1884 metais Profesinių ir darbininkų sąjungų federacija priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad visuotinio streiko būdu nuo 1886 gegužės 1 dienos visose Jungtinėse Amerikos Valstijose bus įvesta 8 valandų darbo diena.
Tais audringos industrializacijos laikais toks protestas labai neramino valdančiuosius, ir jų sarginiai šunys stengėsi „apdoroti“ dirbančiuosius, bandydami juos „sutramdyti“. 1886 m. žmonės pradėjo visuotinį streiką ne kovodami dėl savo „teisių“, o kad nebedirbtų „nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ (tada atrodė normalu dirbti 10, 12 ir 14 valandų per dieną) ir įvestų 8 valandų darbo dieną – be jokių tarpininkų ar politikų, tiesioginiu veiksmu, šiuo atveju – visuotiniu streiku.
Nuo 1885 metų iš rankų į rankas keliavo atsišaukimas, kuriame buvo sakoma:
„Tai sukilimo, o ne poilsio diena. Tai diena, kai dirbančiųjų armijos sąjunga nukreips savo milžinišką jėgą prieš visus, kurie šiandien kontroliuoja šalies likimą. Tai protesto diena prieš priespaudą, tironiją ir visus karus. Tai diena, nuo kurios mes pradėsime dirbti tik 8 darbo valandas, 8 valandas ilsėsimės ir 8 valandas darysime tai, ką norėsime daryti!“
1886 m. gegužės 1-ąją streikas tapo visuotinis. Jis paralyžiavo 1200 fabrikų ir gamyklų – ir tai atsitiko XIX a. 9-ojo dešimtmečio JAV! Visi JAV dirbantieji išėjo į gatves, kad pasiektų tai, ko norėjo. Kai kurios gamyklos pasamdė streiklaužius (žmones, nevertus darbininkų vardo: jie turėjo dirbti, kol darbininkai streikavo).
1886 m. gegužės 2 d. „McCormick“ gamyklos darbininkai surengė protesto mitingą, nukreiptą prieš darbininkų atleidimus ir prieš policijos brutalumą. Kai vienas iš draugų kalbėjo 6–7 tūkstančiams susirinkusių, kiti pasitiko streiklaužius, kaip tik ėjusius iš įmonės po darbo. Atskubėjusi policija nužudė 6 darbininkus; daug žmonių buvo sužeista. Labai greitai (per kelias minutes) buvo parengtas, atspausdintas ir išdalintas naujas atsišaukimas, kuriame buvo sakoma: „Jeigu jūs žudote darbininkus, mūsų atsakas bus toks galingas, kad šeimininkai įsimins ilgam!“
1886 m. gegužės 3 d. judėjimas už 8 valandų darbo dieną JAV apėmė jau 340 tūkstančių žmonių. Vien tik Čikagoje streikavo 80 tūkstančių žmonių. Didžiausias darbininkų laikraštis, spausdinęs visus atsišaukimus, pakvietė į „ginkluotą kovą“. Atsišaukime buvo sakoma: „Kraujas pralietas. Įvyko tai, kas turėjo įvykti. Policija apmokoma ne šiaip sau. Privati nuosavybė istoriškai atsirado iš prievartos. Klasių karas pasibeldė į vargetų būstus, moterys ir vaikai apverkia vyrų ir tėvų netektį. Rūmų gyventojai, pakėlę brangių vynų taures, rėžia tostus į kruvinų įstatymo ir tvarkos banditų sveikatą. Nusišluostykite ašaras, pamintieji ir sumuštieji, sutraiškykite savyje laimingus vergus ir nuverskite vagių sistemą!“
Buvo nuspręsta gegužės 4-osios vakarą Čikagos Haymarket aikštėje surengti bendrą mitingą Iš pradžių buvo galvota surengti „ginkluotą“ mitingą, bet vėliau kvietimo tekstas buvo pakeistas, ir žmonės buvo kviečiami susirinkti tiesiog į paprastą mitingą, be ginklų.
1886 m. gegužės 4 d. streikavo visa Čikaga. 3 tūkstančių darbininkų koloną ryte užpuolė policija, o vakare 3 tūkstančiai žmonių susirinko Haymarket aikštėje (visoje šalyje tą dieną vyko daugybė mitingų). Prasidėjo lietus, ir daugelis darbininkų ėmė ieškoti pastogės. Vienu metu aikštėje liko tik apie 200 darbininkų. Tuo metu į aikštę įžengė 180 policininkų, ir vienas iš karininkų įsakė darbininkams išsiskirstyti. Darbininkai atsakė: „Tai taikus ir teisėtas mitingas“. Karininkas grįžo duoti nurodymus policininkams, ir tuo metu nuaidėjo bombos sprogimas. Policija ėmė šaudyti į viską, kas juda, žmones apėmė siaubas, vaistinės prisipildė medikamentų ieškančių žmonių. 7 policininkai žuvo nuo savo kulkų, nes šaudė nežiūrėdama ir pataikė į savus.
1886 m. gegužės 5 d. Čikagos kalėjimai buvo prikimšti darbininkų. Policija areštavo 8 anarchistus. Tai Augustas Spiesas, Albertas Parsonsas, Adolphas Fischeris, George‘as Engelis, Louisas Linggas, Michaelas Schwabas, Samuelis Fieldenas ir Oscaras Neebe. Visi jie – „Tarptautinės darbo žmonių asociacijos“ nariai. Juos apkaltino bombos susprogdinimu Haymarket aikštėje gegužės 4 d., nors daugelio jų iš vis ten nebuvo, o vienas kaip tik tuo metu sakė kalbą.
Teismo posėdžiuose dominavo biznieriai ir turčiai, tad teismas priminė linčo teismą. 7 anarchistai buvo nuteisti „mirties bausme pakariant“, vienas iš teisiamųjų – 15 metų kalėti. Daugelyje šalių – Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, JAV – buvo surengti solidarumo protestai.
Vėliau teismas vienam iš nuteistųjų pakeitė mirties nuosprendį į „įkalinimą iki gyvos galvos“ (jis nusižudė kalėjime susprogdindamas dinamitą). 1986 lapkričio 11-ąją keturi iš septynių likusių gyvų draugų buvo pasiųsti į kartuves. Pakeliui į mirtį jie dainavo „Anarchistų marselietę“. Valstybė juos pakorė.
1886 m. Čikagos anarchistų monumentą gausiai lanko žmonės
Kyla klausimas: argi šie įvykiai yra priežastis pramogai ir pasilinksminimui?
Portugalijoje iki Visuotinės darbo konfederacijos (CGT, Tarptautinės dirbančiųjų asociacijos sekcijos) susikūrimo Gegužės 1-oji buvo „karnavalas“. Susikūrus CGT, Gegužės 1-ąją imta suvokti kaip aktyvių protestų, boikotų, streikų ir anarchistinių idėjų bei istorijos sklaidos dieną.
Liūdna žiūrėti, kaip žmonės eina švęsti Gegužės 1-ąją iš tradicijos, be jokio noro kovoti, tiesiog tikėdamiesi pasilinksminti demonstracijoje. Kiti eina manydami, kad daro gerą ir naudingą darbą, nors iš tikro būtų kur kas naudingiau organizuoti aktyvų boikotą ir platinti anarchistines idėjas. Treti eina į demonstracijas po priespaudą simbolizuojančiomis vėliavomis (Kuboje, Venesueloje, Kinijoje ir t.t.). Ketvirti iš viso neina į jokį mitingą galvodami: „Puiku, che, che, šiandien galima nedirbti...“.
Nemanau, kad žmonės pasikeis pamatę kelias juodas vėliavas legaliame mitinge „Dirbančiųjų dieną“, nes likusios 364 ar 365 dienos lieka šeimininkų dienomis... Tik didėjanti nelygybė ir klasinė savimonė privers darbininkus, studentus, jaunus bedarbius ir kitus „užmirštuosius“ pastebėti, kad nėra ir negali būti jokios taikos tarp klasių (kaip mus įtikinėja reformistai, liberalai ir kitos srovės, įskaitant ir socialdemokratus). Tada jie patikės mumis.
Daug ką reikia pakeisti šiame pasaulyje, tačiau niekas nepasikeis, jeigu nepasikeisi pats! Galbūt verta surengti naują „Kovos gegužę“, kaip 1886 metais, ir vėl reikalauti 8 valandų darbo dienos? Juk per krizę žmonės neturi darbo, o jį turintys verčiami dirbti nuo „nuo saulėtekio iki saulėlydžio“.
Ernesto Castaneira, anarchosindikalistinės organizacijos KRAS- IWA narys
Iš www.aitrus.info vertė Evaldas Balčiūnas
2011 04 30
Trumpa gegužės 1-osios kilmės istorija:
{youtube}_OQxncb2ihQ{/youtube}
