Slaptas laisvės kovotojas turi būti nematomas ir visada veikti slaptai. Atsižvelgiant į riziką, jam nebūtina padaryti tiek žalos, kiek padarytų  partizanų grupė. Ir jam nereikia rūpintis tuo, kad kas nors jį išduos valdžiai.

     Daugelį metų dirbęs laisvai samdomu darbuotoju įvairiose pasaulio vietose, įgijęs patirties valstybinėse ir religinėse organizacijose, autorius suprato, kaip veikia vyriausybės ir kur yra silpniausios jų vietos. Jis pasakoja apie tinkamus ir netinkamus individualių atakų taikinius, ginklų ir metodų pasirinkimą, mirtinas ir nemirtinas taktikas, veiksmus, kuriais pagal galimybes siekiama įnešti chaoso į valstybės moralę, jos veiklą ir dar daugiau.


     Įžanginis žodis

     Prašau platinti šią knygą visose jums pasiekiamose šalyse. Joks kitas kūrinys negali padaryti didesnės žalos laisvės priešams.

     Autorius matė nykstančią laisvę ir patyrė jos apribojimus, todėl jautė būtinybę sukilti prieš tokią pavojingą tendenciją. Šioje knygoje atskleidžiama jo strategija yra stebėtinai paprasta: laisvės kovotojas turi planuoti ir veikti slaptai. Keliavęs ir dirbęs įvairiose pasaulio vietose, Jeffersonas Mackas gali kalbėti apie laisvę iš tarptautinės perspektyvos. Jis neskiria Amerikos laisvės nuo Rusijos ar Afrikos laisvės. Jis supranta, kad tikra laisvė turi būti visiška ir kiekvienas turi siekti jos savo keliu.

     Slaptas laisvės kovotojas didina savo laisvę mažindamas riziką. Veikdamas vienas, jis įveikia psichologinį pripažinimo poreikį, kuris priešingas žmonių bendravimo poreikiui sunkiu laikmečiu.

     Kitaip nei pogrindinis pasipriešinimo judėjimas, slaptas laisvės kovotojas turi būti nematomas, kad padarytų didžiausią žalą jo laisvę grobiantiems autoritetams. Tuo pačiu jis tampa ne toks priklausomas nuo išdavystės. Jis nesusilauks kitų paramos, padrąsinimo ar draugiško patapšnojimo.

     Autorius remiasi idėja, kad atsiras daugybė kitų žmonių, darančių tą patį. Poveikį turės tik bendros skirtingų žmonių pastangos.

     Praktinio autoriaus požiūrio dėka ši knyga tampa  „Kaip tai padaryti?“ stiliaus vadovėliu. Jos kryptingumas leidžia skaitytojui pasirinkti jo situaciją geriausiai atitinkantį įsitraukimo į kovą mastą. Jeffersonas Mackas supranta, kad žmonės turi savo stiprybių ir silpnybių, būtent todėl, stengdamiesi praplėsti savo laisvę, jie turi veikti pagal savo galimybes. Toks požiūris atrodo logiškas, nes senyvas žmogus tikrai nebus geras laisvės kovotojas miškuose, bet jis gali kuo puikiausiai šnipinėti arba atlikti sabotažą. Užsibrėžto tikslo įgyvendinimui autorius siūlo specifines taktikas. Ar naudoti magnetą kompiuterio darbo sabotažui, ar ledo kirtikliu nužudyti pavergėją - visada pabrėžiamas laisvės kovotojo gyvybės išsaugojimas. Save aukojantys didvyriai nėra garbinami.

     Slaptas laisvės kovotojas turi persekioti tuos, kurie atėmė jo laisvę ir stengtis, kad nenukentėtų paprasti piliečiai. Bet kas, tikrai tikintis laisve, niekada neturėtų pateisinti srurto ir dalyvauti tokiuose veiksmuose, sako Mackas. Jis niekina teroristus dėl jų bailumo ir aiškina, kad tiesmukiški veiksmai neturi poveikio. Tai aiškindamas, jis nuibrėžia „teroro aktų“ ir „karo aktų“ skirtumus.

     Siekdamas paaštrinti pateikiamus pavyzdžius, Mackas naudoja Tarybų Sąjungos, okupuojančios Ameriką, įvaizdį. Nors ši galimybė ir atrodo dirbtinė skaitytojams, kurie patogiai įsitaisę minkštuose krėsluose siurbčioja konjaką, vis dėlto toks scenarijus priverčia susimąstyti. Tačiau net ir šiuo kraštutiniu atveju skaitytojams nepatariama tuojau pat lėkti į kalnus - geriau likti savo vietose ir niekam neprasitarti apie pradėtą kovą.

     Skirtumas tarp gero piliečio, kuris aklai priima visus jo laisvę ribojančius įstatymus bei draudimus, ir blogo piliečio, kuris to nedaro, paaiškina, kaip prastai amerikiečiai padeda Amerikai išlikti laisvai. Pavyzdžiui, taip vadinama pogrindinė ekonomika gali būti piliečių maišto prieš uždarą mokesčių sistemą išraiška. Septyniolika prohibicijos metų galbūt mums parodė, kad moralė negali būti apibrėžta įstatymais ir kad tie, kurie tuo metu pažeidė tokius įstatymus, jie pažeidė neteisingus įstatymus. Trumpai tariant, geri piliečiai neabejoja įstatymais bei tvarka ir nesusimąstydami jų laikosi. Blogi piliečiai paklūsta teisingiems ir protingiems įstatymams, bet laužo arba apeina neteisingus įstatymus.

     Kadangi ši knyga daugelyje šalių bus uždrausta arba stipriai cenzūruojama, ji gali būti uždrausta ir Amerikoje prasidėjus represyviam valdymui. Jei taip atsitiktų, jūs turėsite svarbiausią praktiškos informacijos šaltinį. Vieną sakinį verta ne tik pacituoti, bet ir įsiminti: „Lyderiai yra ne tam, kad jais tikėtume ir sektume, o tam, kad juos kontroliuotume ir ribotume“. Tokių tiesų knygoje pilna ir galbūt greitai jūs patys pradėsite nesąmoningai jas cituoti.

     Robertas Himberis


     Įvadas

     Aš myliu Ameriką, bet ne tik jos geografiją, žemę ir žmones. Amerika yra daugiau negu tai. Man patinka idėja, kad žmonės gali būti laisvi ne todėl, kad koks nors valdytojas tą laisvę suteikia, o todėl, kad jie nori taip gyventi.

     Nors ir mylėjau Ameriką, bet didesnę savo gyvenimo dalį praleidau kitose šalyse. Ten patyriau savo nuotykius ir leidau savo pinigus. Amerikietis niekada nepalieka savo namų. Jis visada pasiima su savimi laisvės idėją, nes žino, kad niekas neturi teisės reguliuoti jo minčių, jo troškimų, jo valios ar veiksmų.

     Kuo ilgiau gyvenau kitose šalyse, tuo stipriau išmokau mylėti Amerikos idėją ir ją įgyvendinančius žmones.

     Amerikiečiai kitokie nei visas pasaulis. Nesvarbu, iš kur kilusios mūsų šeimos, visi mes mylime tą pačią idėją, laisvės idėją.

     Amerikiečiai - geri ir malonūs žmonės. Mes mėgstame kooperuotis ir dirbti kartu. Mes išradome komandinio darbo idėją, t.y. idėją, kad atiduodami dalelę savęs, mes ne tik dirbame bendram labui, bet ir geriname savo gyvenimą. Mes aukojame daugiau labdaros ir labiau remiame bažnyčią, daugiau nei bet kuri kita pasaulio tauta dirbame savanorišką darbą.

     Amerikiečiai, būdami geri žmonės, dažniausiai paklūsta daugeliui įstatymų. Mes mėgstame bendrauti su kaimynais, mėgstame taikų gyvenimą ir mieliau derimės ar ieškome kompromisų nei kariaujame. Dauguma mūsų nevagia, neprievartauja, neplėšikauja ir nežudo. Mes netoleruojame smurtinių nusikaltimų, plėšimų ir vagysčių. Bet mes nesame įstatymui nuolankūs piliečiai. Mes esame įstatymų laužytojų tauta. Amerikiečiai pažeidžia daugiau įstatymų ir juos pažeidinėja dažniau nei bet kuri kita pasaulio žmonių grupė.

     Mes pažeidžiame įstatymus bet kada, jei tik tai mums yra paranku, nes mes įsitikinę, kad patys galime nuspręsti, koks elgesys yra tinkamiausias. Mes neleidžiame politikams, geradariams, religiniams keistuoliams ar mėlynanosiams puritonams reguliuoti, kas yra gerai, o kas - blogai. Mes nuspręndžiame patys. Jei mums nepatinka tai, ką jiems mums pataria daryti, net jei tai eina prieš įstatymą - mes ir nedarome. Mes norime policininko su lazda, bet norime, kad jis saugotų mus nuo nusikaltėlių smurto, o ne aiškintų, kaip mums reikia gyventi. Kai jis pradeda tai daryti, mes imameraukyti nosį, šaipytis ir darome tai, kas mums reikalinga.

     Mes esame vienintelė šalis pasaulyje, kurioje verslininkas gali tapti milijonieriumi prekiaudamas antiradarais, kurių vienintelė paskirtis - padėti mums laužyti įstatymus. Kai kuriems iš mūsų nepatinka eismą reguliuojantys įstatymai ir tai, kaip jie yra įtvirtinami. Mes perkame antiradarus, kad mūsų nepagautų, kai mes pažeidinėjame įstatymą. Mes manome, kad tai išmintinga, ir giriamės savo draugams, kaip mes tai darome.

     Mes ne tik patys pažeidinėjame įstatymus. Mes padedame tai daryti ir kitiems, net visai nepažįstamiems žmonėms. Tai yra tikroji priežastis, kodėl dauguma jūsų įsigijo radijo siųstuvus savo automobiliams. Ogi tam, kad jūs įspėtumėte ir jus įspėtų apie greitkeliuose patruliuojančią policiją. Net ir be siųstuvo mes įspėjame tris kartus pamirksėdami šviesomis ir patys sumažiname greitį, kai kitą dieną kas nors mums pamirksi.

     Kai policija nustoja mus saugoti, imamės to patys, net jei dėl to tenka pažeisti įstatymą. Mes sukūrėme didvyrį iš mažo, nervingo žmogaus, kuris pažeidė Niujorko įstatymus ir požeminiame metro ėmė nešiotis nelegalų pistoletą, o vėliau panaudojo jį prieš keturis plėšikus, kurie švaistėsi nusmailintais atsuktuvais. Jį smerkėme tik dėl to, kad apskritai įsivėlė į šį reikalą,. Ir norėjome, kad jis liktų nesurakintas antrankiais.

     Tūkstančiai amerikiečių perka pusiau automatinius ginklus ir perdirba juos į automatinius nepranešdami apie tai federaliniams agentams ir nemokėdami atitinkamo mokesčio. Jei jūs ne visai suprantate, kaip tai padaryti, koks nors jūsų draugelis amerikietis parduos jums knygelę su detaliais paaiškinimais. Iškilus reikalui, jis viską paneigs sakydamas, kad ši knyga tik padeda remontuoti ginklus. be to, jis dar ir paaiškins, kaip šiam nelegaliam ginklui pasigaminti duslintuvą.

     Bet kodėl kiekvienas įstatymų besilaikantis amerikietis nori MAC-10 su duslintuvu? Jis neperka ginklo tam, kad praradęs darbą galėtų apiplėšti banką ar nusisamdyti kokaino siuntos apsaugininkus. Jis perka ginklą, nes netiki valdžia, net jei ir pats ją išrinko. Jis žino, kad tik jis pats yra savo laisvės garantas, ir jam reikia ginklo, kad esant reikalui galėtų tai įrodyti.

     Mes didžiuojamės būdami JAV piliečiais, o didžioji mūsų dauguma moka mokesčius ne todėl, kad taip liepia įstatymas, bet todėl, kad nori įnešti savo įnašą. Dažnai nemaža amerikiečių dalis nuspręndžia, kad mokesčių sistema nebėra teisinga. Jie ima laužyti įstatymus,o atitinkamos tarnybos mažai ką gali padaryti. Smulkus verslininkas, žmogus valdantis barą ar restoraną, kiekvieną dieną į kišenę įsimeta dvidešimties dolerių kupiūrą nefiksuodamas to kasos aparate. Tai sudaro daugiau kaip 7000 neapmokestintų USD kiekvienais metais, neskaitant likusio maisto, kurį jis parsineša namo ir maitina savo šeimą, bet oficialiai nurašo į nuostolius. Stalius sukonstruoja atvirą terasą dantistui, kuris sutvarkė jo vaiko dantis.Tai abipusiai naudingi mainai, bet tai yra įstatymo laužymas, nes nei vienas iš jų neužfiksavo atitinkamų įplaukų savo mokesčių ataskaitose (įsivaizduokit kas būtų, jei pareigūnams pavyktų pasiekti, kad mokesčiai būtų mokami nuo kiekvieno tokio sandėrio).

     Keletą metų dirbau Vašingtone. Daug mano draugų gyveno Šiaurės Virginijos priemiesčiuose. Virginijoje galioja aukšti alkoholio mokesčiai. Nei vienas iš mano draugų nė karto nepavaišino alkoholiu su Virginijos valstijos mokesčių antspaudu ant butelio. Visi jie pirko savo gėrimus Kolumbijos parduotuvėse, kuriose tas pats gėrimas kainuoja 25-50% pigiau. Tai buvo prieš Virginijos įstatymus, bet kam tai rūpėjo? Virginijos valdininkai retkarčiais išspausdindavo spaudos straipsnius apie galimas baudas dėl neapmokestinto alkoholio įvežimo. Kartais pasklisdavo gandai apie Virginijos mokesčių inspektorius Kolumbijos parduotuvių parkavimo aikštelėse, kurie užsirašinėja automobilių numerius. Bet tai nesustabdydavo pažeidinėtojų, tiesiog kai kurie iš jų imdavo statyti savo automobilius kiek toliau ir naudotis vietinių taksi paslaugomis.

     Turiu kitą draugą, gyvenantį nuošalioje, miškingoje vietovėje vienoje iš Vakarų valstijų. Ten gyvena ir apie šimtą elnių. Valstijos medžioklės įstatymas leidžia jam ir jo žmonai kiekvienais metais nušauti po du elnius trijų savaičių laikotarpyje, jei jie išsiperka tinkamas licenzijas. Jie perka licenzijas, bet jei jie ir dar kelios ten gyvenančios šeimos sumedžiotų tik leidžiamą elnių kiekį, kiekvienais metais mažiausiai 20 elnių nugaištų iš bado. Nesilaikant šio įstatymo niekas nežūva iš bado, o kelios šeimos valgo elnieną nuo lapkričio iki balandžio.

     Jie pažeidžia įstatymą ir tą žino. Bet jie mano, kad šis įstatymas yra kvailas, bent jau tada, kai jis taikomas mažame jų pasaulėlyje. Jie tuo nesigiria ir turi nemažai rūpesčių šalindami kailius, ragus, kaulus ir vidurius. Bet jie gerai maitinasi, o elnių kaimenė nuolat išlieka tinkamo dydžio.

     Aš dirbau vyriausybinėse struktūrose ir turėjau progos iš arti stebėti, kaip veikia autoritarinis mentalitetas. Tie žmonės mano, kad yra protingesni ir sumanesni už visus kitus, ir todėl turi teisę nuspręsti, kas mums geriausiai tinka. Jie net nesivargina mus apie tai informuoti. Tie, kurie myli galią, myli ir slaptumą. Mes nežinome, ką jie mums daro, todėl negalime skųstis ir prieš juos kovoti.

     Ši autoritarinio mąstymo rūšis greitai išaiškėja, išlaikyti tokias paslaptis Amerikoje pakankamai sunku  Nekalbu apie karines paslaptis. Nėra nieko žemesnio už tą mažą šūdžių, pardavinėjantį kodavimo sistemas Rusijai. Kalbu apie tokią paslaptį, kurią kai kurie Amerikos pareigūnai stengiasi nuslėpti, nes nenori, kad Amerikos piliečiai sužinotų, kas ruošiamasi su jais padaryti.

     Jie stengiasi išlaikyti tas mažas, bjaurias paslaptis, bet to padaryti niekada nepavyksta. Nepavyksta, nes biurokratinėje sistemoje visada atsiranda įstatymus laužantis vyrukas. Jis paima telefoną, paskambina į vietinį laikraštį ir istorija iškyla viešumon. Dickas Nixonas būtų išlikęs švarus, jei ne kai kurie žmonės, sulaužę įstatymą ir pateikę informaciją, kitokią nei viešoji vyriausybinė.

     Amerikiečiams nepatinka žmonės valdžioje, mes mėgstame iškrėsti ką nors tokio, kas patvirtintų, kad mes vis dar esame laisvi. Kartą per dieną, per savaitę ar, galbūt, per metus visi mes reikalaujame teisės pažeisti įstatymą. Visi mes ištariame: velniop tą valdžią. Visi mes darome kažką tokio, kas varo iš proto tuos, kurie manosi esą visagaliai.

     Žinau draugelį, kuris taip „įkanda” kartą per dešimt metų. Jis atsisako pateikti duomenis gyventojų surašymo metu. Jis mano, kad žmonėms Vašingtone nėra jokio reikalo žinoti, kiek vonios kambarių yra jo name, ir jei jie kada nors tai sužinotų, greičiausiai panaudotų šią informaciją prieš jį patį. Taigi jis išmeta surašymo blanką į šiukšlių dėžę. Jis nesureikšmina šio įvykio, nepurkštauja prieš surašinėtoją. Paklaustas, kur jo užpildytas blankas, jis atsako, kad kažkur pasimetė, gauna kitą, pažada užpildyti ir tuojau pat išsiųsti, bet vėl išmeta jį į tą pačią šiukšlių dėžę.

     Tai nėra revoliucija. Šis vienišas veiksmas per dešimtmetį tikrai nesunaikins gyventojų surašinėtojų kontoros. Bet tai yra būdas, kuriuo jis pats sau įrodo, kad vis dar yra laisvas žmogus, kad jis pats nuspręndžia, kuriuos įsakymus jam vykdyti, o kuriuos atmesti.

     Tūkstančiai amerikiečių kiekvieną dieną laužo jiems netinkamus įstatymus. Jie žaidžia iš pinigų pokerį savo svetainėje, rūko žolę, šniaukščia kokainą, aplenkia miestą, kad išvengtų alimentų, paima vaikus iš valstybinės mokyklos ir moko juos namuose, vengia karinės tarnybos, kai sueina aštuoniolika, arba įsiveža kontrabandinį laikrodį grįždami iš kelionės po Honkongą.

     Nei vienas iš tų pažeidėjų nedaro nieko tokio, kas skaudintų tave ar mane. Jie nėra Amerikos blogis. Jie yra tai, kas yra gerai Amerikoje. Jie yra veikianti laisvės dvasia.

     Gyvenau šalyse, kuriose žmonės nebeturi tokios laisvės dvasios. Kartais toks gyvenimas nėra jau toks blogas. Jie turi maisto ant stalo, stogą virš galvos, darbą, kinofilmų, TV - visa tai, ką turi vidutinis amerikietis. Bet jie neturi savo pačių gyvenimo. Jų gyvenimai priklauso nuo žmogaus, esančio viršuje, nuo žmogaus, turinčio valdžią.

     Ne visi mano draugai amerikiečiai jaučia laisvei tokius stiprius jausmus kaip aš. Kartais bijau, kad didenė jų dalis jaučia visai priešingai. Bet kiekvieną kartą grįžęs namo pamatau, kad laisvės mylėtojai vis dar čia, vis dar galvoja savo galva, vis dar parodo valdžiai fuck, kai tik ji atsistoja skersai laisvo gyvenimo kelio.

     Laisvės mylėtojų neturi sudaryti daugumos. Bet kol jie yra čia, užsispyrę dėl laisvo gyvenimo, nekreipiantys dėmesio į tuos, kurie sako, kad reikia susitaikyti, - tol laivė tęsis.

     Aš mačiau nelaisvą pasaulį. Negaliu įsivaizduoti, kad taip atsitiktu čia, nebent po viską sunaikinusio branduolinio karo. Čia yra per daug tokių, kurie per daug myli laisvę, kad atsisakytų jos, kol gyvena.

     Jie gali bandyti atimti mūsų laisvę. Kai kas jau dabar tai planuoja. Bet čia jų laukia staigmena - dvasia, kurios jie nesupranta.

     Kiekvienas žmogus su antiradaru automobilyje, kiekvienas, kuris bent kartą išsisuko nuo mokesčių, kiekvienas septyniolikmetis, įsigudrinęs nusipirkti alaus butelį, kiekvienas, kuris žino ne sezono metu pagauto upėtakio skonį, kiekvienas vairuotojas, kada nors nemokėjęs už automobilio parkavimą, kiekvienas, kada nors savo rūsyje pasigaminęs vyno ir nepranešęs apie tai valstybinėms institucijoms, kiekviena moteris, kuriai reikėjo ir kuri pasidarė abortą tuo metu, kai jie buvo nelegalūs, kiekvienas žmogus, dalyvavęs lažybose per futbolo rungtynes, kiekvienas biurokratas, kuris pagarsino aukščiau sėdinčiojo machinacijas, visi tie žmonės jau dabar yra slapti laisvės kovotojai.

     Jūs esate ten ir laukiate tos dienos, kada prasidės rimti dalykai, kada valdžios žmonės nustos riboti laisvę ir bandys ją atimti. Jūs būsite laisvi, nes jūs to norėsite.

     Vertė rb
     Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter - Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.

     Skaityti toliau