XX amžiuje Vilnius ir jo kraštas patyrė labai skaudžių sukrėtimų. Prie to prisidėjo ir įvairių krypčių migracijų procesai, kurie šioje Lietuvos dalyje buvo patys intensyviausi ir radikaliausi. 1945-1946 m. iš Vilniaus miesto į Lenkiją išvyko 90-95 tūkst. asmenų, tačiau tuo pat metu atvyko daugiau kaip 100 tūkst. „naujųjų” vilniečių iš Lietuvos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Miesto gyventojų skaičius sparčiai augo: 1945 m. vilniečių buvo apie 115 tūkst, o 1951 m. – 180 tūkst. Panašūs procesai vyko gretimose apskrityse – Vilniaus, Trakų, Švenčionių. 1945-1946 m. iš jų į Lenkiją išvyko 70-75 tūkst. asmenų, o jų paliktas sodybas mielai perėmė iš LSSR ir SSSR persikėlę asmenys.
Paskaitoje bus nagrinėjama migracijų įtaka Vilniaus kraštui ir ieškoma atsakymų į aktualius klausimus: 1) Kaip per labai trumpą laiką (1945–1946 m.) kardinaliai pakito Vilniaus miesto tautinė sudėtis?; 2) Ar pavyko jį paversti „lietuvišku” miestu?; 3) Kas tapo „naujaisiais” vilniečiais?; 4) Kokios priežastys nulėmė tuos pokyčius?; 5) Kaip įvairūs procesai (Lietuvos kaimo sovietizavimas, industrializacija ir kt.) paveikė demografinę regiono padėtį?; 6) Kurie migracijos procesai – iš Rytų ar į Vakarus – turėjo didesnę įtaką?
Vitalija Stravinskienė – VPU Istorijos fakulteto absolventė, nuo 1997 m. dirba Lietuvos istorijos institute XX a. istorijos skyriuje. 2002 m. LII ir Kauno VDU apsigynė disertaciją „Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 m.”. Tyrinėja etninę problematiką sovietmečiu.
Miestas kaip ideologinis tekstas 2010 m. gegužės 18 d., antradienį, 18:00 val., „KultFlux“ platformoje, kuri stovi Neries krantinėje prie Mindaugo tilto Vilniuje, LUNI rengia pirmąją Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojos, VU docentės Rasos Čepaitienės paskaitą iš 3 paskaitų ciklo „Miestas kaip ideologinis tekstas“. Pirmojoje paskaitoje „Pavergtas miestas“ bus analizuojamas XX a. vidurio totalitarinių režimų (nacių, sovietų) požiūris į miesto erdvę. Kitos 2 paskaitos – „Ginčytinas miestas” ir „Parduodamas miestas” vyks artimiausiais antradieniais.
Istorikė R. Čepaitienė mano, kad visi mes esame ne tik miesto gyventojai, lankytojai, vartotojai, bet ir jo „skaitytojai“. Konkrečiame miestovaizdyje mes kviečiami įžvelgti ir suprasti tam tikras į jį „įrašytas“ reikšmes. Viena iš tokio „perskaitymo“ galimybių – pabandyti aptikti ir interpretuoti mieste ideologijos paliktus pėdsakus. Eidami šiais pėdsakais galime geriau suvokti ne tik pasaulėžiūrinę matricą, kuri užkoduojama viešosiose urbanistinėse erdvėse, bet galbūt netgi pabandyti „nulaužti sistemą“.
Todėl LUNI klausytojams siūlomas foto medžiaga iliustruotas 3 paskaitų mini ciklas, pateikiantis tam tikrą būdą pažvelgti į mus kasdien mieste supančius dalykus, ieškant jų ideologinių ženklų ir prasmių.
Pirmoji paskaita „Pavergtas miestas“ analizuoja XX a. vidurio totalitarinių režimų (nacių, sovietų) požiūrį į miestus ir atkreipia dėmesį į iškalbingas paraleles jų pertvarkymo tiksluose, pobūdyje, eigoje. Per šį žymiai platesnį kontekstą pateikiama Vilniaus ir Minsko kaip dviejų „tarybinių respublikų sostinių“ konstravimo pokaryje „atvejų“ lyginamoji analizė leidžia ne tik identifikuoti juose ligi šiol likusius totalitarizmo ženklus, bet ir geriau suvokti, kokį poveikį sostinių sovietizacija padarė lietuvių ir baltarusių visuomenėms.
Antroji paskaita „Ginčytinas miestas“ svarsto klausimą, ko siekia įvairios politinės galios grupės, bendruomenės ir atvykėliai, bandydami „pasisavinti“ ir „privatizuoti“ miestą ir kaip jiems tai sekasi. Iki pat šiandien tebesitęsiantys ginčai dėl Vilniaus simbolinės priklausomybės yra šiuo atžvilgiu itin iškalbingas pavyzdys, leidžiantis geriau atskleisti konkretaus miesto interpretacijų iš nacionalizmo ar nūnai madingo multikultūralizmo žiūros taško ypatumus.
Trečioji mini ciklo paskaita „Parduodamas miestas“ nagrinėja neoliberalizmo – šiuo metu dominuojančios, tačiau, skirtingai nuo aukščiau minėtų, bevelyjančios savotiškai slėptis ideologijos – įtaką miestų pavidalui ir įvaizdžiui. Globalinio kapitalizmo įsigalėjimo etape miestai irgi virsta preke, įkainuojama, reklamuojama ir pateikiama ant „tarptautinio prekystalio“. Taipogi analizuojamas „pseudo viešųjų erdvių“ fenomenas ir bandoma atsakyti į klausimą, kokios šių procesų pasekmės Europos miestams ir ypač jų urbanistiniam paveldui?
Rasa Čepaitienė – hum.m.dr., Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, VU docentė. 2003 m. apginė disertaciją apie kultūros paveldo sampratas moderniojoje Lietuvoje. Įvairiose aukštosiose mokyklose dėsto paveldosaugai ir kultūros politikai skirtus kursus. Disertacijos pagrindu paskelbė monografiją, daugelio straipsnių autorė. Pastaruoju metu ypač domisi pokomunistinių šalių tapatumo klausimais, jų atminties ir paveldo politika bei požiūriais į sovietinę epochą, taipogi miestų viešųjų erdvių kaip ideologinių konstruktų raida bei kaita.
Praktinis šokių užsiėmimas (2). Čia čia čia šokio ritmu
2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienį, 18:00 val. prekybos centre „Gedimino 9“ (Gedimino pr. 9, Vilniuje), IV aukšte, rengiamas antrasis praktinis Lotynų Amerikos šokių užsiėmimas. Š.m. balandžio 29 d. įvykęs pirmasis užsiėmimas, skirtas Tarptautinei šokio dienai, buvo labai sėkmingas, todėl jo dalyviai pageidavo ir toliau tobulinti šokio įgūdžius. Vis dėlto šokių mokytoja Ugnė nori pabrėžti, kad kviečiami ir tie, kurie nedalyvavo pirmame susitikime. Lektorė Ugnė Narkevičiūtė, VGTU studentė, daugiau nei 8-ius metus lankė Tomo Petreikio šokių studiją ir yra didelė Lotynų Amerikos šokių gerbėja. Ji tikisi šiuo šokio virusu užkrėsti ir tuos, kurie dar net nėra bandę šokti.
Ugnė Narkevičiūtė sako: „Antrojo užsiėmimo metu kartu sieksime išmokti ir tobulinti pagrindinius čia čia čia judesius, figūras ir žingsnius. Pirmą kartą šis šokis visiems labiausiai patiko, nes yra ypač ritmiškas, dinamiškas, linksmas ir gana lengvai įsisavinamas. Nuobodžiauti tikrai neteks, todėl, kad bus naujos ekspresyvios, originalios muzikos, taip pat jus džiugins ir pamėgtos pirmosios praktinės paskaitos metu skambėjusios dainos. Išmokus čia čia čia bus visai nesunku perprasti rumba, nes iš esmės skiriasi tik ritmas ir šokio nuotaika. Nedvejokite ir ateikite šokti kartu.“
Čia čia čia – tai Lotynų Amerikos šokis, kuris yra kildinamas iš Kubos. Jo atsiradimas yra siejamas su 1950 metais, tai buvo kaip sulėtintas mambo variantas. Į čia čia čia pirmiausiai dėmesys buvo atkreiptas Amerikos šokių aikštelėse. Šokyje atsispindi dviejų skirtingų kultūrų mišinys – afrikiečių ir vietinių kubiečių. Čia čia čia žavi dinamiškumu, greitai pajaučiamu ritmu, skleidžiama linksma nuotaika ir energija. Visi žingsniai yra atliekami žengiant nuo pirštų, ypač jaučiamas greitas, charakteringas čia čia čia trigubas žingsnis. Kuomet žmonės išmoksta šį šokį, jie prisijungia prie milijonų čia čia čia gerbėjų visame pasaulyje, kurie dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose arba tiesiog šoka savo malonumui.
LUNI iniciatyvinė grupė
www.luni.lt, 2010 05 16
