Pasak Lino Eriksono, stiprėjančio nacionalizmo – nuo ksenofobiškų komentarų kasdienybės internete iki nesuvokiamo smurto proveržių gatvėse – akivaizdoje turime klausti savęs, kas sukelia ar iššaukia tokias agonijas daugiakultūrinėse, išsivysčiusiose, kapitalistinėse visuomenėse; kodėl globalus kapitalizmas, suprekinęs pusę pasaulio, nepavertė nacionalizmo dar viena preke „istorinės atminties" vartotojui? Kodėl veržlus kapitalizmo vystymasis ir globali rinkų plėtra per pastaruosius 20 metų ne tik nesumažino dalies žmonių prisirišimo prie „savo" grupinės tapatybės, bet netgi priešingai – padidino jų lojalumą ir, atskirais atvejais, beatodairišką ir karštligišką atsidavimą „savo" tapatybės skiriamiesiems ženklams ir netgi pastūmėjo imtis prievartos ir smurto?

 

Teigiama, kad kapitalizmas ir nacionalizmas – vienas kitą antagonizuojantys reiškiniai. Viena vertus, kapitalizmas, naikindamas socialinius saitus ir kolektyvines tapatybes, demontuodamas gerovės valstybę ir priversdamas gyventojus migruoti, siekia sunaikinti bet kokias „savo" teritorija paremtas grupinės tapatybės (tame tarpe ir nacionalizmo) apraiškas, kurios kelia riziką kapitalui, ir todėl teigiama, kad taip kapitalizmas iššaukia nacionalizmo reakciją. Kita vertus, nacionalizmas, palaikomas valstybiniu lygiu ar per atskiras visuomenės elito grupes, sukuria apribojimus rinkos dalyviams, sumažina ar net uždaro rinkas, apsunkina užsienio kapitalo judėjimą, ir todėl teigiama, kad taip nacionalizmas skatina valstybinį kapitalizmą.

 

Toks dialektiškas požiūris į nacionalizmą kaip globalaus kapitalizmo antitezę iš esmės remiasi konservatoriška emancipacinio nacionalizmo nuostata, kad tauta/nacija yra objektyvi duotybė – tokia pati, kaip ir laisva rinka, ir kad laisvos rinkos (o tiksliau – kapitalizmo) plėtra yra laisvos tautos/nacijos garantas. Iš čia kyla svarstymai tiek apie visuotinį rinkų mechanizmo triumfą naujose demokratijose, tiek apie nacionalinius interesus ekonomikoje ir kultūrinio nacionalizmo (patriotiškumo ugdymo) programas, kurios turi garantuoti valdančios ekonominės klasės reprodukciją ir esamų socialinių-ekonominių santykių įtvirtinimą.

 

Priėmę nuostatą, kad tauta/nacija yra duotybė, kurios turinys nekvestionuojamas, iš esmės pripažįstame nacionalizmą kaip neišvengiamybę, ir vienintelis klausimas tuomet, koks nacionalizmo lygis yra toleruotinas ir kokiu žodžiu jį pavadinti (patriotiškumu, tautiškumu, bendruomeniškumu ir pan.). Tai veda į nacionalistinės politikos įtvirtinimą ir liberalios demokratijos pralaimėjimą. Siekiant to išvengti, būtina pažvelgti į tautą/naciją ne kaip į duotybę, bet kaip į įsivaizduojamą ir politiškai konstruojamą realybę, ir klausti, kur link veda atsirandanti sinergija tarp globalaus kapitalizmo ir stiprėjančio nacionalizmo.

 

Ateik, išklausyk, pasisakyk!

Renginys FB: www.facebook.com

 

NK95 informacija

2011 08 23