Kronštato sukilimas prasidėjo nuo Petrogrado darbininkų neramumų 1921 m. vasarį. Darbininkai ėmė vilkinti darbą, rengti streikus ir demonstracijas, kuriose reikalavo išlaisvinti prekybą, panaikinti baudžiamuosius būrius, maisto produktų nusavinimą ir prievartinį darbą, legalizuoti visas socialistines partijas ir surengti laisvus tarybų rinkimus.

 

Darbininkų reikalavimus palikė „Sevastopolio“ ir „Petropavlovsko“ kreiserių jūreiviai. Kovo 1 d. centrinėje Kronštato aikštėje susirinko 12 tūkst. jūreivių, kurie vienbalsiai priėmė rezoliuciją, keliančią tuos pačius reikalavimus: panaikinti maisto produktų nusavinimą, suteikti laisvę socialistinėms partijoms bei sąjungoms, perduoti valdžią taryboms, o ne partijoms. Pradėjo eiti Kronštato Laikinojo revoliucinio komiteto (LRK) laikraštis „Izvestijos“ („Известия ВРК“), propagavęs „trečiosios revoliucijos“ idėją.

 

Bolševikų vadai gerai suprato, kokį pavojų jų diktatūrai kelia Kronštato pavyzdys bei jo lozungai. Sukilimas turėjo būti numalšintas bet kokia kaina. Patytę trumpą šoką, jie ėmė veikti. Kovo 5-ąją maištininkams buvo įteiktas ultimatumas, o kovo 7-ąją buvo surengtas pirmasis nesėkmingas Kronštato šturmas ledu, atmuštas ugnimi iš laivų bei tvirtovės fortų.

 

Kronštato prieigose paskubomis sutekti kariniai daliniai pasirodė nepatikimi – kovo 14 d. du 27-osios Omsko divizijos pulkai atsisakė šturmuoti miestą. Tada nepatikimi daliniai buvo išformuoti, svyruojantis kariai – sušaudyti, o prie šturmuotojų prisijungė didelė Rusijos komunistų (bolševikų) X suvažiavimo delegatų grupė su Vorošilovu priešakyje.

 

Lemiamas miesto šturmas prasidėjo kovo 17-ąją, o kovo 18-ąją, per penkiasdešimtąsias Paryžiaus Komunos metines, jis buvo užimtas. Atakuojantiems junginiams teko kovoti už kiekvieną namą ir sunkiųjų pabūklų ugnimi sulyginti su žeme daugybę pasipriešinimo židinių. Miestą nuolat bombardavo 25 lėktuvai. Supratę, kad toliau priešintis beprasmiška, ginkluoti sukilėliai ėmė trauktis Suomijos pusėn. Daliai jų pasitraukti pavyko, pasilikę buvo sušaudyti vietoje. Kronštato sukilimas – paskutinysis Didžiosios Revoliucijos akordas – buvo numalšintas.

 

 

Minint Kronštato sukilimo 90-metį, verta prisiminti kai kuruos sukilimo dokumentus. Dokumentai pateikiami iš Aleksandro Berkmano knygos „Kronštato sukilimas“. Iš vokiečių kalbos vertė M. Skynimas (Martynas Gudelis). Knygą 1928 m. lietuvių kalba išleido Rygoje įsikūrusi knygų leidimo bendrovė „Audra“.

 

***

 

Visuotinio Rytų Jūros laivyno pir­mos ir antros eskadros jūrininkų su­sirinkimo, įvykusio 1921 metais kovo 1 dieną, rezoliucija

Išklausę visuotinio susirinkimo Petrogradan pasiustų jūrininkų atstovų pranešimą tenyk­ščiai padėčiai ištirti, nutarėme:

1. Reikalauti naujų rinkimų su slaptu balsavi­mu, nes esamosios Tarybos nenori tenkinti darbininkų ir valstiečių norų. Be to, rinkimų kampanijai pravesti turi būti leista laisva agita­cija tarp valstiečių ir darbininkų.

2. Įgyvendinti žodžio ir spaudos laisvę dar­bininkams, valstiečiams, anarchistams ir kairiosioms socialistinėms partijoms.

3. Užtikrinti susirinkimų laisvę darbininkų profesinėms sąjun­goms ir valstiečių organizacijoms.

4. Ne vėliau kaip 1921 metų kovo 10 d. sušaukti nepartinių darbininkų, Raudonosios armijos kareivių, Petrogrado, Kronštato ir Petrogrado provincijos jūrininkų konferenciją.

5. Paliuosuoti visus politinius kalinius – so­cialistinių partijų narius, darbininkus, valstiečius, kareivius bei jūrininkus, areštuotus už dalyvavimą darbininkų bei valstiečių judėjime.

6. Išrinkti komisiją kalėjimuose ir koncentra­cijos stovyklose esantiems apžiūrėti.

7. Uždaryti visus politinius biurus, nes jokia partija neturi turėti specialios privilegijos savoms idėjoms propaguoti arba tokiems tikslams gauti iš valdžios pašalpą. Vie­toj jų turėtų būti sudarytos vietose rinktos ir valdžios finansuojamos kultūros komisijos.

8. Tuojau panaikinti visus baudžiamuosius būrius.

9. Užtikrinti visiems darbininkams (išskyrus dirbančius sveikatai ken­kiančiose įmonėse) lygų pragyvenimo šaltinį.

10. Panaikinti komu­nistų kovos būrius ir komunistų sargybinius, stovinčius dirbtuvėse bei fabrikuose. Jeigu tokios sargybos būtinos, kariuomenėje jos turi būti renkamos iš kareivių, fabrikuose – iš darbininkų.

11. Leisti valstiečiams naudotis pilna laisve žemės ūky, duoti jiems teisę laikyti gyvulius su ta sąlyga, kad jie visa galėtų savomis jėgomis padaryti ir jam (ūkininkui) nereikėtų samdyti darbininkų.

12. Paraginti prisidėti prie mūsų nutarimo visus kariuomenės dalinius ir mūsų draugus kariuomenės kursantus.

13. Reikalauti, kad spauda mūsų nutarimus paskelbtų visuomenei.

14. Išrinkti šių nutarimų vykdymą prižiūrinčią kontrolės komisiją.

15. Leisti užsiimti laisva amatininkyste (smulkia ir individualia).

 

Petričenko, brigados susirinkimo pirmininkas

Perepelkin, sekretorius

Vasiljev, pirmininkas

 

Pirmasis Kronštato Laikinojo revoliucinio komiteto (LRK) kreipimasis į gy­ventojus, 1921 m. kovo 3 d.

Revoliucinis komitetas yra susirūpinęs daryti visa, kad nebūtų praliejamas kraujas. Jis susirūpinęs visomis galimybėmis organizuotai palaikyti revoliucinę tvarką mieste, tvirtovėj ir fortuose. Draugai ir piliečiai, nesustabdykit darbo! Darbininkai, likite prie savo mašinų, jūrininkai ir ka­reiviai, būkite savo sargybose! Visi Tarybų tarnau­tojai privalo dirbti ir palaikyti esamą tvarką. Laikina­sis revoliucinis komitetas kreipiasi į jus visus, drau­gai ir piliečiai, suteikite visi savo paramą ir pagalbą. Komiteto misija yra kartu su jumis, broliškai, garbingai ir teisingai suorganizuoti sąlygas, reikiamas naujiems Tarybų rinkimams.

 

Kronštato Laikinojo komunistų partijos biuro pareiški­mas, 1921 m. kovo 4 d.

Lai kiekvienas mūsų partijos draugas įvertina šio momento svarbumą.

Netikėkit neteisingais gandais, kad komu­nistai yra šaudomi ir kad Kronštato komunistai pavartos prieš mus ginkluotą jėgą. Tokie gandai yra platinami tam, kad išprovokuotų kraujo pra­liejimą.

Mes pareiškiam, kad mūsų partija iki šiol visuomet gynė darbininkų ir valstiečių ta­rybas nuo visokių žinomų ir slaptų priešų jė­gos. Gins jas ir toliau.

Kronštato komunistų partijos laikinasis biu­ras pripažįsta naujų Tarybų rinkimų būtinumą ir kviečia komunistų partijos narius da­lyvauti jų rinkimuose.

Komunistų partijos laikinasis biuras ragina visus partijos narius pasilikti savo sargybose ir jokiu būdu nekliudyti ir nepastoti kelio Laikinojo revoliucinio komiteto įsakymams.

Tegyvuoja Tarybų valdžia!

Tegyvuoja Tarptautinė darbininkų sąjunga!

 

Rusijos komunistų partijos Kronštato sekcijos laikinasis biuras

F. Pervušinas, J. lljinas, A. Kabanovas

 

{youtube}tTveMjZpDgo{/youtube}

 

Laikinojo revoliucinio komiteto 1921 m. kovo 6 d. radijo telegrama

Mūsų darbai yra teisingi darbai: mes stojam už Tarybų, bet ne partijų valdžią. Mes stojam už laisvai rinktus darbo masės atstovus. Komu­nistų partijos vadovaujamos netikros tarybos buvo kurčios visiems mūsų reikalavi­mams. Vienintelis atsakymas, kurį mes gaudavome, buvo – šaudyti. Drau­gai! Jūs ne tik viliojami, bet sutrempiami su visu jūsų noru pažinti teisybę, išniekinamas jūsų savigarbos jausmas... Visa Kronštato val­džia yra vienintelėse revoliucinių jūrininkų, kareivių ir darbininkų rankose, o ne kažkokių Kozlovskio vedamų kontrrevoliucionierių, kaip melagingai Maskvos radijas nori įtikinti... Ilgai nevilkinkit, draugai! Prisidėkite prie mūsų, suei­kite su mumis į kontaktą. Reikalaukit, kad į­leistų Kronštatan jūsų delegatus. Tik jie galės jums visą teisybę pasakyti, ir tada paaiškės šėtoniškas šmeiž­tas apie duoną iš Suomijos ir Antantės pasiū­lymus.

Tegyvuoja revoliucinis proletariatas ir valstie­čiai!

Tegyvuoja laisvai renkamų Tarybų valdžia!

 

„Krasnoarmejec“ forto įgulos rezoliucija, priimta 1921 m. kovo 7 d.

Mes, Raudonosios armijos forto „Krasnoarmejec“ kariai, iki paskutinio mo­mento ginsime revoliucinį Komitetą, darbininkus ir valstiečius.

Lai nė vienas netiki iš aeroplanų mė­tytomis komunistų proklamacijomis. Mes čia ne­turim jokių generolų ir caro karininkų. Kronštatas visuomet buvo darbininkų ir valstiečių miestas, – juo jis ir pasiliks. Generolai yra komunistų tarnybose.

Dabartiniu momentu, kuomet šalies liki­mas yra padėtas ant svarstyklių lėkštelės, mes pareiškiame, kad imame valdžią į savo ran­kas ir įgaliojame revoliucinį Komitetą vesti ko­vą. Mes pareiškiame visam garnizonui ir dar­bininkams, kad esame pasiruošę mirti už darbo masių laisvę. Mes, pasiliuosavę iš trimečio komunistų jungo ir teroro, verčiau mirsim, negu nors vieną žingsnį atsitrauksim. Tegyvuoja laisvoji darbo žmonių Rusija!“

 

Forto „Krasnoarmejec“ įgula

 

Kronštato LRK proklamacija, išspausdinta 1921 m. kovo 8 dieną 6-ajame „Izvestijų“ numeryje, straipsnyje „Mes ir jie“

Komunistai, kurie nežino, kaip sulaikyti iš jų rankų slystančią valdžią, griebiasi bjauriausių provokatoriškų priemonių. Ją niekšinga spauda sukaupė visas savo jėgas, kad apšmeižtų Kronštato judėjimą, jį pavadinę baltagvardie­čių sąmokslu, ir užsiundytų ant jo minias. Dabar jų begėdiškos niekšybės klika pasauliui pasiuntė to­kius žodžius: „Kronštatas yra parsidavęs Suomijai“. Jų (bolš.) laikraščiai spjaudė ugnimi ir nuodais, ir kuomet jiems nepasisekė įrodyti, kad Kronštatas yra kontrrevoliucionie­rių rankose, jie, norėdami paveikti judėjimą, ban­dė spekuliuoti tautiškais jausmais. Iš mūsų radijo jau visas pasaulis žino, už ką Kronštato garnizonas ir darbininkai kovoja. Bet komunistai stengiasi aptemdyti tikrąją įvykių prasmę ir tuo suklaidinti mūsų Petrogrado brolius.

Petrogradas yra apsuptas kursantų dur­tuvais ir partijos „gvardija“. Maliuta Skuratovas-Trockis net artimiems darbininkų ir kareivių delegatams neleidžia patekti į Kronštatą. Jis bi­jo, nes jie čia sužinos visą teisybę, gi sužinoję teisybę tuojau nušluos komunistus. Jis bijo, kad apšviestos masės nepaimtų valdžią į savo pūslėtas rankas. Tatai ir yra priežastis, dėl ko Petrogrado Taryba neatsakė į mūsų radijo telegramą, kurioje prašėme, kad jie atsiustų tikrai nepartinius drau­gus Kronštatan.

Kadangi komunistai rūpinosi savu kailiu, tai jų vadai užgniaužė teisybę ir išplatino melus, kad Kronštate esą veikia baltagvardiečiai, kad Kronštato proletariatas esąs parsidavęs Suomijai ir prancūzų šnipams, kad suomiai jau esą suorganizavę armiją ir su Kronštato maištininkais maną užpulti Petrogradą ir t. t. Į visa tai mes galim tik štai ką atsakyti: Vi­sa valdžią – Taryboms! Šalin nuo jų jūsų ran­kos! Jūsų rankos yra  raudonos nuo laisvės kankinių kraujo. Kankinių, kurie mirė   kovose su baltagvardiečiais, buožėmis ir buržuazija!

 

{youtube}yymFcr7w2xg{/youtube}

 

Kronštato LRK atsišaukimas „Lai žino visas pasaulis“, paskelbtas 1921 m. kovo 8 d. 6-ajame „Izvestijų“ numeryje

Pirmas šūvis jau yra kritęs... Maršalas Trockis, ligi kelių stovėdamas darbininkų krau­juose, pirmas paleido ugnį į revoliucinį Kronštatą, kuris yra sukilęs prieš komunistų autokra­tiją ir nori padėti pagrindus teisingai Tarybų valdžiai.

Mes, raudonosios armijos kariai, jūrininkai ir Kronštato darbininkai, esame iš komunistų jungo pasiliuosavę ir nepralieję nė vieno kraujo lašo. Mes visiems jiems palikome gyvybę. Grasindami artilerija jie nori vėl mums savo tironiją primesti.

Mes nenorėjom kraujo praliejimo, mes pra­šėm, kad atsiųstumėt nepartinius proletariato atstovus, kurie įsitikintų, jog Kronštatas kovoja už Tarybų valdžią. Bet komunistai neleido Petrogrado darbininkams patenkinti mūsų reikalavi­mus ir pradėjo ugnį. Toks buvo paprastas neva darbininkų ir valstiečių valdžios atsakymas į darbo masių reikalus.

Tegu žino viso pasaulio darbininkai, jog mes esame Tarybų valdžios gynėjai ir socialinės revoliucijos užkariavimų saugotojai!

Mes laimėsim arba žūsim Kronštato griuvė­siuos kovoj už teisėtus darbo masių reikalus.

Pasaulio darbininkai bus mūsų teisėjais. Ne­kaltųjų kraujas kris ant vyriausiųjų komunistiš­kais autoritetais apsvaigusių fanatikų.

Tegyvuoja Tarybų valdžia!

 

Taip pat skaitykite: Vlad Tupikin. Nevadovėlinė istorija: 1921 m. numalšintas Kronštato sukilima

 

Parengė Darius Pocevičius

2011 03 02