Surinkome daug tokio pobūdžio dokumentų, bet išsaugoti pavyko tik kelis. Dalį pateiksiu čia, kaip teisingą tų dienų mūsų gyvenimo ir mirties atspindį.

 

Pirmasis dokumentas buvo parengtas pagal provokacijos naktį deportuotos 11-metės mergaitės Yehudit Trojak pasakojimus. Jai išėjus iš ligoninės, sutikau ją geto vaikų prieglaudoje. Mačiau, kaip ji šalinasi kitų vaikų, kaip šiame niūriame prieglaudos fone išsiskiria iš jų tragišku šypseną pamiršusių akių žvilgsniu bei paralyžiuota ranka.

 

Išliko ir Timos Katz – Vilniaus mokytojos, pirmosiomis geto dienomis išvarytos per Lydos gatvės akciją, – liudijimas. Išsaugojome ir I. Kagano liudijimus. Visus juos deportavo įvairiu laiku. Kiekvienas atėjo iš savo aplinkos, atitrūkęs nuo savo gyvenimo būdo, ir jų pasakojimai tokie skirtingi, kaip mirties žymės, likusios jų kūnuose ir sielose.

 

Mergaitė iš Šiaulių g. 11, Yehudit Trojak, kurią radau ligoninėje tarp šešių išsigelbėjusių, ką tik po operacijos, Ji guli savo lovoje išsigandusi ir bejėgė. Štai jos pasakojimas:

 

Rugsėjo 10 d., šeštadienį, staiga prasidėjo neramumai. Kodėl, nežinau. Tik atsimenu, kad kažkas pasakojo apie įvykius Stiklių gatvėje. Kitą dieną pasidarė aišku, kad greta mūsų namo suėmė daug žydų. Tada visi susirinkome vieno kaimyno bute, laukėme naujienų. Aštuntą ryto staiga įėjo lietuviai ir įsakė apsirengti bei nusileisti į kiemą. Ten mus išrikiavo. Kiemsargis atėmė savininkų raktus. Mus nuvežė į kalėjimą. Ten likome visai dienai. Trečiosios dienos rytą mus išvedė į kalėjimo kiemą. Manėme, kad ruošiasi mus paleisti, bet įsakė palikti viską ir sėsti į sunkvežimius. Važiuojant uždarose mašinose viena moteris pastebėjo, kad mes važiuojame pro mišką. Paskui išgirdome šaudymo garsus. Nežinojome, kas atsitiko su vyrais, kuriuos išvedė atskirai, pėsčius, lydimus lietuvių.

 

Kai išlipome iš sunkvežimių, smėlio kopomis mus nuvedė į mišką ir ten paliko. Visą dieną girdėjome šūvių aidą. Apie penktą valandą vakaro atrinko dešimtį iš mūsų ir vedė juos kelias minutes. Mums užrišo akis ir pastatė ant griovių krašto.“

 

Į mano klausimą, kaip užrištomis akimis galėjo matyti griovius, ji gudriai nusišypsojo:

 

„Pasitaisiau sau raištį taip, kad galėjau viską matyti... Čia, duobėje, gulėjo daug lavonų. Krūva ant krūvos! Lietuviai įsakė mums klauptis ir iš karto ėmė šaudyti. Pajutau stiprų skausmą rankoje ir praradau sąmonę. Atsipeikėjusi pamačiau, kad guliu šalia negyvos mamos. Griovys buvo pilnas kūnų. Nuo kankinančio skausmo ėmiau verkti, bet staiga pastebėjau, kad kažkas laiko mane už rankos. Labai išsigandau, bet tuoj išgirdau moters balsą, šnabždantį, kad nustočiau verkti, kitaip jie gali grįžti ir mus pribaigti. Moteris pasakė, kad sutemus mes kartu pabėgsime.

 

Gulėjau tyliai, taip praleidau kelias valandas. Vakare, kai daugiau nebesigirdėjo lietuvių riksmų, moteris davė ženklą. Ėmėme šliaužti į miško gilumą. Šliaužėme ilgai, bet niekas mūsų nepastebėjo. Teko brautis pro spygliuotą vielą. Mano ranka kraujavo. Galų gale nusigavome iki miško. Vėliau išgirdome, kaip lietuviai miške ieško žmonių ir šaudo. Pragulėjusios dvi dienas, pamatėme valstietį, atėjusį į mišką malkų. Jis išsigando, bet mano draugė jį priprašė, kad pasiimtų mus su savimi. Jis nuvežė mus į savo namus, o paskui – į getą.“

 

Pasakojimas baigtas. Mergaitė neverkia. Jos akys nebyliai įsmeigtos į tolį, maža ranka negyvai nukarusi ant lovos krašto.

 

Lietuviai varo žydus į ekzekucijos vietą, 1941 m. Paneriai

 

Timos Katz, mokytojos iš Vilniaus, pasakojimas:

 

Baigiantis šeštadieniui, vėlią naktį, mes pagaliau įžengėme pro geto vartus ir vos gyvi įšliaužėme į Strašūno g. 14 kiemą. Kiemas buvo kimšte prikimštas žmonių. Dulkė lietus. Visi ieškojo pastogės sau ir savo vaikams. Kartu su vyru, sūnumi ir dvi dukrytėmis nusileidome į rūsį. Susigrūdę, prigludę vienas prie kito, ėmėme snausti. Išgirdę viršuje triukšmą, pamatėme, kad visi rišasi mantą, lyg ruoštųsi kelionei. Lietuviai varo žydus.

 

Pasiėmėme savo ryšulius ir išėjome į lauką. Nuvarė mus atgal į miestą. Eidami Vokiečių gatve supratome, kad mus veda Lukiškių kryptimi. Vokiečių gatvėje nutįso kareivių apsuptos žydų voros. Vis dažniau gatvėje painiodavosi ryšuliai ir skudurai. Ant šaligatvių sugrūsti palikti lagaminai. Grindinio viduryje mėtėsi patalynė, termosai, batai. Neaiškios vienišos figūros, įsispraudusios laiptinėse, lydėjo mus išsigandusiais žvilgsniais.

 

Aušra apšvietė gatvę, ir pamėkliškoje ryto šviesoje pamatėme priešais mus ateinančias žydų kolonas, varomas į getą. Lukiškėse mus išskyrė. Vyrą ir sūnų – pas vyrus, o aš su dviem dukromis (17-mete Feira ir 10-mete Mina) likome tarp moterų. Kiemas jau buvo užpildytas tūkstančiais žydų, kuriuos atvedė iš Lydos, Aguonų ir kitų gatvių.

 

Kas su mumis bus? Buvome įsitikinę, kad ankščiau ar vėliau mus grąžins į getą. Dvi dienas praleidome po atviru dangumi. Trečią dieną mus, vos gyvas, patalpino į kamerą. Tik čia, kalėjime, mes sužinojome, kad išvestos grupės pasiųstos į Panerius. Visgi niekas negalėjo įsivaizduoti, kad juos nuvežė sušausyti.

 

Taip prasėdėjome iki penktadienio. Šeštadienį, 2 valandą nakties, kalėjimo kiemą netikėtai nušvietė prožektoriai. Mus ėmė sodinti į sunkvežimius. Kiekviename automobilyje – keli šautuvais ginkluoti lietuviai ir 50-60 žydų. Taip mus išvežė Panerių pusėn.

 

Atvykome į kalvotą, medžiais apaugusią vietovę. Pavargusios ir apstulbusios gulėjome tarp smėlio kopų. Netgi dabar niekas iš mūsų negalėjo suprasti tikrosios savo padėties. Netoliese griaudėjo ginklų salvės. Komandavo vokiečiai, šaudė lietuviai. Jie atrinkdavo dėšimt žmonių ir nusivesdavo už kopų. Sugriaudėsavo šūviai, vėliau jie grįždavo ir paimdavo kitus.

 

Staiga mus lyg elektra nupurtė – suvokėme, kas vyksta. Moterys ėmė maldauti lietuvių, bandė juos papirkti laikrodžiais ir drabužiais. Jos krito žemėn bučiuoti kareiviams kojų, rovėsi sau plaukus, plėšė drabužius, tačiau niekas nepadėjo. Lietuviai atrinkdavo eilinę grupę ir mušdami nuvarydavo į žudynių vietą. Apie 12 valandą, kai visi jau įsitikino, kad mirties nebus galima neišvengti ir išsigelbėjimo nėra, prasidėjo baisiausia. Atėjus eilei, žmonės patys kildavo nuo žemės ir klusniai, tylioje neviltyje, be riksmų ir protestų, ėjo į skerdynes. Taip į paskutinę kelionę ėjo šeima paskui šeimą.

 

Staiga pastebėjome vyrų grupę, kurios priekyje žingsniavo senutėlis, žilas kaip obels žiedai rabinas, apsigaubęs talitu (15). Jis praslinko pro mus kaip vaiduoklis, nešdamasis atverstą maldų knygą ir garsiai melsdamasis: „Guoskite, guoskite mano tautą, sako mūsų Dievas!“

 

Mus nupurtė šiurpas. Moterys pratrūko raudoti. Sukrėsti atrodė netgi grupę saugoję lietuviai, bet tuoj pat prišoko prie rabio ir, smogę buože, išmušė iš rankų maldaknygę. Senis pasviro ir griuvo apsipylęs krauju.

 

Mes matėme visa tai – aš, mano mergaitės, tie, kurie dar buvo gyvi. Visą laiką tikėjau stebuklu ir be perstojo kartojau: o gal staiga jis įvyks. Laukiau jo.

 

Aplink pasidarė erdviau. Kai kurie voliojosi iš nevilties žeme, galvomis rausdami smėlį, bet dauguma sėdėjo tyliai.

 

Apie 5.30 val. atėjo mūsų eilė. Pajudėjau pirmyn, dukros – su manimi. Kopose sutikome grupes, laukusias, kaip ir mes, savo likimo. Mus sustatė į eilę, ir pajutau, kaip vyresnioji slysta man iš rankų...

 

Atsipeikėjuasi pajutau, kad iš visų pusių esu suspausta kūnų, o iš viršaus mane trypia ir pila kažką deginančio. Supratau, kad guliu bendrame kape tarp lavonų, visa kruvina, sužeista, bet gyva. Nepaisant vėlaus laiko, kažkas dar vaikščiojo lavonais, bėrė gesintas kalkes ir rausėsi kape. Gulėjau sulaikiusi kvapą, klausiausi kiekvieno šnaresio ir šlamesio. Iš kapo gilumos girdėjosi duslios dejonės, mirštančių gargaliavimas. Iš viršaus sklido girtų lietuvių juokas. Klausydamasi šių garsų pajutau didelį pavydą mirusiems, kuriems jau neteks pajusti tokio siaubo.

 

Staiga greta išgirstu tylų verksmą. Supratau, kad verkia vaikas. Nušliaužiau garso link. Pakeliui užtikau savo vyrą, su kuriuo neseniai atsisveikinau. Pažinau jį iš baltinių, kuriuos pati savo rankomis skalbiau.

 

Vaikas nenurimo, ir aš, sukaupusi likusias jėgas, nušliaužiau iki jo... Verkė trijų metų mergaitė. Gyva, sveika. Tada nusprendžiau pamėginti išsigelbėti ir išgelbėti ją. Pabandžiusi atsikvėpti ant lavonų krūvos, spausdama prie savęs mergaitę, supratau – jei išsigelbėsiu, būsiu dėkinga tik jai.

 

Buvo jau vėlu, kada prasibroviau pro vielas ir nubėgau miško pusėn. Ten, miške, užtikau dar penkias moteris, kaip ir aš, išsigelbėjusias iš kapo. Mūsų drabužiai buvo permirkę krauju, pradeginti kalkių, sudriskę į skutelius. Kai kurios buvo tik su marškiniais. Dvi paras mes slėpėmės miške. Pirmas mus pastebėjęs valstietis išsigando, pratrūko isteriškai rėkti ir pabėgo. Po kelių valandų jis pasakė, kad palaikė mus šmėklomis, gąsdinančiomis nuodėmingas sielas...“

 

Nužudytų žydų kūnai Paneriuose. 1944 m. ekshumacija

 

Prieš mano akis trečiasis liudijimas. Kaganą vokiečiai sulaikė gatvėje, nes jis neturėjo leidimo. Atvedė į gestapą, žiauriai sumušė ir nusiuntė į Lukiškes. Ten jis prasėdėjo kelias savaites. Visą tą laiką tikėjosi išsilaisvinti, nes turėjo daug ryšių. Štai jo pasakojimas:

 

„1941 m. gruodžio 6 d. visus Lukiškių žydus išvedė iš kamerų, prie jų prijungė apie 80 lenkų. Visus susodino į sunkvežimius. „Turėjau garbės“ pakliūti į pirmąjį sunkvežimį. Priekyje riedėjo gestapo karininkas Švainenbergas, iš paskos suskaičiavau penkis ar šešis automobilius. Jau tada ėmiau galvoti, kad tai paskutinė mūsų kelionė. Ji truko apie dešimt minučių, ir mes įvažiavome į aptvertą Panerių teritoriją.

 

Išblėso paskutinės viltys. Pamatėme atvirus griovius ir supratome, kad juose guli šimtai ir tūkstančiai, kurių likimas toks pat, kaip ir mūsų. Tik norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi.

 

Visus žydus surikiavo į eilę, prieš rikiuotę atsistojo Švainenbergas. Moteris ir vaikus atskyrė nuo vyrų. Liepė nusivilkti viršutinius rūbus. Kieno geri baltiniai, turėjo nusivilkti ir juos, o šaltis smelkė iki kaulų. Jie varė mus prie griovių. Lėtai besirengusius mušė buožėmis. Ant griovio krašto stovėjo šeši lietuviai. Mus padalino po šešis. Pirmiesiems sustojus prie duobės, pasigirdo salvė. Šiems nugriuvus į griovį, iš rikiuotės atrinko dar šešis, ir vėl salvė.

 

Žudomi neverkė, nerėkė, raudojo tik kelios moterys ir vaikai. Pakliuvau į penktąjį šešetuką. Atsidūrėme akis į akį su budeliais. Neatsimenu, kas stovėjo man iš dešinės ir iš kairės. Buvau kažkaip keistai ramus, tarytum kulkos laukė tik mano kūnas, o ne aš pats. Atsimenu, kad griuvau į duobę, o ant manęs užkrito kažkas sunkaus. Gulėjau bejėgis sniege, pusiau nuogas. Ausyse vėl ir vėl griaudėjo šūviai, griovys pilnėjo, mane spaudė vis labiau ir labiau. Žinojau, kad guliu masiniame kape, jausdamas kūnus nužudytų brolių, vis kritusių ir kritusių į griovį.

 

Plūdau kraujais. Nesupratau, kiek laiko praėjo. galbūt keturios ar penkios valandos. Sutemo. Pabandžiau išlįsti iš po lavonų ir apsižvalgyti. Pastebėjau lietuvius, kurie buvo vis dar čia, ant griovio krašto. Dalijosi grobį – drabužius, nuvilktus iš nužudytųjų. Stovėjo nugaromis į kapą, užimti savo veikla. Išsirangiau iš kūnų krūvos ir nušliaužiau į priekį. Vėliau atsistojau ir ėmiau bėgti kiek kvapo turėjau, kol nepasiekiau vielų užtvaros. Puoliau per vielas, smarkiai prasibrėžiau ranką ir nugarą.

 

Visas apsipylęs krauju, nusigavau iki pirmojo kaimo ir pasukau į neturtingiausią kiemą. Ten gyveno lenkų samdinys, dirbantis buožei lietuviui. Papasakojau jam, kas aš ir kas atsitiko. Jis davė šilto vandens kraujui nusiplauti ir atsigerti. Ir tik tada pajutau, kaip sušalęs visas mano kūnas. Samdinys užleido savo lovą, o kitą dieną palydėjo į getą.

 

Štai jau keli mėnesiai, kaip voliojuosi ligoninėje. Gydytojai daro viską, ką gali, kad pastatytų mane ant kojų. Bet kas žino, kas bus rytoj? Kas įtikins mane, kad Panerių žemė jau prisisotino mano kraujo?“

 

Tomis dienomis lietuvių rašytojas A Vaišvila -ąjame „Naujosios Lietuvos“ numeryje rašė štai ką: „Kartais kyla mintis: argi neprimena mūsų Vilnius Florencijos? Kaip karališkoji Florencija driekiasi jis tarp kalvų, jame irgi daugybė gražių vienuolynų. O karai dėl gero miesto vardo, dėl senovinių jo rūmų – argi neprimena jie Toskanos giminių karų dėl savo žydinčios Florencijos? Ir Vilniaus varpų gaudesys – kaip to miesto varpų gaudesys. Ir kraujas, kupinas romantikos, liejasi Panerių kalvose...“

 

„Kraujas, kupinas romantikos“! Kraujo romantika! O dabar suskaičiuosime. Štai ji, kruvina sąskaita.

 

Per trumpą laikotarpį nuo 1941 m. birželio 22 d. ir gruodžio 21 d. buvo uždaryta:

■ Pirmajame gete – 29 000 žydų

■ Antrajame gete – 11 000 žydų

Iš viso abiejuose getuose buvo uždaryta 40 000 žydų iš 60 000 Vilniaus žydų.

 

Naikintojai ir jų pagalbininkai nužudė:

■ iki suvarymo į getą dienos – apie 21 000 žydų.

 

Pačiuose getuose buvo sunaikinta:

■ naktį į rugsėjo 7 d. – 6 000;

■ rugsėjo 15 d. – 2 950;

■ spalio 1 d. baigiantis Teismo dienai 2.30 val. nakties deportuota iš Antrojo geto – 800;

■ tą pačią dieną 6.30 vakaro – 900;

■ naktį į spalio 2 d. šeinų registracijos pretekstu pro vartus išvaryti ir negrįžo – 2 200;

■ spalio 3 ir 4 d. iš Antrojo geto deportuota – 2 000;

■ spalio 16 d. iš Antrojo geto deportuota – 3 000;

■ spalio 20 d. per visišką Antrojo geto likvidavimą – 2 500;

■ senukai ir paralyžiuotieji, deportuoti iš Pirmojo geto – 80;

■ senukai ir paralyžiuotieji, deportuoti iš Antrojo geto – 60;

■ spalio 24 d., per pirmąją „geltonojo šeino akciją“ deportuota – 5 000;

■ lapkričio 3 d. per antrąją „geltonojo šeino akciją“ deportuota – 1 200;

■ gruodžio 3 d. valant geto „nusikaltėlių pasaulį“ – 67;

■ gruodžio 4 d. per tokį pat „valymą“ – 20;

■ gruodžio 15 d. naktį deportuoti bloko gyventojai, priverstinai dirbę gestape – 300;

■ gruodžio 20 ir 21 d. per lietuvių surengtą „rožinio šeino akciją“ – 400.

Nuo 1941 m. rugsėjo 6–7 d. iki gruodžio 20–21 d. sušaudyta Paneriuose – 27 477.

 

Iš 40 tūkstančių žydų, rugsėjo 7 d. suvarytų į abu getus, iki 1942 m. sausio 1 d. Pirmajame gete išliko apie 12 tūkstančių. Antrasis getas sunaikintas VISIŠKAI.

 

Nuo birželio 22 d. iki sausio 1 d. nužudyta:

■ iki suvarymo į getą – 21 000;

■ geto laikotarpiu – 27 477.

IŠ VISO: 48 477 žydai

 

Paneriams galėjo būti tik vienas deramas atsakas: kova ir pasipriešinimas! Tą įsisąmoninti privalo kiekvienas.

 

_____________________

 

(15) Talitas – pamaldų metu apsisiaučiamas berankovis apsiaustas.

 

Iš http://lib.rus.ec vertė E. Balčiūnas

Nuotraukos iš http://www.fold3.com

2011 12 07

 

Rūdininkų girios parizanai žydai, Vilnius 1944 m. Stovi iš dešinės: 1. Vitka Kempner, 3. Rozka Korczak, 4. Abba Kovneris