­diška. Kas gali sukliudyti atsiras­ti privačiai policijai? Nusikaltėliai? Jie lik paskatins. Privačiai polici­jai atsirasti gali sutrukdyti tik jau egzistuojanti valdiška policija. Ir taip visose srityse.

Kas ką gina? Valdžia žmones, ar žmonės valdžią? Gerai būtų, kad valdžia gintų, bet ar galima grįsti savo gyvenimą tokia abejotina ga­limybe? Pavojaus akimirką žmonės turi ginti patys save – save, savo artimuosius, savo garbę, savo įsi­tikinimus. Jeigu tikime, kad jėga vienybėje, tai tikroji vienybė tarp žmonių galima tada, kai jie gina save. Vienybė valdžios atžvilgiu visuomet abejotina, nepatvari. Galų gale, ar reikalinga tokia vienybe, nes kai žmonės tarpusavyje vieningi, ant tokio pagrindo lengvai ga­lima sukurti norimą valdžią.

Kas gali suskaldyti žmonių vie­nybę? Pavydas? Pavydinčių visuo­met daugiau negu tų, kuriems ga­lima pavydėti – neblogas pagrin­das vienybei. Aišku, žmones gali suskaldyti tik valdžia. Jei valdžia gauna iš žmonių galią daryti sprendimus, kurie lemia visuomenės li­kimą, žmonės amžinai ginčysis tarp savęs, ar egzistuojanti valdžia yra pakankamai gera. (Jei valdžiai pa­tikėti verti pagarbos darbai, žmo­nės amžinai ginčysis, ar užimantys valdžios postus verti tos garbės).

Dideles problemas, sunkius už­davinius žmonės turi spręsti susi­vienydami. Tie susivienijimai turi egzistuoti tik tol, kol žmonės fak­tiškai juose dalyvauja, nedalyvau­ja – ir nėra susivienijimo, vėl tik atskiri žmonės (čia matyti tokio susivienijimo skirtingumas nuo val­džios organo). Štai jums išsvajota geroji demokratija – veikianti vi­suomenė. Kas gali sutrukdyti visuomenei veikti? Problemos, sunkumai? Jie tik skatins. Tik valdžia gali sutrukdyti, kai ji pati spren­džia iškilusias problemas. Nes jei žmonės bando patys atlikinėti val­džios funkcijas, valdžia traktuoja tai kaip nusikaltimą.

Gal aš manau, pavyzdžiui, kad rusiška valdžia geresnė negu lietu­viška? Sunku atsakyti apibendrin­tai, kiekvienu konkrečiu atveja reikia galvoti iš naujo. Kol kas yra tik vienas bendras dėsnis; jei rusiška ar kokia kita valdžia pa­sitraukia iš Lietuvos, čia iškart atsiranda lietuviška. Kodėl taip tu­ri būti? Tikiu, kad galų gale taip nebebus.

Jeigu be valdžios taip gerai, tai kodėl valdžia vis dėlto atsira­do? Manau, reikėjo daug laiko ir bėdų, kad kiekvienas žmogus su­prastų ir įprastų savo dalelę val­džios ir galios laikytis sau ir nie­kam neatiduoti. Nei šeimoje, nei kolektyve, nei viešam gyvenime. Nes tada valdžia nesikaupia jo­kiuose organuose. Visuomenės ga­lia turi būti išdalinta kiekvienam žmogui – tai patikimiausia.

Nepuolu i isteriką dėl jau eg­zistuojančių lietuviškos valdžios struktūrų. Noriu turėti ir išreikšti savo nuomonę – net ir sava val­džia žalinga.

Atrodo, dabar ne toks metas, kad atsisakytume valdžios. Taip atrodo, bet ar taip yra? Kol nėra valdžios, problemos rodo, kad jas reikia spręsti. Kai yra valdžia, problemos rodo, kad valdžios per mažai. Štai pavyzdys: valdžia pasitiki visuomene, kai reikia ginti Lietu­vą, bet nepasitiki, kai reikia leisti Lietuvą ginantį laikraštį, to­dėl įkuria Valstybės laikraštį.

Vienas aukščiausių Lietuvos istorijos pakilimų buvo tada, kai žmonės turėjo prieš save visiškai bejėgę Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Neblogai ir dabar, kai turim silpną parlamentą. Tačiau nereikia užleisti istorijos mums suteiktų pozicijų.

Lietuvos politinė evoliucija, mano akimis žiūrint, turėtų būti tokia: kuriasi privačios firmos, bendrovės ir kiti susivienijimai, užsiimantys ta veikla, kurią mes iš įpratimo priskiriame valstybei. Tuo būdu visuomenė užima vieną po kitos savo gyvenimo sferas, ir ne susitarimo su valdžia būdu, o fak­tinio pranašumo. Aš nekviečiu ko­voti su valdžia, tiesiog reikia ne­leisti kištis į sutvarkytus reikalus.

Man juokingas tas pastovus inkštimas apie vidaus ir išorinius priešus, dėl kurių mes galim prarasti šansą tapti nepriklausomais. Mes tapome nepriklausomais ne šanso, o dėsningumo dėka. Tiek iš­laukus ir iškentėjus, būtų juokinga manyti, kad tai, kas vyksta, yra tiesiog šansas.

Tiesa, Lietuva jau senokai ne­priklausoma. Gerokai prieš kovo 11. Kovo 11 yra nepriklausomybės vaisius, o ne priešingai. Nei savos sienos, nei armija, nei diplomatai nieko čia nepridės. Ateityje mūsų laukia tik nuolatinis gerovės kili­mas.

Aš nesu opozicijoje valdžiai, nes opozicija yra valdžios aspektas. Aš nemanau, kad valdžioje turi sėdėti geresni, protingesni ar sąži­ningesni. Tokie, kokie yra – ge­rai. Gerai, kad į valdžią pakliūtų patys blogiausi, tada geriausi liktų visuomenėje. Aš noriu, kad būtų taip, jog valdžia niekam nerūpėtų. Valdžios galios turi būti tiek apribotos, kad ją galima butų be bai­mės atiduoti bet kokiai partijai ant bet kokios platformos.

Prisipažįstu, ir man baisoka atsisakyti virš manęs iškilusios val­stybės. Instinktyviai atrodo, kad be valstybės visuomenei gresia sumaištis ir betvarkė. Bet galvoju, ar ne­buvo dar baisiau atsisakyti bau­džiavos arba monarchijos. Mažos Nyderlandų valstybės išleido iš butelio tą gaivalą, vadinamą kapita­lizmu, dabar likimo pirštas rodo į Lietuvą. Jei mes neįgyvendinsime savo likimo, daug nepralošime, nes pasaulinė istorija temps mus iš paskos. Vienintelė netektis – atei­ties kartų panieka.

Mes pirmieji turim atsisakyti valstybės – Lie­tuvos istorija ir politinė situacija nerodo neišsivystymo, mūsų atsisa­kymas atrodytų visiškai sąmonin­gas, be to, mums lengva tai pada­ryti. Didelė valstybė, kaip Rusija, negali taip daryti, neturėdama pa­vyzdžio prieš akis. Dabartinė poli­tinė evoliucija Lietuvoje turi dvi istorines alternatyvas – užimti stabilią vietą tolimoje istorijos periferijoje arba išlikti likimo skirto­je, pasididžiavimo vertoje vietoje.

Dar tik noriu pakartoti: įsiti­kinimas, kad valdžia reikalinga problemoms spręsti, yra apgaulės rezultatas. Tobuliausia tokios ap­gaulės forma – komunistinė ideo­logija. Ji tobula dėl kelių priežasčių. Viena jų tokia: komunistai sa­kė, kad galų gale valdžios nebus, valdžia reikalinga tik šiuo periodu, kai sunku, kai daug priešų, kai visuomenė dar nesubrendusi, kai tyko pavojai. Reikia tik susikaupti ir pakentėti – žinia, pereinamas laikotarpis, toliau kelias bus ly­gesnis.

Visko buvo Lietuvos istorijoje – ji buvo užkariauta, ji pati buvo daug užkariavus, buvo okupuota, pavergta, kankinta, buvo valstybė – dabar ji tiesiog nepriklausoma Lietuva. – tai jėga.

Liberalios minties žurnalas „Spekuliantas“. Redaktorius Algirdas Degutis. – Prienai, leidybinė įmonė „Aldona“, 1991 m. ruduo, Nr. 2.

A.lt redkolegijos pastaba: XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje 5 tūkst. egz. tiražu buvo leidžiamas radikalių liberalų (šiandien sakytume – anarchokapitalistų) žurnalas „Spekuliantas“. Algirdo Degučio redaguotas žurnalas – nedidelio formato, vos 50-60 puslapių apimties. Jame buvo spausdinami verstiniai dešiniųjų Vakarų Europos liberalų straipsniai, pasitaikydavo ir vietinių neoliberalų samprotavimų.

Žurnalo kryptį galima suprasti iš „Redaktoriaus skilties“. Joje rašoma: „Spekulianto“ filosofija – tai klasikinio liberalizmo filosofija. Jos aksioma – „kiekvienas – pats sau ponas“. Liberalizmo ir „Spekulianto“ idealas – žmogus-prekijas, jo paniekos objektas – žmogus-valdininkas ir žmogus-pavaldinys. Nes valdymas ir pavaldumas – tai galas ponams, galas asmens orumui, galas savam gyvenimui. Todėl „nenorėk valdyti, kad netaptum valdomas“. Todėl „prekiauk ir būsi laisvas ir bagotas.“

Antrajame žurnalo numeryje išdidžiai pažymima, kad žurnalą pastebėjo dienraštis „Daily Telegraph“. Pateikiamas ir kelios eilutės iš „Daily Telegraph“ straipsnio, pvz., „Žurnalas išsiskiria tuo, kad tai pirmasis nepriklausomas Lietuvos žurnalas, kuriam atkirtį davė Prezidentas Landsbergis“.

Akivaizdu, kad kairiesiems anarchistams niekada nebus pakeliui su neoliberalais ir anarchokapitalistais. Tačiau šis straipsnis įdomus istoriniu požiūriu – kaip vienas retų bandymų kvestionuoti valstybės idėją totalinio valstybės garbinimo gadynėje.