Trumpai tariant, 7-asis dešimtmetis – tai visapusiško kino laisvėjimo metai, kai ėmė formuotis maištingas nonkonformistinis kinematografas, vėliau pavadintas „naująja banga“. Aišku, toks laisvės protrūkis ilgai netruko, valstybės ir kapitalo parankiniai greit atsuko populiariojo masinio kino čiaupus ir visą Europą užliejo skaniai kvepiančiomis ir gražiai atrodančiomis holivudinio kičo srutomis, tačiau per tą neilgą laikotarpį buvo susukta ir nemažai šedevriukų. Būtent tokius naujojo kino bandymus ir vertėtų prisiminti šiandien – praėjus 40 metų po Paryžiaus revoliucijos.
 

       B.Bertolucci (g. 1940) – pranašas, tikras pranašas! Šiuo filmu italų režisierius tiksliai išpranašavo būsimus įvykius, atskleidusius visą XX amžiaus antros pusės Europos dvasią. Baigęs mokyklą, jaunasis Bernardo – žymaus kultūros veikėjo sūnelis – įstojo į Romos universitetą ir griebėsi literatūros bei filosofijos studijų. Mokslų metu susidraugavo su jau išgarsėjusiu režisieriumi P.P. Pasolini ir tapo jo asistentu filmuojant „Accatone“. Po metų, 1962-aisiais, B. Bertolucci metė universitetą ir ėmėsi sukti pirmąjį pilnametražį savo filmą „Giltinė“ („La Commare Secca“). Rašė ir poeziją – už eilėraščių knygą „Paslapties beieškant“ tais pačiai metais gavo netgi premiją. Na, o 1964-aisiais 24 metų italiūkštis jau tapo pranašu – pagal savo scenarijų nufilmavo antrąjį darbą, išreiškusį tuometines Europos nuotaikas – „Prieš revoliuciją“.

       Kai geriau pagalvoji, tai norisi pasiųsti velniop ir patį Bertolucci. Beveik visus jo filmus, sukurtus 8-ajame dešimtmetyje, visų pirma, „Paskutinį tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“, 1972) ir „Mėnulį“ („La Luna“, 1979) sąlygiškai galima pavadinti dekadentišku ciklu „Po revoliucijos“. Juose tvyro romantinės utopijos nuotaika, sumišusi su skaudžių pamokų kartėliu. Filmas „Prieš revoliuciją“ buvo pranašiškas ne tik laikmečiui, bet ir pačiam autoriui. Pats to nepastebėdamas, revoliucionierius ir intelektualinis teroristas Bertolucci virto paprastu buržua ir rambiu kino pasaulio bonza. Aistringą maištą jo filmuose pakeitė nuobodus kultūrinis konformizmas. Tačiau mes, 1968 m. revoliucionierių vaikai, būsime visada jam dėkingi už nuostabias jaunystės pranašystes ir priesakus: „Nuolatinė jaunimo pareiga – visada būti prieš!“

 

       AVANGARDISTAS IR KOMUNISTAS

 

       Elio Petri „Dešimtoji auka“ („La decima vittima“, 1965)

 

       Elio Petri (g. 1929) – šiandien Lietuvoje, deja, mažai kam žinomas italų socialinio kino meistras, nors beveik visi jo filmai yra patekę į kino istorijos enciklopedijas. „Rami vietelė užmiestyje“ (1969), „Piliečio byla, kurioje nepateikti jokie kaltinimai“ (1970), „Darbininkų klasė žengia į dangų“ (1971, apdovanotas „Auksinės palmės šakele“ Kanų festivalyje), „Vagystė dabar jau nebe nusikaltimas“ (1973) – štai tie ano meto šedevrai, kurie šiandien beveik visiškai užmiršti. Italijoje ir visoje Vakarų Europoje uždraustas filmas „Todo Modo“ (1976), nes valdžia įžvelgė sąsajų tarp šios politinės parodijos siužeto ir realių įvykių – 1978 m. italų „Raudonosios brigados“ pagrobė buvusį Italijos premjerą Aldo Moro ir jį nužudė. E. Petri kūryba nutylima dėl paprasčiausios priežasties – šis avangardistas bei siurrealistas priklausė Italijos komunistų partijai ir savo filmuose atvirai demaskavo kapitalistinės valdžios sistemą. Mus valdantys politikai – iki kraštutinumo sukarikatūrinti bjaurūs išgamos, o „naujoji“ darbininkų klasė – paprasčiausi buki vartotojai ir niekam nereikalingos visuomenės atmatos.

       „Dešimtoji auka“ – ankstesnė režisieriaus juosta, gal ir ne tokia radikali, tačiau turi neginčijamą privalumą – ji pasiekiama Lietuvos žiūrovui. Tai vienas pirmųjų alegorinių kino pamfletų apie šiuolaikinę vartotojų visuomenę. Šioje Roberto Sheckley romano ekranizacijoje vaizduojamas futuristinis pasaulis, kuriame valdo pinigai, o žmogaus gyvenimas nekainuoja nieko. Visa apkvaitinta žmonija spokso realybės šou „Didžioji medžioklė“ – žaidimą, kuriame „žaidžia“ auka ir budelis – medžiotojas persekioja auką, norėdamas ją nužudyti ir gauti milijoną dolerių. Autorius labai taikliai sudėliojo vaidmenis: inteligentišką, bet šiaudūšę auką vaidina beveik moteriškas M. Mastroiannis, o negailestingą medžiotoją – valdingą „Raudonųjų brigadų“ teroristę primenanti U. Andress.

       Tai socialinė alegorija apie ateities visuomenę, kurioje žmonių pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant ne karus, o žmonių medžioklę. Šis gudrus triukas turi ir kitų privalumų – kruvinos medžioklės metu išliejama ir valdžia nepatenkintų individų agresija. O svarbiausia, kad visas tas šou yra kuo puikiausia pramoga pačiai visuomenei. Visuomenei, kurioje tikrieji medžiotojai yra šio šou, šio „visuomenės spektaklio“ sumanytojai, o tikrosios aukos esame mes patys – tokio parodomojo šou dalyviai. Visi Elio Petri filmai įdomūs ne tik kaip socialiniai manifestai, bet ir kaip vadinamojo „grynojo“ meno kūriniai – juose daug siurrealistinių detalių, plačiai naudojama neįprasta avangardinė filmavimo technika. Žodžiu, nuoširdžiai kviečiu pasidomėti šios kino pasaulio personos non grata šedevriukais, įskaitant ir „Todo Modo“, jei tik jį kur nors rasite.

 

 

       SEKSAS, SMURTAS IR CHAOSAS

 

       Jean-Luc Godard „Week End“ (1967)

 

       „Filmas, rastas sąvartyne“, „Filmas, pasiklydęs kosmose“ – taip miglotai apie šią juostą kalbėjo Paryžiaus Gegužės apologetas J.-L. Godard’as. Kruvina burleska su košmariško smurto ir gyvuliško sekso vaizdeliais, papuoštais Marxo „Kapitalo“ citatomis. Kamera nepaliaujamai stebi, kaip savaitgaliams įprastas tvarkingas automobilių kamštis pamažu virsta beprasmiškomis skerdynėmis ir sudaužytų automobilių kapinėmis. Vartojimas aukščiau visko! Gera apšvarinti pakelės lavoną, dar geriau – išdulkinti kelyje pasipainiojusią lolitą. Įsijautę į kovą už vietą po saule, buržujai kaip pasiutę šunys drasko pasaulinės kultūros lobyną. Mocartas ištremiamas į fermą, Alisa iš veidrodžių karalystės paniškai sprunka miškan. Situaciją išgelbėti gali tik laukymėje pasirodę petingi laisvės fronto partizanai, praktikuojantys kanibalizmą ir moterų išniekinimą. Jei priešas nepasiduoda – jį reikia išpisti ir suvalgyti!

       Būsimasis garsus teatro ir kino režisierius bei kritikas Lindsay Andersonas (1923–1994) visą savo gyvenimą pašventė nonkonformistiniam kinui. 1947 m. baigęs Oksfordą, įsteigė 4 metus pragyvavusį įtakingą kino žurnalą „Sequence“, kovojusį prieš konformizmą kaip anglų gyvenimo būdo ideologiją. Po to inicijavo judėjimą „Laisvasis kinas“, užsiėmė naujų bei netradicinių autorių paieškomis ir pasuko savarankiškos socialinės kino satyros keliu.  Tokia socialinė satyra su kairiojo brechtiško teatro elementais ir yra garsioji L.Andersono trilogija: „Jeigu...“ („If...“, 1968), „O, laimės kūdiki!“ (O Lucky Man!, 1973) ir „Britanijos ligoninė“ („Britannia Hospital“, 1982). Visą trilogiją jungia du elementai – maišto dvasia ir aktorius Malcolmas McDowellas („Prisukamas apelsinas“). O geriausias ir atviriausias iš trijulės yra pirmasis filmas.

       Absoliuti kino klasika. Epinis pasakojimas apie audringą 7-ąjį praeito amžiaus dešimtmetį Amerikoje. Politiniai neramumai, aštrus konfliktas tarp kontrkultūros ir isteblišmento. Pirmieji filmo kadrai – jaunų veidų ir balsų užtvindytas kambarys, vyksta slaptas studentų susirinkimas. Jaunimas diskutuoja, ką reiškia būti revoliucionieriumi, kaip atpažinti priešą, kokių veiksmų imtis. O priešas – čia pat. Netrukus prasideda studentų demonstracija (dokumentiniai kadrai), kurią vaiko policijos būriai. Įniršę mentai griebiasi ginklo. Neišvengiama kruvino susirėmimo, kurio metu žūva studentas (šis baisus kadras – irgi dokumentinis!). Filmo herojus Markas pastebi šovusį policininką ir griebiasi ginklo. Mentas krenta, tačiau šovė ne Markas – greitesnis buvo kažkas kitas. Niekam tai nerūpi – Marko judesį nufilmavo policija ir dabar ims persekioti. Jaunuolis priverstas bėgti iš betonu kaustyto miesto...