Sizifas – paradoksalus veikėjas, apie kurį sakoma, jog jis buvęs išmintingiausias iš mirtingųjų, o kartu – ir pakelės plėšikas. Sizifas iššniukštinėjo dievų paslaptis, apgavo mirtį ir dėlto buvo pasmerktas amžinai gyventi dirbdamas beprasmį darbą: ridenti akmenį kalno viršūnėn ir niekada jos nepasiekti. Kiekvieną kartą, jam priartėjus prie viršūnės, akmuo išsprūsdavo, ir Sizifui tekdavo stebėti, kaip jis nurieda žemyn, – Sizifas buvo pasmerktas vėl leistis į apačią ir pradėti viską iš naujo.

       Gali parodyti keista, kad savarankiškos vadybos temą pradedu nuo Sizifo įvaizdžio. O gal ir ne. Pasak A. Camus, Sizifas buvo dievų proletaras – bejėgis ir kartu maištingas. Sizifas – absurdo didvyris, už dievų paniekinimą pasmerktas amžinam darbui, kuris neduoda jokių rezultatų ir niekada nesibaigia. Tokia pati kaip siaubinga Sizifo bausmė – amžinai besitęsiantis, bergždžias ir beviltiškas darbas – yra ir darbininkų klasės padėtis. Ji įstrigo laike ir priversta, regis, amžinai siekti tų pačių tikslų. Tai padėtis, kuri tampa „tragiška tik tais retais atvejais, kai [darbininkų klasė] tampa sąmoninga“.

savivalda       Tačiau kaip tik dėl to Sizifo atvejis atveria įdomią darbininkų savivaldos (DSV, angl. – worker self-management) perspektyvą, kalbant plačiau – leidžia apmąstyti saviorganizacijos formas socialinėse kovose. Savivalda kaip reikalavimas, praktika ir sąvoka ilgą laiką buvo naudojama radikalios politikos ir kovos dėl darbo organizavimo tikslams. Kovos už savivaldą istorija padeda suvokti, kodėl įvairių kampanijų ir kovų rezultatai pernelyg dažnai pradingsta taip ir nepaliudiję šlovingos kapitalizmo pabaigos. Kilus kontrrevoliucijai ir įvykus rekuperacijai, viskas ir vėl nurieda pakalnėn. Jei vis dar manome, kad mūsų tikslas yra peržengti kapitalizmą ir kurti naują savarankiškų bendruomenių pasaulį, tai savitvarkos klausimai tampa itin aktualūs. Kalbant konkrečiai, tai naujo savitumo kūrimas, padėsiantis žengti pirmyn šiame pasaulyje.

       Tad kam šiandien vėl kelti savivaldos klausimą? Daugeliu aspektų tai gali atrodyti absurdiška (galbūt lygiai taip pat, kaip ir Sizifo darbas), tačiau būtent todėl ir reikia tai padaryti. Galų gale, ar išvis yra prasmės mąstyti apie darbo išlaisvinimo etiką vienoje organizacijoje, kai gyvename tokiu intensyviu globalizacijos periodu? Jei didžiulė konkurencija ir spaudimas, kuriuos kelia globali ekonomika (per tokius procesus, kaip gamybos procesų perkėlimas, etatų mažinimas, regioninių prekybos blokų kūrimas, verslo konglomeratų galia ir t.t.), reiškia, jog iš esmės vyriausybės nepajėgia apsaugoti nuo ekonominio spaudimo, kaip tada tikėtis, kad įmanoma ištrūkti iš tokių sąlygų veikiant daug mažesniu masteliu? Argi net geriausiai apgalvotos kampanijos ir organizavimosi formos dėl tokio spaudimo netampa tik paspirtimi eiliniam kapitalizmo atsinaujinimui ir atgimimui? Tokia tendencija pastebima, kai į lankstesnių darbo sąlygų siekius buvo atsakyta primetant darbą be garantijų (angl. – precarious labour). Lygiai taip pat iškreiptai buvo išspręsti savivaldos klausimai 7-ajame ir 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmety – buvo sukurtos naujos vadybos strategijos, kokybės grupes, plėtojama „atsakinga autonomija“, įvesta totali kokybės kontrolė, panaudotos kitos priemonės, kurias vargu ar galima pavadinti išlaisvinančiomis. Ypač simboliška, kad postfordistinėje ekonomikoje savivalda imta vadinti daugybę reiškinių, kurie dažniausiai tik parodo, kad darbo jėga pati kuria savo susvetimėjimo priemones. Šias priemones irgi vargiai pavadintume išlaisvinančiomis (net jei tarp jų atsirastų kai kurių išlaisvinimui būtinų veiksmų). Tai kvestionuoja, atrodytų, sizifišką siekį išlaisvinti darbą ir kūrybiškumą, kurti nesusvetimėjusį gyvenimą dabarties suvaržymuose ir ieškoti naujų būdų, kaip iš jų išsiveržti.

       Ketinu apsvarstyti klausimą, ar įmanoma ką nors išgauti iš radikalaus grūdo – darbininkų savivaldos. Kitaip sakant, pažvelgti, kaip savivalda gali padėti tam, ką Ranciere’as vadina ne apmaudo persmelktų vergų, o žmonių, įkūnijančių naujus visuomeniškumo ir bendradarbiavimo laikus, judėjimu, kuris gali augti, o ne įstrigti savo paties sukurtose sąlygose. Remdamasis asmenine darbo patirtimi darbuotojams priklausančioje ir savarankiškai tvarkomoje įrašų studijoje Ever Reviled Records, atlikdamas kažką panašaus į organizacinę autoetnografiją, noriu atrasti atsakymus, ar savivalda kuo nors naudinga šiandieninėms radikalioms socialinėms kovoms, ar ne.

       Pirmasis klausimas, kylantis mąstant apie ardomąjį savivaldos formų potencialą, yra iš esmės apibrėžimo klausimas: ką gi reiškia ,,savivalda“? Jei pridedamas pažymimasis žodis „darbininkų“ – tai kaip (ir ką) ji apibrėžia, ką reiškia būti įtrauktiems į darbą?

       Esama plataus spektro reiškinių, kurie tam tikru metu laikyti darbininkų savivaldos (DSV) formomis: nuo fabrikus užimančių darbininkų – užgrobiančių gamybos priemones ir imančių savarankiškai jas valdyti – iki dalyvavimo priimant sprendimus, kai darbininkams suteikiama šiek tiek daugiau galių valdant savo darbovietę, tačiau tik ribotai ir neleidžiant kontroliuoti – tik suteikiant galimybę atsiriekti šiek tiek daugiau algos pyrago. Negalima pamiršti, jog tai, kas sovietiniame kontekste buvo vadinama darbo išlaisvinimu ir darbininkų valdoma valstybe, būtų sąžiningiau apibūdinti kaip smulkiosios vidurinės klasės biurokratų diktatūrą, o ne savarankišką darbo organizavimąsi. Platesniame kontekste DSV gali reikšti revoliucines sąlygas, kai ekonomika kolektyvizuojama kaip bendro visuomenės pertvarkymo dalis (pavyzdžiui, Ispanijoje 1936 m.) arba kai darbininkai perima gamybą ekonominio nuosmukio metu, savininkams metus verslą (klasikinis pavyzdys – „Lip“ fabrikas, naujausia iliustracija – ne taip seniai perimti kai kurie fabrikai Argentinoje). DSV galima kreipti galutinio tikslo link – apskritai nusikratyti kapitalistinės rinkos arba panaudoti ją dalinei socializacijai bei grėsmių mažinimui, tačiau pastaruoju atveju kartais pasireiškia paradoksalus efektas – rinkos dominavimas socialiniame gyvenime tik sustiprinamas.

       Būtų galima išvardyti išties nemažai įvairiausių socialinio organizavimosi formų, kurios vienu ar kitu laikotarpiu laikytos DSV. Įvairias DSV apraiškas galima suskirstyti pagal tai (nors tai ne vienintelis skirstymo būdas), kaip konkreti socialinės organizacijos forma reguliuoja santykius tarp suvisuomeninto darbo (angl. – socialized labor) ir valstybės. Ši sąvokų skirtis padeda paaiškinti skirtumą tarp DSV kaip socialinės demokratijos formos, kai kuriami kooperatyvai, ir DSV kaip gamybos nacionalizavimo pasekmės, kai iš viršaus „nuleidžiamas“ karinis režimas. Nesiekiu pateikti hermetiško DSV apibrėžimo, mane labiau domina būdai, kaip prisidėti prie bendros ir žymiai platesnės antikapitalistinės ar antivalstybinės veiklos, kuria siekiama sumažinti, dekonstruoti ir panaikinti daugybę įvairių socialinio dominavimo formų.


       Ever Reviled ir vaizduotės mašinų kūrimas

evr       „Ever reviled, accursed, ne’er understood, thou art the grisly terror of our age”, – Johnas Henry’is McKay’us. (,,Nuolat plūstamas, keikiamas, niekad nesuprastas, tu esi šiurpus mūsų amžiaus siaubas“,- McKay’us kalba apie tai, kokių vertinimų susilaukdavo anarchizmas.)

       Ever Reviled Records (ERR) įrašų įmonę 1998 m. įkūrė Darrenas „Deicide“ Krameris, pirmiausia tam, kad galėtų leisti grupės, kurios narys jis tuomet buvo, albumus. Netrukus Darrenas nusprendė, kad būtų geriau (ir labiau atitiktų politinę šios veiklos idėją), jei veiklai vadovautų pats darbininkų kolektyvas – tokia veikla parodytų organizavimosi pavyzdį įvairioms greta veikiančioms pankų ir radikalios politikos bendruomenėms. Pirmus kelerius metus Ever Reviled Records veikloje tiesiogiai nedalyvavau, tačiau dažnai sutikdavau Darreną ir kitus jo bendradarbius įvairiuose renginiuose. Vieni kitiems padėdavo platinti įrašus ir rengti pasirodymus (tuo metu dirbau kuriamoje savo įrašų įmonėje Patriotic Dissent, kurios pagrindinė veikla buvo įvairių CD rinkinių sudarymas, netikėtai derinamų muzikos žanrų koncertai ir meniniai renginiai – poezijos skaitymai, parodos kartu su muzikiniais elementais).

       Į ERR įsijungiau 2002 m. gruodį, maždaug tuo metu, kai kolektyvas siekė neapsiriboti tik pankiškų grupių (pvz., Hopeless Dregs of Humanity, Rational Solution ir Give Us Barabbas) įrašais, bet ir plėsti leidžiamos muzikos spektrą, kurį vienytų dėmesys radikaliai politikai, o ne koks nors konkretus žanras. Kitais žodžiais tariant – kurti radikalią demokratinę kontrkultūrą. Nuspręsta šią idėją plėtoti toliau. ERR ketino leisti politinę folk muziką, hip-hopą ir bliuzą. Konkreti veikla, kurios ėmiausi, buvo radijo laidos koordinavimas ir interviu su Davidu Rovicsu (žinomu politinės folk muzikos dainininku, su kuriuo kolektyvas siekė bendradarbiauti) ir Graciela Monteagudo iš Argentina Autonomista Project (su ja kalbėjausi Argentinos ekonomikos griūties metinių proga, aptarėme pastaraisiais metais atsiradusius socialinius Argentinos judėjimus). ERR tuo pačiu metu planavo pasirodymą Niujorke, kuriame dalyvautų D. Rovicsas ir kiti. Taigi ėmiau planuoti ir rengti tą pasirodymą, susidomėjau visa kolektyvo veikla ir aptariau galimybes prie jo prisidėti.

       2002-2006 m. įsitraukiau į daugelį Ever Reviled Records kolektyvo darbų. Vienas pagrindinių ERR principų skelbė, kad į kolektyvą gali įsitraukti bet kuris žmogus ir taip užtikrinti veiklos tęstinumą. Kitaip tariant, kolektyvas sąmoningai vengė fiksuoto darbo pasidalijimo ir neformalių hierarchijų, kurios pasireiškia tokiuose kolektyvuose. Mano veikla ERR buvo susijusi su dizainu (CD įdėklų, skrajučių dizainas, tinklalapio priežiūra, reklama ir t.t.) ir ERR naujienlaiškio kūrimu. Be to, padėdavau nuspęsti, su kuriais menininkais bendradarbiauti, ir užsiimdavau daug kasdieniškesniais darbais – sukinėdavausi apie dėžes, kabindavau plakatus, pildydavau užsakymus ir gabendavau juos į paštą.

       Nepaisant pastangų išvengti darbo pasidalijimo, kuris būdingas daugeliui tokių projektų (paprastai darbu dalijamasi numatant užduočių rotaciją), ERR išsikristalizavo tam tikri vaidmenys – pagal tai, kokios patirties ar įgūdžių turėjo įvairūs kolektyvo nariai. Pavyzdžiui, pildyti mokesčių blankus ir kitus teisinius dokumentus dažniausiai tekdavo Ueharai – ne todėl, kad ypač mėgtų tokias užduotis, o todėl, kad jis buvo vienintelis kolektyvo narys, pakankamai gerai išmanęs šiuos darbus. Panašiai ir su manimi: daugelį dizaino darbų atlikdavau nebūtinai dėl to, kad norėjau pats viską daryti, bet todėl, kad buvau kolektyvo narys, šioje srityje turintis daugiausia patirties. Regis, didžiausias užduočių ir žmonių persiskirstymas buvo santykinai nekvalifikuotuose darbuose, dažnai vadintuose „grunt work“, pavyzdžiui, tvarkant dėžes ar pildant vokus. Tačiau ir šios užduotys priklausė nuo to, ar kas nors turėjo fizinių galimybių jas atlikti (kai kurie kolektyvo nariai gyveno Kolorade, o aš 2004 m. persikėliau į D. Britaniją).


       Kultūrinis pasipriešinimas ir bendradarbiavimo laboratorijos

       Daugeliu prasmių ERR tikslą galima suprasti kaip kultūrinį pasipriešinimą. Tai ir siekis sukurti politinių idėjų sklaidos platformą kultūros srityje (leidžiant muziką ir planuojant renginius, kuriuose reiškiamos radikalios politinės idėjos), ir pokapitalistinio gamybos santykių modelio propagavimas savo pavyzdžiu. Kitaip tariant, demokratiška ERR vidinė struktūra ir jos populiarinimas yra propagandos forma, skleidžianti praktinės politikos modelį. Štai ką reiškia radikalios, tiesioginės demokratijos metodais kuriamos kontrkultūros idėja: naudojant pasipriešinimo priemones, praktikuoti bendradarbiavimu grįstus socialinius santykius ir kartu neatskirti galutinių radikalios politikos tikslų nuo priemonių, kuriomis jų siekiama. Šias pastangas riboja egzistuojančios sąlygos (rinka, santykiai su valstybe, laiko ištekliai ir t.t.), tačiau tai yra idėja, siūlanti būdus, kaip išsiveržti iš šių sąlygų, pradėjus veikti iš vidaus. Reikia perimti metodus, sutinkamus įvairiose pankų bendruomenėse, ir atrasti, kaip juos išplėsti į kitas dabartinio gyvenimo sritis.

       Geriausiu atveju tokia veikla tampa laboratorija, kurioje čia ir dabar kuriamos bei kultivuojamos socialinio bendradarbiavimo formos, galinčios tapti pokapitalistinio pasaulio pagrindu. Pastebėjau, kad šis argumentas labai atitiko mano paties darbo pobūdį, kuris iš esmės nėra skirtas autonomiško bendradarbiavimo ir savarankiškos darbininkų veiklos formų paieškai ir tobulinimui. Daug darbo vietų, kuriose darbai suskaidomi į paprasčiausias užduotis, kartu sėkmingai sunaikina bet kokį darbininko sumanumą ar kūrybiškumą. Išties, aiškiai prisimenu, kodėl ėmiau domėtis alternatyviomis darbo organizavimo formomis, – tam paskatino kelerių metų darbas degalinėje ir mažoje parduotuvėje. Akivaizdžiai matėsi, kad darbo organizavimas buvo visiškai absurdiškas, kad privalo būti protingesnių būdų, kaip organizuoti žmonių gyvenimus ir darbą – nuo susvetimėjimo, kurį jaučiau atlikdamas absurdiškas užduotis, suplanuotas ir koordinuojamas keistais kompanijos politikos diktuojamais būdais, iki apčiuopiamo nusivylimo, kurį jutau iš beveik kiekvieno žmogaus, užsukusio parduotuvėn pakeliui į darbą šeštą ryto.

       Žinodami apie beveik visų savo pažįstamų jaučiamą nesumeluotą nusivylimą savo darbu, apie darbininkus, kurių „daina sunki kaip tūkstantis pūdų“, tariant Eriko Peterseno žodžiais, daug dėmesio ERR skyrėme solidarumo formų ir ryšių tarp įvairių projektų bei bendradarbiavimo tinklų kūrimui. Tai buvo ne tik idėja plėtoti autonominio saviorganizavimo formas, bendravimo gebėjimus, bet ir kurti tarpusavio solidarumą. O taip pat – susieti organizavimo klausimus ir kovą dėl ekonomikos, darbo vietos bei darbo pasidalijimo su platesnėmis seksualumo, rasės, valstybinės priespaudos ir kitomis problemomis. Ir, galbūt dar svarbiau, kurti tiesioginius demokratinius santykius, atskiriant juos nuo konkurencinių politinio veiksmo formų.

       Įvairiais laikotarpiais ERR bendradarbiavo su tokiomis aktyvistų grupėmis kaip Food Not Bombs, New Jersey Anti-Racist Action, Palestine Solidarity, The New Jersey Indymedia Center, įvairiomis bedarbių sąjungomis ir Argentinos bendruomenėmis. Svarbi šių solidarumo tinklų kūrimo dalis buvo seminarų, renginių, konferencijų ir susitikimų organizavimas, kad žmonės susitiktų, keistųsi informacija bei patirtimi ir atrastų bendrus interesus, kurie galėtų juos pakelti kovai. Tarp tokių renginių paminėtinas Pueblo festivalis, daugelį metų JAV vykusi Organizuoto pasipriešinimo nacionalinė konferencija, sąskrydis „Gyvenimas po kapitalizmo“ ir „Enero Autonomo“ sąjūdis Argentinoje. Šios veiklos sritys nebuvo autonomiškos ar atskirtos viena nuo kitos, – mums buvo svarbu, kad kova dėl ekonominės demokratijos išliktų susijusi su visomis kitomis kovos sritimis ir sustiprintų viena kitą.

       Autonomiškos organizavimosi ir savivaldos formos veikia kaip egzistuojančių darbo organizavimo formų kritika, nes parodo, jog egzistuoja kiti būdai, kaip galima organizuotis ir veikti. Jos funkcionuoja kaip „propaganda darbais“ ir kaip tiesioginis veiksmas. Šios formos jokiu būdu nėra smurtinės ar konfrontacinės, kaip dažnai manoma; jos greičiau įkūnija metodą, atitinkantį bendrą dvasią ir įkvėpimą – imtis politinio veiksmo nesigręžiojant į valstybę kaip į subjektą, kuris tik sukelia prievartą. Pavyzdžiui, „propagandos darbai“ pagrįsti idėja, kad tokie veiksmai įkvėps kitus žmones įsitraukti į tokias politinio veiksmo ir organizavimosi formas, į kurias jie kitaip nekreiptų dėmesio. Tad darbininkų savivaldą galima suprasti kaip prievartinio nuosavybės atėmimo ir kontrolės, glūdinčios algų vergovėje nuo pat pradinio kaupimo iki begalės drausmės, kontrolės ir priežiūros priemonių, dažnai tiesiogiai įgyvendinamų darbe, panaikinimą. Panašiai mąstant, tiesioginis veiksmas nebūtinai reiškia kokią nors prievartą, – tai greičiau veikla už valstybės ir kitų valdžios organų nustatytų tarpininkavimo ar kitų valdymo formų ribų. Pavyzdžiui, tai gali būti abejotino finansininkų susitikimo ar karinės bazės blokada, arba kokia nors intervencija, kuri paremta samprata, jog valstybės valdžia yra neteisėta. Lygiai taip pat tiesioginiu veiksmu galime laikyti autonominių erdvių ir bendruomeninių organizavimosi metodų kūrimą nesitikint pagalbos iš valdžios ir nesikreipiant paramos į tuos, kurie nenori dalyvauti bendrame kūrimo procese.


       Saviišnaudojimo problemos

saviisnaudojimas       Marxo laikais pagrindinė problema buvo dirbančio žmogaus išlaisvinimas nuo kapitalisto. Jugoslavijos indėlis į socializmą – darbuotojo išlaisvinimas nuo valstybės. Tačiau socialistinė darbo vadyba negali manyti, jog veda pasaulinę sistemą pirmyn, kol neišlaisvins dirbančio žmogaus nuo jo paties, kaip nuo kolektyvinio kapitalisto.
       Jaroslavas Vanekas

       Darbininkų savivalda bando kurti santykius, kurie bent iš dalies veikia už egzistuojančios kapitalistinio darbo tikrovės ribų. Gal tai ir nenuostabu, tačiau ne viskas šviesu ir jauku savivaldos formų kūrybos žemėje. Išties nėra nieko nuostabaus, kad siekiant kurti pirmines organizavimosi formas, kurios taptų laisvesnės visuomenės pagrindu, tenka veikti dabarties apibrėžtose ribose, taigi dirbti priešinantis galimybes varžančioms dabarties sąlygoms. Šis konfliktas kelia didelę įtampą, sukuria prieštaringą dinamiką ir kitas problemas, todėl neįmanoma tikėtis, kad viskas susitvarkys tiesiog savaime. Toks tikėjimas atsiranda ne dėl aiškių ir regimų priežasčių, o greičiau dėl prielaidos, kad kūrybiškas, savivalda paremtas darbas savaime yra kitoks nei išnaudojantis ir didinantis susvetimėjimą. Tai populiari prielaida, būdinga daugeliui, kurie itin kritiškai analizuoja kapitalizmo vyksmą. Neseniai pasirodžiusiame Capital & Class numeryje, skirtame kultūros ekonomikai, Gerardas Strange’as ir Jimas Shorthouse’as griežtai atskyrė kūrybinį darbą (kurį jie supranta kaip kūrybinių galių išraišką per darbą, pagrįstą savivalda) nuo valdomo kūrybiškumo (kurį jie supranta kaip redukuotą ir susvetimėjusį darbą, neperžengiantį tradicinių kapitalistinių gamybos santykių). Dėl to jie teigia, kad „kūrybinis darbas iš esmės susijęs su autonomija ir savarankišku apsisprendimu, jei jis yra tikra ir autentiška kūrybinių darbo galių išraiška.“

       Šis teiginys problemiškas ne dėl to, kad kūrybinis darbas ir kūrybiškumas negalėtų prisidėti prie autonomijos ir apsisprendimo sąlygų kūrimo, o todėl, kad jie toli gražu nėra tokie aiškūs ir atskiriami, kaip teigiama. Remiantis prielaida, jog kūrybinis darbas iš esmės susijęs su autonomija ir savarankišku apsisprendimu, o kapitalizmui lieka tik valdomas kūrybiškumas, nepastebima, kad savarankiško kūrybinio darbo formos visada persipynusios su įvairiais galios laukais, o tai apsunkina padėtį net savivalda grįstuose ekonominiuose kultūrinės gamybos dariniuose. Žinoma, kas nors gali sakyti, jog tada tai nėra „tikros“ kūrybinio ir meninio darbo formos, tačiau toks pasakymas negelbsti nuo galutinės išvados – didžioji kūrybinių darbuotojų atliekamo darbo dalis netelpa į šį nebenaudingą apibrėžimą.

       Su saviišnaudojimo klausimu pirmąsyk susidūriau savivaldos temai skirtame seminare Bostone, 2002 m. Pueblo festivalyje, ir man jis pasirodė absurdiškas. Juk darbas negali būti susvetimėjęs (bent jau Marxo prasme), jei jis nėra nusavintas valdančio boso, jei jis organizuotas ir grįstas savivalda. Jei žmogus pats organizuoja ir planuoja savo darbo užduotis, tada atsakymas dėl saviišnaudojimo atrodo gana paprastas: dirbantysis gali pats pasilengvinti užduotis, imtis kitko ir pakeisti savo darbą. Galbūt paprasčiausiai mažiau dirbti. Kvaila ar ne, tačiau saviišnaudojimas išties yra problema ir rūpestis būtent dėl to, kad savarankiško (ypač kūrybinio) darbo malonumai gali susilieti su saviišnaudojimo formomis.

       Darbininkų savivaldos keblumas tas, kad projektui ar įmonei tapus savarankiška, gana lengva skirti jai daug daugiau energijos, pastangų, entuziazmo, pasišventimo, laiko ir darbo, dažnai tikintis daug mažesnio atlygio arba teisinantis, kad kitaip nieko neįvyks. Tokiam darbui skiriama daug daugiau kūrybinių galių ir gebėjimų, nei asmuo įprastai skirtų, jei veikla būtų valdoma kieno nors kito (panašiai yra daugeliu smulkaus verslo atvejų, kadangi jų besiimantys pasirengę be galo daug dirbti vien dėl to, kad jų veikla yra pačių valdoma). Pavyzdžiui, kai dirbau su ERR, dažnai dirbdavau ilgus viršvalandžius ne ypač patogiu metu, be to, už tokius menkus pinigus, kad bet kuriame kitame darbe būčiau tiesiog įtūžęs. Kodėl visa tai dariau? Kodėl kiti daro? Yra daug priežasčių. Daugelis jų susijusios su troškimu, kad veikla pasisektų, kad būtų susilaukta pritarimo politiniams veiklos siekiams bei tikslams; tai susiję ir su labai realiu malonumu bei pasitenkinimu, dažnai būdingu savarankiškai veiklai. Kita priežastis buvo supratimas, jog veiklos sąlygoms gerėjant (gaunant didesnes pajamas), mes kartu susikursime galimybes dirbti darbą, kuris teikia pasitenkinimą, turi politinę prasmę ir taip toliau. Kitaip tariant, kad visa tai veda prie kažko vertingo. Turėtų būti visiškai akivaizdu, jog nei vienas iš mūsų veikloje dalyvavusių žmonių nebūtų sutikęs su blogesnėmis sąlygomis (žemesniu atlygiu už darbo valandas), jei nebūtų šių papildomų aspektų.

       Blogiausiu atveju DSV gali tapti ne daugiau, nei savo pačių vargo ir išnaudojimo organizavimu, lengvai prisiimamu ir iškeliamu kaip teigiamas dalykas. Kategoriškai neteigiu, kad šia kryptimi žengia visi savivaldos projektai, nes daugeliui išties visai netiktų toks griežtas vertinimas, tačiau tai nereiškia, kad nėra tokių tendencijų (bei potencialo judėti šia kryptimi). Galiausiai kapitalizme net neįmanoma sukurti neribojamos savivaldos sąlygų, kadangi esame pavaldūs rinkos jėgų reikalavimams, turime generuoti pelną ir panašiai. Kaip knygoje „bolo’bolo“ teigia jos autorius p.m.1, „kol egzistuoja pasaulinė darbo mašina, savivalda ir autonomija gali pasitarnauti tik kaip rekreacinės zonos išsekusiems darbininkams.“ Vidinės ekonominės demokratijos rojaus kūrimas nebūtinai pats savaime padės pakeisti makroekonomines sąlygas, prisidės prie ekologinės darnos arba užtikrins, kad tam tikru konkrečios veiklos etapu kuriami dalykai apskritai yra pageidautini.

       Kapitalizme išsilaikančios savivaldos formos vis labiau linksta perimti tipinės kapitalistinės veiklos formų bruožus. Nieko nuostabaus, nes susidūrus su tam tikromis rinkos spaudimo formomis (pvz., pamatine būtinybe mažinti veiklos kaštus, kad veikla galėtų tęstis ir pan.), pradiniai savivaldos projekto siekiai gali būti prarasti. Taip gali atsitikti tiesiog įsitraukus naujiems žmonėms (kurie nebūtinai pritaria esminiams veiklos principams), nes tikrieji motyvai laikui bėgant užmirštami. Tai pastebima kooperatyvuose, kai po tam tikro sėkmės laikotarpio tikrieji nariai parsiduoda pinigams ir susiformuoja daug tradiciškesnės kapitalistinės struktūros firmos.

       Haroldas Barclay’us pastebėjo, kad darbininkų savivaldos įmonės ir kooperatyvai istoriškai dažniau susiformuoja ekonominės krizės ir bendro nestabilumo laikotarpiais, o krizės laikotarpiui pasibaigus, krypsta link tipiškesnių kapitalistinės organizacijos formų. Ekonomikos ciklai, DSV projektai, kooperatyvai ir darbuotojų valdomos firmos susiformuoja ekonominio nuosmukio metu ir perima tradiciškesnius organizacijos pavidalus geresniais laikotarpiais. Šis procesas labai priklauso nuo konkrečios įvairių veiklos formų sąveikos su supančia politine, ekonomine ir visuomenine aplinka. Pagal tai galima atskirti savivaldos formas, pasirodančias lūžio momentais, pvz., užėmus fabrikus arba savininkams palikus verslą, nuo tų, kurios iš pradžių kuriamos kaip kooperacinės įmonės.

       Kita nerimą kelianti tendencija pastebima savikontrolės pavidalu. Chrestomatinis pavyzdys – dokumentinio filmo „The Take“ (apie savivaldos fabrikus Argentinoje) scena, kurioje vyksta gamyklos darbininkų diskusija. Joje pasakoma, jog tada, kai fabriką valdė ankstesnis savininkas, darbininkams atrodė priimtina rasti būdų papildomoms pertraukoms, šiek tiek atsipalaiduoti, susikurti sau šiek tiek laisvės darbo dienos metu. Tačiau dabar, darbininkams tapus savininkais ir patiems ėmus valdyti fabriką, taip elgtis reikštų būti buržua, tad dabar visi turi stebėti vieni kitus, kad niekas netinginiautų ir stropiai atliktų savo užduotis. Su panašia raida susidūriau Ever Reviled, kai ėmėmės labiau išplėtotų buhalterijos ir darbo apskaitos metodų. Nors situacija ganėtinai skyrėsi, tačiau dinamika buvo panaši, – įsivyravo savanoriškai prisiimta savikontrolė ir disciplina. Nesiginčiju, kad tokia raida turėjo pagrįstų ir naudingų priežasčių (pvz., kad galėtume efektyviai planuoti ir kiekvienas atliktų deramą darbų dalį), tačiau tai nekeičia išvados, jog net geriausi ketinimai ir apgalvoti planai gali sukelti jėgas, kurios iš tiesų veiks priešingai, nei buvo siekiama anksčiau. Anot Tizianos Terranovos, amorfiniuose tinkluose dalyvaujanti „laisvoji darbo jėga“, skirdama daugiau laiko ir suinteresuotumo (kaip įprasta savivaldoje), galiausiai išsenka. Galbūt šis procesas atveria daugiau galimybių socialinio judėjimo atsigaminimui bei plėtrai, tačiau taip nutinka gana retai.

       Svarbiausia priežastis, dėl kurios aktualu svarstyti savivaldos projektų reikšmę ir naudą radikaliai politikai, yra tikrai gana paprastas klausimas: kokio tipo asmenis kuria konkretus savivaldos būdas? Kitaip tariant, kaip šis socializacijos procesas gali kurti tokias subjektyvumo formas ir sąveikas, kurios taptų spartesnio socialinio revoliucinio proceso dalimi? Tai svarbus ir dažnai sudėtingas klausimas dėl istorinių tendencijų – jis aktualesnis tik tam tikriems dirbančiųjų sluoksniams: aukštesnės kvalifikacijos technokratams, kurie dažnai jau yra išsikovoję sąlyginę autonomiją, nuo kurios gali pradėti. Pasak Alfredo Bonanno, „darbininkų autonomijos sąvoka remiasi kokybiniu žmonių santykių pokyčiu, o ne paprastu gamybos priemonių nuosavybės pasikeitimu.“ Tai kelia problemų, nes dabartinės tendencijos iškelia į viršų tam tikrus dirbančiųjų sluoksnius ir tuo pačiu sustiprina abejotinas galios dinamikos ir hierarchijų formas net tada, kai demokratizavimo lygis auga.


       Ar vaizduotė tolsta nuo savivaldos?

savivaldos vaizduote       Kapitalas mums leidžia planuoti ateitį ir laisvai veikti, kuo puikiausiai žinodamas, kad tuoj pat instrumentalizuos bet kokį kūrybišką veiksmą, paversdamas jį dvipuse priešprieša, kad ir kokiu radikaliu šis veiksmas skelbtųsi; išbandyti receptai nuolat žlugdavo, nes tapdavo neadekvatūs daugialypei šiuolaikinei realybei suvokti.
       Sylvere’is Lotringeris

       Nors darbininkų savivalda turėjo didelę reikšmę septintojo dešimtmečio (1960–1970) pabaigos vaizduotei, ypač kaip „Naujosios kairės“ dalis, tačiau nuo tų laikų daug kas pasikeitė, nuslūgo susidomėjimas savivalda kaip revoliucinės energijos raiška. Tokio radikalios vaizduotės pokyčio priežasčių yra ne viena. Pavyzdžiui, išaugusi feminizmo, studentų judėjimo, kovos prieš rasizmą ir homofobiją reikšmė suardė hegemonišką pramonės darbininko, kaip svarbiausio kovų dalyvio, vaizdinį – t.y. tą akcentą, kuris sutelkdavo dėmesį į savivaldą. Viena įdomiausių tokio pokyčio aplinkybių rodo, kad aštuntajame dešimtmetyje (1970–1980) buvo realizuota daug savivaldos siekių – tačiau tokiais pavidalais, kurie buvo praktiškai priešingi už juos kovojusių troškimams, ir tokia linkme, kurią sunku pavadinti itin išlaisvinančia. Pavyzdys: aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje Pasaulio bankas ir Whartono verslo mokykla gynė siūlymus skirti valstybės subsidijas darbininkams, perimantiems savo darboviečių kontrolę, – kaip vieną iš būdų ekonomikai atstatyti. Buvo netgi teigiama, kad tai nauja pramoninės politikos forma – nors ir galinti turėti tam tikrų klasių kovos atspindžių, tačiau nepavojinga.

       Darbo lankstumo reikalavimai ir plačiai paplitęs atsisakymas dirbti virto primestomis nesaugumo formomis. Socialinio pasipriešinimo energija, išreikšta savivaldos reikalavimu, buvo panaudota inversiškai – kuriant vadybos schemas, naudojant įvairius nepasitenkinimo integravimo ir kooptavimo metodus. Siekiant atsižvelgti į labai realų nepasitenkinimą ir nusiskundimus, kurie sukėlė pramonėje masinius neramumus, aštuntajame dešimtmetyje buvo sukurta galybė terminų: atsakinga autonomija, bendras valdymas, darbo kokybės tyrimai, visiška kokybės kontrolė, darbuotojų dalyvavimas ir panašiai. Tai nereiškia, kad toks atsakas į nepasitenkinimą darbo sąlygomis ir vadinamąjį „mėlynųjų apykaklių bliuzą“ neatsižvelgė į tikrus rūpesčius, kartais visai pozityviai. Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad šiomis pastangomis nepasitenkinimo priežastys nebuvo visiškai pašalintos, jas tik bandyta sušvelninti. Įvairios dalyvavimo schemos leido šiek tiek stabilizuoti socialinę padėtį darbe, o taip pat pažaboti pagausėjusias socialinės gerovės formas ir į darbovietes įsileistą kūrybiškumą.

       Manoma, kad šio laikotarpio pokyčiai sukūrė epochą, kai gyvybingo darbo potencialą turinčios socialinės jėgos sustingo ir tapo nepajėgios kelti socialinius sukilimus bei kurti radikalią viziją, kuri paskatintų tęsti pasipriešinimą ir maištą. Pavyzdžiui, Jurgenas Habermasas šiandieninę mūsų padėtį apibūdina kaip „naujus tamsiuosius laikus“ – būklę, kurioje utopinė energija nutolsta nuo istorinės minties. Iš tiesų ši būklė parodo tam tikros konkrečios utopijos pabaigą, kuri rėmėsi darbo visuomenės potencialu. Toji socialinė energija nebeturi socialinio rezonanso „ne tik todėl, kad gamybinės jėgos prarado nekaltybę, o privačios gamybos priemonių nuosavybės panaikinimas savaime nenuvedė į darbininkų savivaldą. Greičiau visa tai dėl to, kad toji utopija prarado atitikmenį realybėje: abstraktaus darbo galia nepajėgė sukurti tam tikro pavidalo visuomenės.“ Dvidešimtasis amžius pilnas revoliucijų liekanų, aiškiai rodančių, kad paprasčiausias privačios gamybos priemonių nuosavybės panaikinimas savaime neužtikrina revoliucijos, kuri tęstųsi ir būtų nukreipta prieš daugybę socialinio dominavimo formų. Pakito įvairių darbo rinkų funkcionavimas, tad ir toliau remtis ta pačia siaura pasipriešinimo vaizduote būtų tiesiog kvaila; tačiau tai nereiškia, kad išnyko pats maišto potencialas, įkūnijamas vaizduotėje ir darbo įsivaizdavime.

       Tuos procesus, kurie vyko po septintojo bei aštuntojo dešimtmečio maištų ir sąlygojo dabartinę situaciją, galima vadinti ne darbo vaizduotės transformacija ar pasipriešinimo potencialo sumažėjimu, o serija pokyčių bei derinių, kuriais ta vaizduotė buvo suvokiama: įvyko hegemoniškos vaizduotės pakeitimas difuzišku, daugialypiu dažnai prieštaringų ir konfliktuojančių vaizdinių spektru. Kitaip sakant, nėra taip, kad klasiniai judėjimai ir darbo organizavimas (egzistavę kaip vientisa, hegemoniška visuma) buvo pakeisti daugybe tarpusavyje nesusijusių ir difuziškų judėjimų (pavyzdžiui, vadinamojo judėjimo tapatybės link, aplinkosauginės politikos, feminizmo, kultūrinių ir etninių judėjimų ir taip toliau). Panašu, kad po vieningo ir vientiso klasinio judėjimo įvaizdžiu jau egzistavo daugialypė judėjimų įvairovė; tad pastarieji, nors ir įkūnija įvairias klasių kovos formas, negali tik jomis ir apsiriboti. „Nauji“ siekiai skyrėsi nuo to, kaip juos įsivaizdavo „seni visuomeniniai judėjimai“, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie itin skirtingi ir visiškai nesusiję su ankstesne politika. Tačiau galima įžvelgti, kad naujieji reikalavimai bei troškimai egzistavo ir anksčiau, tik tada jie buvo suniveliuoti arba ištrinti dėl klaidingo būtinos vienybės vaizdinio, kuris negalėjo savyje apjungti egzistuojančių skirtumų. Kaip rodo Pasaulio pramonės darbuotojų*, migrantų ir daugybės darbininkų, kurie visuomet buvo neapsaugoti, judėjimų istorija, šis radikalios darbo vaizduotės skirtumų pripažinimas nebuvo visiškai naujas. Tačiau būtent šie judėjimai buvo ištrinti institucinės kairės primestame vaizdinyje, tame pačiame vaizdinyje, kuris tuo metu subyrėjo. Taigi šie vaizduotės pokyčiai jokiu būdu nebuvo naujas reiškinys (neneigiant, kad vidinė kito radikalaus vaizdinio sudėtis – tai nuolatinis procesas); tuo metu naujovės tiesiog buvo pripažintos ir suvoktos kaip staigus ir ryškus lūžis.

       Tad esminis dalykas yra ne mėginimas atstatyti senąją DSV sampratą ar darbo radikalizmą kaip hegemoninį vaizdinį, kuris galėtų egzistuoti dabarties sąlygomis (jei tai būtų įmanoma arba pageidautina), bet gerai apmąstyti, kaip savivaldos idėjos gali prisidėti konstruojant socialinio pasipriešinimo formas, kurios visada remiasi gebėjimu save peržengti, būti sau itin adekvačiomis ir neleisti, kad sukurta forma ribotų tobulėjimo galimybes. Tai reikštų mąstyti apie savivaldą ne kaip apie veiklą, kuriančią stabilų ekonominį darinį, kurį reikėtų ginti nuo kapitalistinės rinkos spaudimo, o kaip apie būdą kurti erdves, kuriose būtų plečiamos ir tobulinamos kovos galimybės. Įdomus istorinis pavyzdys galėtų būti luditai, kurie, Johno Zerzano nuomone, nekūrė stabilių ir apibrėžtų erdvių, „vengė susvetimėjimą didinančios struktūros, jų organizacija nebuvo nei formali, nei nuolatinė. Maištas vyko decentralizuotai ir iš esmės egzistavo kaip „neįvardytas kodas“; luditų bendruomenė neužsiiminėjo manipuliacijomis; tai buvo organizacija, kuri veikė pasitikėjimo principu.“

       Savivalda – tai nuolatinis steigimasis ir kolektyvinio vaizdinio kūrimas, kuris plėstų radikalias socialinio judėjimo formas – skvoterių judėjimus, darbo jėgos kovas dėl kainų mažinimo ar pan. – ir plistų iš darboviečių po visą socialinę sferą. Už fabriko ribų vykusios dirbančiųjų kovos sustingo aštuntojo dešimtmečio autonomistų idėjoje apie socializuotų darbininkų kovą ir Raoulio Vaneigemo raginime pereiti nuo nesankcionuotų streikų prie bendros savivaldos. Kitaip sakant, reikia išlaikyti griaunamąją judėjimų dėl savivaldos kryptį, tačiau nusikratyti jų siauro darbininkiškumo akcentavimo.


       Tarp Sizifo ir savivaldos

kapitalizmas       Taigi kur tuomet lieka savivaldos sąvokos teritorija ir jos praktika? Ar ne geriau jas išmesti į istorijos šiukšlyną? Gal ir yra pagundos taip pasielgti, tačiau tai būtų kiek skubotas sprendimas, nes su nepasitenkinimo vandeniu iš kubilo išpiltume ir prausiamą kūdikį. Socialiniame pasipriešinime DSV gali atlikti lemiamą vaidmenį, tačiau jis mažesnis, negu aš maniau prieš keletą metų, kai pradėjau nuosekliau svarstyti šį klausimą. DSV gali atlikti svarbų vaidmenį kuriant informacinius tinklus ir bendradarbiavimo laboratorijas, skirtas eksperimentuoti ir ugdyti įgūdžius, kuriuos pasitelkus bus galima „sukurti naują pasaulį senojo kiaute“ (pasak seno „Pasaulio pramonės darbuotojų“ (IWW) posakio). Tačiau svarbu neužmiršti, kad šis naujasis pasaulis konstruojamas sename kiaute, t.y. geležiniame kapitalistinio racionalumo narve, kuris pasiryžęs stabdyti užgimstančių kitokių visuomeninio gyvenimo formų augimą, o ne pats sueižėti į gabalus. DSV praktikuojama ankštuose rėmuose, kaip mažosios politikos ir kūrybos forma, o savivaldos radikalumas šioje situacijoje ir pasireiškia gebėjimu kurti išteklius bei laiką ir sąmoningai vengti dominuojančio ar reprezentacinio pavidalo. Kitaip tariant, DSV gali prisidėti kuriant erdvę ir laiką, kurie skatina ugdyti kitokias galimybes ir kitų pasaulių atradimą, bet tai nereiškia, kad mes galime „išpirkti“ pasaulį iš kapitalistų arba įveikti begalę egzistuojančių galios apraiškų. DSV nėra kuriama už kapitalizmo ribų, tačiau ji gali sukurti galimybes, kaip iš tų ribų išsiveržti.

       Svarbu ir tai, kad savivalda, kaip nesusvetimėjusio kūrybinio darbo įtvirtinimas, netyčia nenuslystų į kovą dėl darbo orumo, kuri nuo neatmenamų laikų būdinga įvairiems radikaliems judėjimams, linkusiems aukštinti atsisakymą dirbti ir siekti darbo mažinimo (nuo Lafrague iki Italijos autonomistų, Bobo Blacko ir situacionistų). Pastarieji vadovavosi idėja, kuri skatino plėsti ir gilinti santykius tarp atsisakymo dirbti ir savivaldos (panašiai, kaip Raoulis Vaneigemas kvietė vienyti darbininkų tarybas ir atsisakymą dirbti). Ji nėra tokia paradoksali (ar kvaila), kaip gali pasirodyti iš pradžių. Tai – argumentai, grįsti suvokimu, kad socializuoto darbo potencialas aiškiausiai atsiskleidžia tada, kai darbas nevyksta (galiausiai tai yra pagrindinė streikų idėja). Todėl šias potencialias galimybes reikia išnaudoti ne absurdiškai apsiribojant dabartimi, o nuolat lavinant kolektyvinę vaizduotę ir kūrybiškumą, kuris niekada nesileistų įspraudžiamas į nekintamą formą.

       Visa tai reikštų, kad reikia suprasti ir mokytis DSV, kuri veikia, anot Maurice’o Brintono tezės, kaip išsilaisvinimo priemonė, o ne pats išsilaisvinimas. Šį teiginį galima plėtoti Kronštato draugų teiginiu: „Vienintelė tikra savivaldos veikla darbininkams yra kovos savivalda, tai yra tiesioginis veiksmas.“ Kalbama ne apie tiesioginį veiksmą senąja prasme, o apie tiesioginį veiksmą kaip atvirą veiklą, kuri sąmoningai vengia uždarumo ir sąstingio kokiu nors konkrečiu pavidalu. Ši prasmė gana artima Johno Asimakopoulos įvardijimui neseniai skelbtame straipsnyje: „Nauja kovinga darbo klasės tiesioginio ekonominio pilietinio nepaklusnumo strategija.“

       Štai todėl Sizifas paradoksaliai gana tinkamas įvaizdis darbininkų savivaldos prigimčiai nusakyti. Sizifo tragedija yra ta, kad jis visiškai suvokia savo padėties beviltiškumą. Sizifo prakeikimas – žinojimas apie savo padėties bergždumą, labai panaši ir proletariato padėtis – jis yra pasmerktas, nes suvokia bergždžius savo mėginimus sukurti nesusvetimėjusio darbo formas ir laisvą bendruomenę, kuri galėtų išlikti esamomis kapitalizmo sąlygomis. Riedulys ridenamas viršun tik tam, kad nulėktų žemyn kaip dar vienas maišto nuslopinimas, kontrrevoliucija, rekuperacija ar dar kaip nors kitaip pavadintas procesas. Tai, žinoma, nereiškia, kad pastangos neturi prasmės, kad ir kaip absurdiškai tai atrodo. Nepalaužiamai maištinga Sizifo dvasia ir savo padėties įveika glūdi jo gebėjime nusileisti nuo kalvos ir atrasti tame džiugesio: taip jis įveikia savo pasmerkimą ir nugali savo likimą, nes „kiekvieną kartą, kai palieka viršūnes ir po truputį leidžiasi į dievų olą, jis pakyla virš savo likimo.“ Iš tikrųjų nėra tokios lemties, kurios nebūtų įmanoma atmesti.

       Vaizduotės darbas, arba darbo vaizduotė, remiasi supratimu, jog apsisprendimas egzistuojančiomis sąlygomis yra visiškai absurdiškas. Bet tai nereiškia, kad savarankiškų bendruomenių kūrimas yra nereikalingas; greičiau tai sąlygos, dėl kurių pastarosios negali atsirasti ir nusipelno būti suardytos, nes yra absurdiškos. Tad jei dievų machinacijos ir dangaus našta mus prislėgs, bus pats laikas kitam dangaus šturmui.

       IWW – radikali darbininkų profsąjunga, įkurta JAV, kuri rengdavo tiesiogines akcijas bei streikus pasiremdama humoru ir kultūrinėmis politinės kovos formomis, o ne tiesioginėmis derybomis.


      
Iš anglų k. vertė Tadas Leončikas


       Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1