Dokumentas, kaip tais laikais įprasta, surašytas rusų kalba. Jį surašė papulkininkis Počinkovas ir majoras Bondurovskis. Dokumentus pdf formatu galima rasti: http://dg.lapas.info
Ataskaita už 1946 m. spalio mėnesį, 10 psl.
Dokumento ištraukos 1 vertimas:
„Turėdami operatyvinių duomenų, kad pilietis Kalendra Andrejus Jelizarjevičius, 65 metų, Aušrotų kaimo gyventojas, savo bute priima banditus ir tiekia jiems maisto produktus. Kalendra apklaustas patvirtino, kad jį lanko banditai iš Šalkauskio gaujos, o iki š.m. rugpjūčio lankė gaujos vadas Šalkauskis, iš jo reikalavo maisto produktų ir jis jiems jų neatsakydavo. Valdžios organams apie banditų apsilankymą jis nepranešė dėl savo įsitikinimų kaip „vegetaras“ ir pareiškė „aš nenoriu kraujo praliejimo“, papasakojo apie gaujos sudėtį ir pasakė dalies jų pavardes.
Darbo su juo procese pastarasis davė sutikimą dirbti su banditais siekiant juos sunaikinti arba priversti legalizuotis. Per tą patį Kalendrą banditams Jasiūnui ir Vasiliauskui buvo perduoti laiškai, siūlantys išeiti iš miško ir legalizuotis. Kalendra iš banditų Jasiūno ir Vasiliausko gavo žodinį atsakymą, kad jie netiki, jog jiems nebus taikomos represijos. Kalendra nukreiptas tolimesniam legalizavimo darbui tarp banditų Vasiliausko ir Jasiūno, o taip pat kitų.“
Ataskaita už 1946 m. lapkričio mėnesį 13 psl.
Dokumento ištraukos 2 vertimas:
„Per ataskaitinį mėnesį siekiant toliau sekti buvusio vadeivos Šalkausko banditų grupes ir nukreipti operatyvinį smūgį, o taipogi siekiant išaiškinti banditų grupes iš legalų*, mūsų užverbuotas agentas ......, kilęs iš Klaipėdos, turintis farmacininko profesiją, vokiečių tautybės, slapyvardžiu „Leonas“, kuris, apsimetęs nelegaliai gyvenančiu, buvo pasiųstas į Girkantų mišką ryšiams su banditų rėmėjais užmegzti. Pirmame susitikime „Leonas“ pranešė, kad apsimetęs darbininku apsistojo pas pilietį Kalendrą, gyvenantį Kruopių valsčiaus Aušrotų kaime – vegetarą , kurį dažnai lankė banditai...“
* „Legalais“ buvo vadinami legalizavęsi ir kurį laiką nelegaliai slapstęsi žmonės. Jiems būdavo užvedama byla. Šiaulių apskrityje, anot nagrinėjamų dokumentų, 1946 m. buvo daugiau nei 1800 „legalų“ (E.B. pastaba)
Pamėginsiu keliais žodžiais papasakoti, kas buvo Andrejus Kalendra (1885-1952) ir kuo svarbi bei įdomi jo asmenybė.
A. Kalendra iš pradžių dirbo Rygos telegrafe, o paskui prekių svėrėju Rygos geležinkelio stotyje. Perskaitęs L. Tolstojaus „Kuo aš tikiu?“, metė pelningą darbą ir ėmė dirbti Rygos vagonų fabrike paprastu darbininku. 1908 m. susirašinėjo su L. Tolstojumi, yra išlikę 4 jo laiškai. Po pažiūrų lūžio norėjo vykti į Kanadą, bet L. Tolstojus jam patarė to nedaryti.
Apsistojo Lietuvoje. Kruopiuose ir Šiauliuose steigė kooperatyvus, siekė, kad jie neprekiautų svaigalais. Ne tik sekė Tolstojaus idėjomis, bet ir užkrėtė jomis kitus žmones, pvz., Lietuvos tolstojininkų žurnalą redagavusį mokytoją Edvardą Levinską iš Žagarės. Nebuvo gerai išsilavinęs, bet bendravo su daugeliu to meto šviesių žmonių. Jo namuose lankėsi Vydūnas. Galbūt aplinkiniams jis atrodė keistuolis. Štai kaip jį prisimena jo anūkas P. Urkys: „Jis augino didelę barzdą, į kišenę visuomet įsidėdavo avižų, nevalgė nei mėsos, nei pieno. Iš gyvulininkystės produktų valgė tik medų.“.
„Prisimenu, kaip tėvas vis nesuprasdavo, kaip galima leisti žudyti žmones. Jis juos gelbėjo ir už tai neprašė jokio atlygio“, – pasakojo Z. Levinskienė (Kalendros dukra –E.B) Moteris prisimena, kaip tėvas jau po karo grąžindavo išgelbėtų žmonių siunčiamas siuntas – padėkos ženklą. „Aš ne dėl atlygio gelbėjau“, – sakydavo jis“.
Karo metu jis, kartu su bendraminčiais Juozu Petruliu, Povilu Alekna, Levinskų, Garbačiauskų, Plekavičių, Vaškių šeimomis, sukūrė žmonių gelbėjimo tinklą. Jų pastangomis buvo išgelbėta visa Gordimerių šeima. Apie tai galima pasiskaityti www.jmuseum.lt
Iš paskelbtų dokumentų matyti, kad pokariu Kalendra tęsė savo gyvenimo liniją. Aplink siautėjant smurtui ir žudynėms, bandė „nesipriešinti blogiui smurtu“ ir stabdyti žudynes. Atrodo, abi kariaujančios pusės bandė saviems tikslams išnaudoti šį tiesų žmogų, bandantį išvengti melo ir padėti pagalbos ieškantiems kaimynams. Tais laikais tai nebuvo lengva. 1951 m. A. Kalendra su žmona ir dukra Morta buvo ištremti į Sibirą. 1952 m. ten mirė.
Gaila, bet paskelbti dokumentai gana fragmentiškai atspindi tą A. Kalendros gyvenimo etapą. Manau, kad panašių dokumentų bus paskelbta daugiau, juk tarp 1946 m. ir 1951 m., kol A. Kalendra buvo ištremtas, KGB „kontora“ surašė ne vieną ataskaitą. Būtų įdomu pasklaidyti ir operatyvinę Šalkausko partizanų būrio persekiojimo bylą „Tigrai“.
Iš pateiktų dokumentų matyti, kad sovietų represinės struktūros bandė melo nepripažįstantį Kalendrą panaudoti prieš partizanus, bet partizanai irgi bandė išnaudoti Kalendrą – ėjo į jo (vegetaro!) namus maisto. Nežinia, ar A. Kalendrai pavyko rasti trečiąjį „taikos“ kelią. Viena aišku – šie dokumentai nenuginčijamai parodo, kad ir pokaryje šis iškilus žmogus bandė eiti savo pasirinktu valdžios ir smurto nepripažįstančiu keliu.
Evaldas Balčiūnas
2011 07 16
