„Jei būtų priešingai – ar vyktų tokia masiška emigracija kaip dabar?“ – toks šiuo metu populiariausias ir tarsi neatremiamas argumentas. Ir nors tiesa, jog žurnalistai bei komentatoriai dar sutirština spalvas ir gal ne viskuo reikėtų tikėti, bet kai tą patį girdi iš savo draugų ir artimųjų, pasilikusių Lietuvoje, arba apsilankęs pats pamatai savo akimis – iš tiesų gali apimti apokaliptinės nuotaikos, kad iš Lietuvos po keliasdešimt metų teliks geografinis pavadinimas.
Gegužę trejetą dienų lankiausi Lietuvoje – per tiek laiko daug ko nepamatysi, bet įspūdžiai tik patvirtino tai, apie ką žino visi, – Lietuva tuštėja. Išlipęs Marijampolės autobusų stotyje suskaičiavau septynis (!) „Ecolines“ (transporto kompanijos, užsiimančios keleivių pervežimu tarptautiniais maršrutais) autobusus, kuriais į Vakarų Europos šalis, dažniausiai nusipirkę bilietus į vieną pusę (one way ticket to the...), keliauja mūsų tautiečiai.
Pavyzdžių, kai išnyksta tautos pasaulio istorijoje, daugybė. Pakanka prisiminti mūsų brolius prūsus ar Amerikos vietinius gyventojus – išlikę vietovardžių, upių pavadinimai, bet nebelikę nei prūsų, nei indėnų. Jeigu daugelis išnykusių tautų asimiliavosi, buvo išnaikintos užkariautojų, ligų epidemijų, tai Lietuvos tuštėjimo priežastys kitos. Nekaltas nei karas, nei maras.
Reikia sutikti, kad ne tik smukusi ekonomika, neįsivaizduojamas žmonių išnaudojimas, didžiausia Europoje socialinė nelygybė, nedarbas bei kylančios kainos, bet ir nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės (neseniai nuskambėjęs telefoninių pokalbių pasiklausymo skandalas – tik vienas pavyzdys), vis labiau stiprėjanti godžių bažnytininkų įtaka, valdininkų savivalė – visa tai, kartu ir atskirai, skatina emigraciją, nedarbą, gimstamumo mažėjimą, savižudybių skaičiaus didėjimą.
Visas šias blogybes žino ir mato kiekvienas. Net Seimo pirmininkė I. Degutienė su tuo sutinka („Su mūsų valstybe kažkas tikrai ne taip“ – interviu su ja po pralaimėtų rinkimų į TS-LKD pirmininko postą išspausdintas „Valstiečių laikraštyje“ ir perspausdintas daugelyje internetinių portalų). Nors ir įsitikinusi, jog „žiniasklaida viską piešia per daug juodai“, ir pasipiktinusi, kad „kai įsijungi radiją, televiziją ir paskaitai laikraščius, atrodo, kad Lietuva – juodžiausia skylė Europoje“, tačiau ji pati nesugeba pateikti nė vieno konkretaus teigiamo pavyzdžio.
Žurnalisto paklausta – „O kas Lietuvoje gražu?“ – tesugebėjo išlementi štai tokį politiko vertą atsakymą: „Pavyzdžiui, minint Kovo 11-ąją surengėme konkursus moksleiviams apie tai, kas yra Lietuva ir ką ji moksleiviams reiškia. Skaitydama kai kuriuos laiškus negalėjau sulaikyti ašarų, nes pamačiau visai kitokį jaunimą. Norėčiau, kad atgimtų kultūrinis gyvenimas rajonuose, kad žmonės ne alų ar pilstuką liurlintų, o turėtų galimybę nueiti į susibūrimą, ratelį. Norėtųsi, kad jaunimas nevartotų narkotikų, būtų mažiau smurto ir panašiai. Bet juk apie tai žiniasklaida ir praneša! Gal žmonės dėl to ir bėga iš Lietuvos, kad joje daug smurto, o pavalgyti jie neturi už ką.“
Kas gi šiame jos atsakyme Lietuvoje gražaus? Be gražių norų, nieko gražaus taip ir neišgirdau.
Pririnkti blogų pavyzdžių, kaip matote, labai lengva, ir kiekvienas juos galėtų vardyti be galo ilgai. Prisipažinsiu – ir aš ne kartą buvau prisijungęs prie kritikuojančiųjų choro (o ir dabar ar ne tą patį darau?), bet kiek galima? O svarbiausia – tai nieko, visiškai nieko nekeičia. Kritikos tvanas jau seniai būtų nušlavęs ir paskandinęs tuos, kam ji skirta, bet akivaizdu, kad visa tai jiems kaip vanduo nuo žąsies.
Per du dešimtmečius galima buvo įsitikinti, jog vien kritikuodami ir piktindamiesi nieko nelaimėjome, kad tai neproduktyvu. Pagalvojau, gal išties verta prisijungti prie to nedaugelio, kurie siūlo ieškoti ir dažniau pateikti teigiamų pavyzdžių. Bet tikrai ne todėl, kad ketinu pasiūlyti pagalbą Seimo pirmininkei Irenai Degutienei ir juo labiau nežadu kartoti Kubiliaus skelbiamą „gerąją naujieną“, kad „krizė pasibaigė“ (po tokių premjero postringavimų žmonės nežino, ar verkti, ar juoktis). Tai, kas mane pradžiugino, suteikė vilties, kad Lietuvoje kas nors gali keistis į gerą pusę, yra mažiausiai susiję su valdžia, netgi priešingai.
Tarp nedaugelio dalykų (nuostabi šalies gamta, namuose pasilikę artimieji) ir sentimentalių prisiminimų („kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj"), dar kartais priverčiančių pagalvoti apie sugrįžimą į Lietuvą, noriu paminėti ir vieną naują pozityvų reiškinį, kurio „nepastebi“ nei meinstryminė žiniasklaida, nei juo labiau tie, kas sėdi valdžioje. Tai - Laisvasis universitetas (sutrumpintai žinomas LUNI vardu), kuris bent man suteikia vilties kibirkštėlę, jog daugėjant tokių židinių kas nors pradės keistis – pirmiausia žmonių sąmonėje, o po to ir Lietuvos gyvenime.
Nenustebčiau, kad anksčiau emigravę ir senokai lankęsi Lietuvoje tautiečiai gali būti apie tai negirdėję. Tad kas gi yra tas Laisvasis universitetas? Kaip skelbiama LUNI tinklalapyje, tai alternatyvus savišvietos tinklas, siekiantis suburti įvairius žmones bei jų grupes – dėstytojus, studentus, socialinius aktyvistus, mokinius, dirbančiuosius – visus tuos, kurie nori mokytis, aktyviai dalytis žiniomis ir būti išgirsti.
2008-ųjų pavasarį kilus Lietuvos studentų ir aktyvaus jaunimo nepasitenkinimui aukštojo mokslo reforma – mainais į abejotiną studijų kokybės pagerinimą dalis studentų privalėjo atsisakyti svajonių studijuoti nemokamai – nepatenkinti studentai rengė protesto akcijas ir netgi buvo užėmę VU centrinius rūmus. Bet vėliau kilo mintis sukurti kitokią erdvę – laisvą ir nuo naujųjų reformų, ir nuo pačios tradicinio universiteto disciplinos.
Tokia erdvė buvo skandalingai (kažkoks kvaištelėjęs latvis ant susirinkusiųjų į pirmąją paskaitą išpylė fekalijų kibirą) įkurta 2008-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniuje. Tik tokie skandalai, beje, atkreipia žiniasklaidos dėmesį. Apie neonacių įmestus dūminius užtaisus šių metų gegužės mėnesį „Artotekos“ dirbtuvėse Vilniuje LUNI organizuotos dokumentinio filmo „Antifa: skinų medžiotojai“ peržiūros metu pranešė visos pagrindinės Lietuvos masinio informavimo priemonės.
Kadangi nuolat gaunu anonsus apie rengiamas paskaitas ir LUNI veiklą, bendrauju su aktyvistais, keletą kartų yra tekę Laisvajame universitete klausyti paskaitų ir dalyvauti diskusijose, o paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje ir pats turėjau galimybę papasakoti apie emigrantų kelius bei klystkelius (įdomu, kad iš keliasdešimties dalyvavusių paskaitoje daugiau kaip du trečdaliai buvo bent pusę metų ar ilgiau gyvenę, mokęsi ar dirbę kitose šalyse), tad apie LUNI veiklą žinau ne tik iš nuogirdų. Manau, tai, ką daro žmonės, susitelkę apie LUNI, gali būti vienas iš nedaugelio puikių ir vertų dėmesio pavyzdžių, iliustruojančių, kad kažkas gero gali vykti net šiandieninėje Lietuvoje.
Pats faktas, kad LUNI buvo sukurtas ir tęsia veiklą, verčia ir stebėtis, ir didžiuotis žmonėmis, kurie, nesiekdami pelno, LIETUVOJE sugebėjo tokį projektą įgyvendinti ir tęsti praktikoje. Kartu tai yra įrodymas, jog įmanoma organizuotis nelaukiant iš valdžios malonės. Net jei kokia nors valdžios parama būtų siūloma (nors, žinant LUNI tikslus, tai nerealu), tikiu, jos būtų atsisakyta.
Laisvajame universitete nėra valdžios. Skirtingai nei tradicinis universitetas, kuris didžiuojasi savo autonomija, bet iš tikrųjų yra biurokratinė ir hierarchinė struktūra, puoselėjanti autoriteto galią, Laisvasis universitetas yra horizontalus: atsisakoma bet kokių hierarchinių struktūrų, panaikinama riba tarp dėstytojų ir studentų, studentas virsta dėstytojo bendraminčiu ir dialogo partneriu.
LUNI kūrėjų nuomone, visų šiuolaikinių universiteto reformų tikslas – kuo glaudžiau integruoti aukštąjį mokslą į valstybinio kapitalizmo sistemą, padarant studentus arba valstybės tarnais, arba laisvosios rinkos sraigteliais. Laisvasis universitetas turi kitą tikslą – ugdyti laisvą ir kritiškai mąstančią asmenybę, siekiančią išsilavinimo, o ne tik diplomo ir žadamos karjeros valstybiniame ar verslo sektoriuje.
Laisvasis universitetas (LUNI) buvo kuriamas ir gyvuoja ne kaip institucija, o kaip tinklinė struktūra, kurią formuoja skirtingos iniciatyvos, turinčios skirtingus požiūrius ir nuomones. LUNI nėra universiteto rūmų, rektorių, katedros vedėjų ir bet kokių hierarchijos santykių. LUNI siekia, kad žmonės būtų atviri ir aktyvūs dalyviai visuomenėje, o ne pasyvūs stebėtojai ar dominuojančios nuomonės atstovai.
LUNI kūrėjams svarbu, kad universitete įgytos žinios leistų praplėsti teorinį ir praktinį bendruomenės narių akiratį, kad būtų ugdomas kritinis mąstymas, kuriamos visuomeninės ir gyvenimo būdo alternatyvos. Mokymosi programos sudarinėjamos bendru sutarimu, informacija apie planuojamus užsiėmimus platinama internetu ir kitais nepriklausomais žiniasklaidos kanalais.
Šiuo metu LUNI fakultetai veikia devyniose Lietuvos vietovėse: Alytuje, Joniškyje, Kaune, Klaipėdoje, Kuršėnuose, Panevėžyje, Plungėje, Vilniuje ir Žemaitijos kaime įsikūrusioje „Ekotroboje“. LUNI turi savo radijo valandėlę. Sukurta „Facebook'o“ grupė – o tai esantys ir potencialūs LUNI studentai, kurioje beveik pusantro tūkstančio narių.
Per trejus metus įvyko daugybė paskaitų (vien Vilniuje per savaitę – trys keturios paskaitos) ir išrinkti įdomiausias net organizatoriams nebūtų lengva. Lektoriais, kaip minėjau, gali būti kiekvienas, turintis ką pasakyti ir pasidalyti mintimis bei praktinėmis žiniomis. Paskaitas skaitė Lietuvos ir užsienio universitetų profesoriai, menininkai, architektai, sūrininkai, ufologai, humanistai, filosofai, sociologai, gyvūnų teisių gynėjai, istorikai, lazerių fizikai, politologai, etnologai, veganai... Vyko praktiniai šokių užsiėmimai, knygų aptarimai, filmų peržiūros, supažindinama su naminio alaus darymo paslaptimis, diskutuojama religijos klausimais, rengiamos vasaros stovyklos...
{youtube}ef-jc90elV0{/youtube}
Visų LUNI kūrėjų (tarp jų Darius Pocevičius, Kasparas Pocius – titulų nevardiju), aktyvistų ir lektorių neišvardysi. Paminėsiu tik keletą renginių – pernai rugsėjo mėnesį vyko virtuali diskusija su vienu žinomiausių pasaulio filosofų Slavojumi Žižeku, šių metų vasario mėnesį diskusijoje „Revoliucijos Šiaurės Afrikoje – naujos epochos pradžia?“ dalyvavo Egipte studijuojanti doktorantė Giedrė Šabasevičiūtė, visai neseniai, gegužės vidury, Ohajo (JAV) universiteto profesorius filosofas Algis Mickūnas skaitė paskaitą tema „Sąžinė ir sąmonė: religijos ir anarchija“.
Niekas nebandys ginčyti, kad Lietuvos didžiausias (o galbūt vienintelis) turtas – jos žmonės. Neatsitiktinai Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo, kuris vyks Vilniuje liepos 4-5 d., tema „Konkurencinga ateities Lietuva: investicijos į asmenybes, žinias ir inovacijas“. Niekas neginčys ir to, kad Lietuvos reikalai gali būti išspręsti tik pačioje Lietuvoje. Faktas, jog yra tokių idealistų, kaip LUNI kūrėjai, kurie be didelės reklamos ir be naudos sau tęsia darbą, išties nuteikia viltingai. Jeigu kas nors pasipriešins Lietuvoje klestinčioms neteisybėms, kapitalistų, oligarchų ir valdžios savivalei, neonacių provokacijoms – jų surasite LUNI. Ir tokių žmonių tikrai daugėja. Jei jų nebūtų – Lietuva (pasinaudosiu I. Degutienės žodžiais) tikrai būtų didžiausia Europos skylė.
Tiems, kurie šią vasarą atostogas žada praleisti Lietuvoje ir nori sutikti čia tikrai laisvų žmonių, siūlyčiau į savo planus įtraukti LUNI vasaros stovyklą, kuri rengiama liepos 29-31 d. Lepelionių kaime, kempinge „Laisvas vėjas“. Nepasigailėsite. Aš jums visiems, ten dalyvausiantiems, jau dabar pavydžiu.
2011 06 17
