Bado streiką, kaip radikalaus protesto ir pasipriešinimo būdą, skelbia daugelis: kaliniai kalėjimuose, jų bičiuliai ir bendraminčiai laisvėje, tautinių mažumų atstovai, politiniai ir religiniai disidentai, kovotojai už žmogaus teises ir menininkai ekstremistai. Bado streikas beveik visada reiškia kraštutinę konfrontaciją tarp individo ir visuomenės, tarp individo ir valstybės. Bado streikas – tam tikra kraštutinė parodomojo protesto riba, jo maksimumas. Bado streikas – tai atskiro žmogaus pergalės prieš dominuojančią kultūrą ir kartu prieš gamtą viršūnė, iššūkis pasauliui parodant visišką individo savitvardą. Pavyzdžiui, bado streikas kalėjime dažniausiai parodo kalinio nepaklusnumą ir vidinę nepriklausomybę visiškos nelaisvės ir primesto režimo sąlygomis. Kalinys pademonstruoja, kad jo kūnas – tai vientisa laisva zona, įsakanti sau ir atsiribojanti nuo neteisingų bendrų įstatymų.

Tuo pat metu bado streikas – tai aštri metafora, išreiškianti absoliučią kultūros pergalę prieš atskirą žmogų su „natūraliais“ jo poreikiais valgyti ir gerti. Šiuo atveju kultūra reikalauja atsisakyti natūralių poreikių ir elementaraus egzistencijos palaikymo vardan griežto imperatyvo, kuris svarbesnis už viską, netgi už gyvybę. Badaujant, kaip ir laikantis kitų griežtos askezės formų, pasikeičia visas žmogaus elgesį reguliuojantis mechanizmas. Lėtas savižudiškas badavimas – tai paskutinis taškas kūno istorijoje, parašytoje plataus sociopolitinio konteksto knygoje.

                                                     33 metų RAF narys Holgeris Meinsas,

                                                     1974 m. numarinęs save badu Vokietijos kalėjime (vert. past.)

Religinis krikščionių vienuolio pasninkas – tai visai kas kita, negu RAF narių bado streikas Stammheimo kalėjime, tačiau, iš kitos pusės, šie abu reiškiniai turi tamprų istorinį ryšį.

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.