Pamenu, 1990-aisiais pasakojo, kaip gyvena bičai („Bič” – tarybinis terminas „byvšyj inteligentnyj čeloviek“ – buvęs inteligentiškas žmogus): „Susitari kam nors sutvarkyti sandėliuką. Gauni pavalgyti ir išgerti, išmeti šiukšles, stiklo tarą nuneši į supirktuvę – kurį laiką gyventi galima”. Prasidėjus perestroikai, Igoris tapo KAS – Rusijos anarchosindikalistų konfederacijos nariu. Susilpnėjus partijos ir KGB gniaužtams, vėl galėjo dirbti žurnalistu. Parašė nemažai istorinių socialinių apybraižų. Daugiau Igorio straipsnių bei informacijos apie jį galima rasti: http://podshivalov.b13.su/

P.S. 2010 m. rugpjūčio 8-ąją bus minimos ketvirtosios Igorio Podšivalovo mirties metinės.

Levas Tolstojus užima svarbią vietą žmonėms, propaguojantiems visuomenę be valstybės. Ir ne vien dėl to, kad jis garsus rusų rašytojas, bet ir todėl, kad jis pirmasis suprato ir paaiškino, jog siekiant laisvės ginkluota kova nėra būtina. Aistringi rašytojo pasisakymai, nukreipti prieš valstybės prievartą ir cerkvės apgavystę, rado atgarsį ne tik inteligentų tarpe.

Tūkstančiai darbininkų ir valstiečių apsigyvendavo komunose, bendruomenėse ir artelėse, kad kartu dirbtų, jie atsisakydavo mokėti mokesčius ir eiti į kariuomenę. Sekant Tolstojumi, XX a. 3-ajame dešimtmetyje prie Maskvos buvo sukurtos „Naujosios Jeruzalės“ („Novojerusalimskaja“) bei „Gyvenimo ir darbo“ („Žizn i trud“) komunos.

 

Ko tik nebuvo tarp komunarų! Buvęs „ponas“ ir gyvenimo prispaustas valstietis, numetęs savo diplomą studentas ir kareivis, nepanoręs ilgiau būti patrankų mėsa, eseras teroristas ir raudonasis partizanas, anarchistas ir ČK tardytojas, įvairių srovių sektantai ir miestietė mokytoja, ginklų gamyklos darbininkas ir Raudonosios Armijos politinio skyriaus darbuotoja. Visus vienijo meilė, bet ne žmonijai ir ne ateinančiom kartom, o kiekvienam žmogui, šiandien gyvenančiam nuodėmingoje žemėje.

„Gyvenimo ir darbo“ komunos įkūrėjas Borisas Mazurinas dar nuo mokyklos suolo prisijungė prie bolševikų. Jo tėvas tolstojininkas bandė kalbėti apie nesipriešinimą blogiui prievarta, bet sūnų vos ne pykindavo nuo žodžio „meilė“. „Kokia meilė, kai aplink priešai!“, – šaukė jis. 1921 metų vasarį mirė Piotras Kropotkinas. Studentai anarchistai Kalnakasybos akademijoje surengė vakarą jam atminti. Vakare buvo ir tolstojininkai. Į studento Mazurino klausimą „Koks skirtumas tarp anarchistų ir tolstojininkų?“ vienas iš anarchistų atsakė: „Skirtumas tas, kas tolstojininkai už mus nuoseklesni“. Po metų keli jauni žmonės nusprendė kolektyviai ūkininkauti. Tarp jų buvo ir Mazurinas.

 

Tokie pažymėjimai tolstojininkams būdavo išduodami XX a. 3-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje

Tarp komunarų buvo Jefimas Seržanovas ir Švilpė, primenantys Andrejaus Platonovo veikėjus. Jie vadino save išradėjais, miegojo po 2-3 valandas per parą, viską darė savo rankomis, svajojo kurti ne tik sėjamąsias ir kuliamąsias, bet ir dirbtines saules. Norėjo nutiesti tarpplanetinį susisiekimą, padaryti žmogaus gyvenimą amžinu, eksperimentavo su savo organizmais ir net sukūrė savo kalbą. Tai buvo neišsenkantys pramaniūgos ir uolūs darbuotojai, jie negėrė, nerūkė, nesikeikė, nelakstė paskui moteris ir visada buvo linksmi. Vienintelis jų trūkumas buvo per didelis įsitraukimas į darbą, o tai kėlė kitų komunarų nepasitenkinimą: „Dirbk, dirbk, net paskaityti nėra kada!“, „Gyvenimo ir darbo“ komunoje darbo yra, o gyvenimo – ne!“ Du keistuoliai net sugalvojo ypatingą anarchizmo srovę, vadino save ekstarchistais, tai yra gyvenančiais už valstybės. Po dviejų metų abu paliko komuną. Ūkis prarydavo visą jų laiką, o jiems norėjosi išradinėti. Tų nepaprastų žmonių pėdsakai pasimetė, ir po jų išėjimo komunos lyderiu tapo Borisas Mazurinas.

Mazurinas paliko Kalnakasybos akademiją, kad pusantro dešimtmečio atiduotų laisvam darbui, paskui ilgus metus praleistų amžino įšalo krašte ir gyvenimo pabaigoje parašytų gerą knygą apie savo žuvusius draugus. Ne, ne apie draugus, o apie brolius ir seseris – taip jie save vadino, nors cerkvės dogmų niekas nepripažino. Tolstojininkai pasisakė prieš valstybinę prievartą ir mirties bausmę, kalėjimus ir tremtį, prieš prievartinį valstiečių varymą į kolūkius ir prieš nuosavybės teisę į žemę, nes galvojo, kad ji priklauso visiems žmonėms. Jie pripažino laisvą darbą be užmokesčio ir be prievartos, nors niekam savo nuomonės neprimetinėjo. Tolstojininkų komunos kūrėsi visur – Ukrainoje, Kirgizijoje, Baškirijoje, Juodosios jūros pakrantėje, Oriolo, Smolensko, Briansko srityse, Sibire.

„Gyvenimo ir darbo“ komunoje gyveno daugiau nei 500 žmonių. Kai tolstojininkų delegacija atėjo pas Staliną ir paprašė nesikišti į jų gyvenimą, jis pasakė: „Karo reikaluose jūs mums ne pagalbininkai, o taikiame gyvenime mes jus žinome kaip sąžiningus ir darbščius žmones“. Tolstojininkai buvo tikri komunistai ir negalėjo suprasti, už ką partija, besivadinanti komunistine, visur juos taip engia, neleidžia gyventi ir dirbti, sodina į kalėjimus ir šaudo.

Vienas garsesnių tolstojininkų Vasilijus Jakovas dar caro laikais sėdėjo kalėjime už atsisakymą eiti kariauti. Paleistas po revoliucijos, jaunas valstietis nusprendė ieškoti teisybės politinėse partijose ir pirmiausiai nuėjo pas eserus. Visas paniro į eserų literatūros skaitymą, tačiau kaip nuplikytas išlėkė iš ten. Vėliau rašė: „Vis dar tikėjau, kad yra kiti valstiečių ir darbininkų geradariai, nuėjau pas bolševikus ir vėl nusprendžiau pradėti nuo knygų. Pamačiau, kad tos partijos susikūrė sau kažkokius įsivaizduojamus valstiečius ir darbininkus, kuriuos garbino žodžiais, o su gyvais žmonėmis elgėsi kaip ankstesnė valdžia – prievarta ir įsakymais. Nudegęs su partijomis, siekiančiomis valdyti žmones, nuėjau pas anarchistus, neigusius valdžią. Pas juos visada užeidavau laisvai ir paprastai. Čia man nekeldavo jokių reikalavimų, aš sąžiningai naudojausi jų literatūra, kuri mane persmelkė savo dorovingumu ir minties gilumu. Pas juos pamačiau Tolstojaus kūrinius. Tą vietą pavadinau ne politine lindyne, o iš tikro laisvu klubu, kur paliečiamas visas žmogiškas gyvenimas ir apšviečiamas protinga mintimi, o taip atnaujinamas visas žmonių pasaulis.“

Valstietis Jakovas – tikras grynuolis, filosofas – niekada negyveno komunose. Jam patiko dirbti žemę tik kastuvu, kad nekankintų gyvulių, bet ir toks nekaltas žmogus buvo sučiuptas „valstiečių ir darbininkų geradarių“ ir išsiųstas į šaltąją Vorkutą. Netgi ten jis atsisakė valgyti mėsą ir nešioti avalynę bei drabužius iš gyvūnų odos. Jau 7-ajame dešimtmetyje metais jis rašė: „Visi politiniai judėjimai pripažino Tolstojų tik tada, kai jis sėdėjo krėsle su papirosu dantyse, aprašinėdamas kruvinas žmonių kovas. Bet kai Tolstojus ėmėsi demaskuoti visus tuos bažnyčios, valstybės, mokslo prietarus – tada jie ėmė neapkęsti Tolstojaus. Ta neapykanta Tolstojui suvienijo ir bažnytininkus, ir monarchistus, ir juodašimtininkus, ir revoliucionierius, nes jų visų pagrindas buvo vienas – prievarta“.

 

„Gyvenimo ir darbo“ komunos tarybos posėdis prie Tomės krantų (1931-1939 m.).

Prasidėjus kolektyvizacijai, visur imtasi draskyti tolstojininkų gyvenvietes. Iš komunarų atiminėjo turtą, derlių, uždarinėjo jų mokyklas ir vaikų darželius, bendruomenių narius areštuodavo kaip klasinius priešus. Vienas iš senų tolstojininkų rašė po savo komunos sutriuškinimo:

Prieš savo šalį laisvą?

Kodėl neteko savo teisės

Galbūt tik tuo prasikalto

Prieš savo šalį laisvą,

Kad neatsisakė savo siekio

Gyvent pagal Tolstojaus mokymą.

Išlikę komunarai kreipėsi į VCIK (Visasąjunginį vykdomąjį komitetą) su prašymu leisti jiems persikelti į Sibirą, į neapgyvendintas žemes, ir pradėti viską iš naujo. Senas Tolstojaus draugas ir sekretorius V. G. Čertkovas kreipėsi pagalbos į Kalininą. Šis „visos sąjungos seniūnas“ atsižvelgė į žinomo literato prašymą. 1930 metais, apiplėšti iki siūlelio, taikūs darbuotojai gavo leidimą persikelti į Tomsko sritį. Iš visos šalies į Kuznecko (tada – Stalino) rajoną patraukė komunarai, dar nekritę nuo kolektyvizacijos pjautuvo. Iš Uralo persikėlė „Taikaus artojo“ („Mirnyj pachar“) artelės, Pavolgio bendruomenės „Pasaulinė brolija“ („Vsemirnoje bratstvo“) nariai. Traukos centru tapo „Gyvenimo ir darbo“ komuna, į kurią įsiliejo išdraskytos „Naujosios Jeruzalės“ komunos nariai. Pirmą vasarą prie Tomės upės persikėlė daugiau nei tūkstantis žmonių. Pradėjo nuo nulio, nuo žeminių.

Vietos valdžia iš pradžių į komunarus rimtai nežiūrėjo, tačiau susirūpino, kai jau po poros metų tolstojininkai nuėmė derlių, kokio valstybiniai kolūkiai nė nesapnavo. Valdžia pabandė paversti komuną paprastu kolūkiu, o kai tai nepavyko, apkrovė ją neproporcingai dideliais mokesčiais. Nežiūrint to, tolstojininkai nebadavo, iki 1934 metų pabaigos pajėgė pastatyti 35 namus, valgyklą, pirtį, atsivesti vandentiekį, įkurti biblioteką ir radiją. Atsirado malūnas, kalvė, duonos kepykla, šiltnamiai ir grūdų džiovykla. Tie žmonės mokėjo dirbti ir ilsėtis. Nedarbo dienomis buvo rengiami šokiai ir choro pasirodymai, bet nei plūdimosi, nei svaigalų nebuvo nė užuominos. Tai iš tikro buvo geriausi liaudies atstovai, nors ant kaklo neturėjo nei bažnytinių, nei Georgijaus (toks caro laikų ordinas už karo nuopelnus – E.B.) kryžių.

Nuo 1935 metų komunarus vėl ėmė areštuoti. Suimdavo jaunimą už atsisakymą tarnauti kariuomenėje. Komunos tarybos pirmininkas Borisas Mazurinas po daugelio metų rašė: „Atsisako jaunas žmogus imti ginklą fašistinėje Italijoje – jį baudžia, atsisako carinėje Rusijoje – baudžia, atsisako pas mus, Tarybų Sąjungoje – baudžia, atsisako „laisvoje“ Amerikoje – baudžia. Šalys skirtingos, o elgesys su žmonėmis vienodas, ir žodžiai visur vienodi – „tėvynės išdavikas“.

Komuna toliau gyveno ir dirbo, nors jau uždarė mokyklą, suėmė mokytojus ir renkamos tarybos narius, įžūliai rekvizuodavo šieną ir derlių. Suaugusių darbuotojų vis mažėjo. Per tardymus tolstojininkai laikėsi oriai. Daugelis atsisakydavo savanoriškai eiti į tardymą, teismą, kalėjimą. Jie guldavosi ant žemės ir sakydavo kankintojams: „Mes nenorime jūsų tvirkinti savo paklusnumu“. Juos tempė vilkdami, rečiau nešė rankomis. Jie neatsakydavo į įžeidinėjimus, nesipriešino mušami. Kai iš jų tyčiodavosi, jie nutildavo ir jokia jėga negalėjo priversti juos kalbėti. Jei su jais kalbėdavo žmoniškai, jie atsakinėjo tiesiai, nesislapstydami.

Pavyzdžiui, štai kaip tardytojas tardė tolstojininką, buvusį vokiečių karo kareivį, Georgijaus kryžiaus kavalierių, praregėjusį po baisių skerdynių, įsmeigusį durtuvą žemėn ir patekusį į buvusius caro kalėjimus.

 

„Naujosios Jeruzalės“ komunos nariai, 1937 m.

– Ar tu pripažįsti Tarybų valdžią?

– Aš nepripažįstu jokios prievartinės valdžios.

Visa tai vyko 1937-aisiais! Ar daug „geležinių komunistų“ pasižymėjo tokia drąsa? Šimtai tolstojininkų žuvo lageriuose. Likę gyvi buvo sušaudyti 1941 metais už atsisakymą imti į rankas ginklą. „Gyvenimo ir darbo“ komuna buvo sunaikinta 1939 metais, kai ją nukraujavusią pavertė eiliniu kolūkiu. Moteris komunarė, dirbusi tame kolūkyje, pasakojo:

–  Tapome mes visos moterys vagilėmis, visas gyvenimas nuėjo vagystėms. Vyrų nėra, vaikų nėra kuo maitinti. Na, ir tempi viską. Todėl ir nenorėjau, kad vaikai kolūkyje liktų, mokytųsi vogti.

Vėliau tolstojininkai, išgyvenę lageriuose, rašė, kad vadinamųjų komunistų mokymas nuostabiai panašus į bažnytininkų mokymą, kuris siūlo žemėje kęsti praradimus ir nelaimes, žadėdamas po mirties amžiną malonę. Tolstojininkai propagavo „Dievo karalystę“ žemėje ir norėjo sukurti idealų pasaulį šiame gyvenime. O galbūt ir sukūrė? Kas jiems suteikė tokią jėgą, kurios nepalenkė nei caro kalėjimai, nei bolševikų kulkos ir lageriai?

Tolstojininkai buvo tikri anarchokomunistai ir nesilenkė nei valdžiai, nei pinigams. Dabar tai nemadinga. Komuna – blogai, privati nuosavybė – gerai, anarchija – chaosas, žvanginimas ginklais – patriotizmas, meilė valstybei – šventa pareiga. Man gi artimesni idealistai tolstojininkai. Šviesios jums atminties, Dvasios galiūnai!

Neišleistą I. Podšivalovo knygą rasite: http://podshivalov.b13.su/stati.html

Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas