Pagrindinė filmo „Luiza Mišelis” fabula tarsi paimta iš XIX a. pabaigos anarchistinio judėjimo metraščio. Šiaurės Prancūzijoje uždaromas siuvimo fabrikas, nes jo bosas išnešė kudašių su visais pinigais. Pragyvenimo šaltinio netekusios siuvėjos susirenka artimiausioje kavinėje ir nusprendžia nužudyti savo engėją…

     Tačiau jau nuo pat pirmų kadrų režisieriai leidžia suprasti, kad rimtų ir rūsčių revoliucionierių šioje juostoje nepamatysime. Pagrindinė herojė, darbo netekusi siuvėja Luiza – bukoka, bet gana nuoširdi neaiškios lyties būtybė – nusamdo visiškai nevykusį apsišaukėlį žudiką: irgi neaiškios lyties, bet jautrų ir moterišką kilerį Mišelį, kuris negali nušauti net šuns… Luiza ir Mišelis patraukia pasprukusio uždarytos gamyklos boso pėdomis ir įsipainioja į daugybę absurdiškų bei fantasmagoriškų situacijų.

     Darbo klasės kova prieš engėjus kapitalistus filme virsta logikos nepaisančiu absurdu, grotesku ir paradoksu. „Apversto pasaulio“ idėjos diktuoja fantasmagoriškas scenas, kada žaisliniais lėktuvėliais sprogdinamas Pasaulio prekybos centro maketas ar tyčiojamasi iš vėžiu sergančios merginos.

     Papildomų niuansų juostai suteikia ir faktas, kad ji dedikuota prancūzų anarchofeministei Louise’ai Michel, vienai iš garsiosios Paryžiaus komunos narių, kuri, demonstruodama savo emancipaciją, mėgo vilkėti vyriškais rūbais…

     Prancūzų režisierių duetas debiutavo 2004 m. Roterdamo kino festivalyje pristatyta juosta „Aaltra”. Antrąjį jų filmą „Avida” buvo rodytas Kanų kino festivalyje, o „Luiza Mišelis” San Sebastijane pelnė Sidarinę kriauklę už geriausią scenarijų.

     {youtube}gg3i5nGos4I{/youtube}
     LUNI info
     2012 09 05